BALSUOTI UŽ VERTINGIAUSIĄ 2013 METŲ VERSTINĘ KNYGĄ GALITE ČIA
Jeanette Winterson 1985 metais, būdama 25-rių metų, Didžiojoje Britanijoje išleido savo pirmąjį romaną „Apelsinai nėra vieninteliai vaisiai“. Jis iškart susilaukė pripažinimo ir tapo itin populiarus, autorė buvo apdovanota „Whitbread“ prizu už geriausią debiutinį romaną.
Pagrindinės knygos veikėjos vardas toks pat kaip ir rašytojos – Jeanette. Įvaikinta evangelikų poros ji gyvena Anglijos šiaurėje. Mergaitės įtėvių gyvenimo „madas“ besąlygiškai diktuoja Bažnyčia. Jie Jeanette ruošia misionierės gyvenimui, tad mergaitė įtiki esanti Dievo išrinktoji. Tačiau sulaukusi paauglystės ji ima pastebėti religinės bendruomenės, kuriai priklausanti, bei Bažnyčios trūkumus. Tuo pačiu metu Jeanette įsimyli kitą mergaitę ir sukelia siaubingą skandalą religinėje bendruomenėje – jos įmotės draugai nutaria, kad merginas apsėdo velnias ir joms reikia egzorcizmo seanso.
K.Sprindžiūnaitė: Pirmiausia norėjau paklausti apie šios knygos simboliką - „Apelsinai ne vieninteliai vaisiai“. Kodėl apelsinai?
M.Burokas: Tai priklauso nuo knygos turinio, nes knygoje ne kartą minimi apelsinai, tuos apelsinus neša pagrindinės veikėjos mama jai į ligoninę. Ir šiaip apelsinai yra tarsi pasirinkimo simbolis, nes tuo metu apelsinai buvo vienintelis Anglijai prieinamas egzotinis vaisius. Tuo metu pasirinkimas atrodė ribotas, tačiau išvažiavus į kokį didesnį miestą ar apsidairius plačiau paaiškėdavo, kad tų vaisių ir tų pasirinkimų yra kur kas daugiau.
K.Sprindžiūnaitė: Ar galima būtų vadinti šią knygą augimo, brendimo, jaunystės romanu?
M.Burokas: Taip, tai viena iš romano paskirčių. Pagrindinė herojė pereina daug tokių virsmų, daug sužino apie save, ši knyga turi nemažai taip vadinamojo „bildungsroman“, „auklėjimo“ romano bruožų. Tačiau, kaip minėjau, tai yra ne tik brendimo, bet ir pasirinkimų, tapatybės paieškų romanas. Netgi, galėčiau sakyti, tai šiek tiek satyrinis romanas.
Tai yra ne tik brendimo, bet ir pasirinkimų, tapatybės paieškų romanas. Netgi, galėčiau sakyti, tai šiek tiek satyrinis romanas
K.Sprindžiūnaitė: Man irgi pasirodė, kad čia pakankamai daug yra ir lyrikos, ir ironijos, ir satyros. Ir susidaręs labai vykęs mišinys.
M.Burokas: Taip, nes autorė kitose knygose tokiu ryškiai išreikštu humoro jausmu ir negarsėja. Tai yra pirmas jos romanas, kuriuo ji išgarsėjo, jis leistas daugybę kartų, ekranizuotas BBC televizijos – buvo sukurtas keturių dalių serialas, kuris buvo labai populiarus. Ir humoras čia yra gana toks tipiškai angliškas – sausas, kandus, bet nepiktas.
K.Sprindžiūnaitė: Dar norėčiau daugiau detalių apie heroję ir siužetą - ko skaitytojui tikėtis, apie ką ši knyga?
