Laurynas Katkus: Jeigu George'o Orwello ir kitų romanuose yra labai ryškus valdžios biurokratijos mechanizmas, tas absurdas, imkime kad ir Kafką, kuris tiesiog sumala žmogų, čia, priešingai, biurokratija veikia lyg ir labai neblogai, pabėgėliams suteikiami butai, jie įdarbinami. Kitas ryškus dalykas – santykis su praeitimi – jos atsisakoma, ir žmonės patys kalba, kad jiems nereikia tos praeities, ne kažkas juos verčia tai daryti, o patys gyventojai savo noru tai daro. Ir dar vienas dalykas, ypač ryškus epizode su dailės mokykla, yra tai, kad šioje šalyje visi pasaulio objektai yra suvokiami abstrakčiai. Ne konkretūs žmonės, su kuriais tave gali sieti kažkokie jausmai, aistros, bet tarsi universalios idėjos išraiškos. Ataidi ir Platono motyvas.
Ona Daukšienė: Taip, ir Simonas maištauja, jis pasigenda jausmų, troškimų, šiltesnių santykių su žmonėmis, geravališkumas jį erzina. Jis irgi neprisimena praeities, tačiau sako, kad yra išsaugojęs prisiminimų apie praeitį prisiminimus.
Laurynas Katkus: Svarbiausias konflikto, nesutarimo su šia visuomene momentas – juslinės aistros, taip pat ir lytinės aistros, neegzistuoja, žmonės yra tarsi tapę tiesiog draugais. Tad logiška, kad ir šeima vaizduojama kaip labai silpna. Tarsi ir yra tie šeimyniniai santykiai, bet labai formalūs.
Ona Daukšienė: Simonas irgi bando filosofiniu būdu aiškintis savo santykį su šita tikrove, jis bando tą troškimų, geismų temą kelti. Tačiau visuomenė reaguoja taip, kad šią problemą jau yra išsprendę, ji tarsi nebeegzistuoja.
Laurynas Katkus: Tačiau toks disidentizmo židinys šioje šeimoje atsiranda, šeimoje, kuri nėra tikra šeima. Vyras įkalbina moterį patikėti, kad ji privalo rūpintis vaiku.
Ona Daukšienė: Taip, ir moteris tuo patiki – labai keistu būdu. Iš pradžių atrodo, kad ta moteris nesutiks, nes kodėl ji turėtų su tuo sutikti, pirmą kartą vaiką matydama. Todėl keistas yra ir Simono įsitikinimas, ir jos pasidavimas. Aišku, tuomet mes vėl galime ieškoti sąsajų su šventosios šeimos istorija. Visi šios keistu pagrindu susidėliojusios šeimos nariai yra disidentai, jie kelia maištus – ir Simonas, ir vaikas, ir moteris, kuri pasipriešina institucijų bandymui jos vaiką išsiųsti į internatinę mokyklą.
Laurynas Katkus: Šio pasipriešinimo židiniu vis labiau tampa vaikas. Ir jį apibūdinti yra keblu – jis tarsi vunderkindas, kuris elgiasi pagal savo taisykles ir gyvena savo įsivaizduojamame pasaulyje, galima sakyti, kad jis yra tarsi autistas su savo pasaulio matymu, pavyzdžiui, jis turi savą skaičių tvarką.
Ona Daukšienė: Ir kartais prabylantis Kristaus žodžiais, kurie irgi verčia ieškoti paralelių su bibliniu pasakojimu. Tad šių labai miglotų sąsajų galima įžvelgti, tačiau ne visuomet esi tikras, ar viskas čia taip ir yra. Romanas užduoda labai daug klausimų, o juos spręsti palieka skaitytojui.
Laurynas Katkus: Turbūt ir paskutinis sakinys, kuris tarsi žymi tam tikrą kryptį, kai šeima ieško, kur pradėti naują gyvenimą, yra neaiškus, – nežinia, ar tai nėra klaidinga nuoroda, hiperlinkas.
Net ir matydamas tuos ryšius, puikiai žinai, kad tai gali būti tik tam tikra apgaulė
Ona Daukšienė: Čia gali labai lengvai apsigauti – net ir matydamas tuos ryšius, puikiai žinai, kad tai gali būti tik tam tikra apgaulė.
Laurynas Katkus: J.M.Coetze stilius yra paprastas, neornamentuotas, bet visuomet su dvigubu, trigubu ar dar didesniu dugnu. Kaip sekėsi versti šį kūrinį, ar susidūrėte su kokiais ypatingais sunkumais, ar konsultavotės su pačiu autoriumi ar jo agentais?
Ona Daukšienė: Ne, su autoriumi nesikonsultavau, turėjau gerą redaktorę Viliją Dailidienę. Bet tekstas išties yra su dvigubu dugnu, ir ne veltui „Don Kichotas“ tokiu keistu pavidalu figūruoja kūrinyje, nes „Don Kichote“ irgi visuomet diskutuojama, kas yra tikrovė, kas regimybė. Kuomet verti labai žodingai, vaizdingai rašantį autorių, yra netgi lengviau, nes tada gali leisti savo kalbos jausmui skleistis, ieškoti atitikmenų, vaizdingų žodžių. O čia buvo iššūkis išlaikyti tokį nepagražintos kalbos stilių. Išlaikyti taupų žodį, už kurio yra daug, tačiau išoriškai tas daug yra nepasakoma. Tas paraboliškumas yra ir stiliaus-prasmės santykyje.