M.Burokas: Pagrindinė herojė auga nedideliame miestelyje religingoje, gal netgi religinių fanatikų šeimoje – ten tiksliai neapibrėžta, kokios siauros krikščionybės atšakos išpažinėjai jie yra, bet jos mama yra labai valdinga, auklėja ją labai griežtai, ruošia misionieriaus keliui, tarnystei Dievui, o ji tuo metu staiga netikėtai, būdama paauglė, įsimyli merginą, kas yra visiškai netradiciška praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio Anglijos provincijai. Aišku, bendruomenė ją pasmerkia, išstumia iš savo tarpo. Ir ji priversta kovoti už savo meilę, už savo tapatybę ir galų gale išvažiuoja iš miestelio. Po kurio laiko sugrįžusi mato, kad visiškai niekas nepasikeitė. Ši istorija atmiešta pasakom, iš kitos pusės parodančiomis herojės mintis, lūkesčius, yra lyrinių intarpų, savotiškų pasakėčių.
K.Sprindžiūnaitė: Pati knyga Anglijoje pasirodė 1985 metais. Pas mus ji išėjo pernai, ar ji iki šiol yra aktuali?
M.Burokas: Manau, kad taip - ypač pas mus, kur daug žmonių yra priversti slėpti savo orientaciją. Ta homoseksualumo tema nėra labi išryškinta knygoje, tačiau ji jaučiama, ir žmonės, kuriems tai aktualu, skaitydami šią knygą galėtų pasisemti tam tikros stiprybės iš jos, požiūrio į pasaulį ir kitų dalykų.
K.Sprindžiūnaitė: Man atrodo, labai įtaigus aspektas yra ir tėvų ir vaikų santykių parodymas. Valdingų tėvų ir vaikų siekimo įsitvirtinti, turėti savo mintis, savo įsitikinimus. Šis romanas yra autobiografinis, o pernai pasirodė ir dar viena autorės knyga, taip pat autobiografinė, „Kam būti laimingai, jeigu gali būti normali?“ Ar teko jas lyginti?
M.Burokas: Šis romanas yra įdomesnis, nes autorė suteikia sau daugiau laisvės, jai nereikia laikytis taip griežtai savo gyvenimo faktų. Nors ta, kita, knyga, parašyta visai neseniai, tapo bestseleriu Anglijoje - autorė yra gana žinoma rašytoja ir asmenybė, įvairių teisių gynėja, - bet visgi ši knyga, manau, yra stipresnė, gyvesnė ir paveikesnė.
K.Sprindžiūnaitė: O tau pačiam kuo patiko ši knyga?
M.Burokas: Man patiko pagrindinės herojės požiūris į pasaulį. Nepaisant tų visų siaubingų įvykių ji išlaiko humoro jausmą, ji nelaiko nei pykčio, nei pagiežos savo tėvams, ypač motinai. Ji supranta, kad yra taip, kaip yra, nelabai ką čia pakeisi. Tiesiog nereikia užstrigti tame miestelyje, toje vietoje. Reikia judėti į priekį.
K.Sprindžiūnaitė: Jeigu mes kalbame apie „bildungsroman“, šveičiamąjį romaną, daugiau kalbame apie jaunesnį skaitytoją. Ar šis romanas paveikus ir suaugusiems skaitytojams?
M.Burokas: Manau, kad taip. Žinoma, galbūt romanas labiau skirtas jaunesnei auditorijai, tačiau aš buvau pakviestas į A.Mickevičiaus bibliotekos knygų būrelį, kur vyko šios knygos aptarimas. Ten buvo gal 10 vyresnių žmonių, kurie šią knygą perskaitė, kuriems ji pasirodė įdomi ir kurie ją gana profesionaliai aptarinėjo.
K.Sprindžiūnaitė: Koks ryškiausias epizodas, išlikęs atmintyje iš šios knygos?
M.Burokas: Galbūt scena bažnyčioje, kai visa susirinkusi bendruomenė verčia pagrindinę heroję atsižadėti savo mylimosios, išvaryti iš jos velnią. Knygoje daug įsimintinų personažų – laidojimų namų savininkų porelė, kalbanti tokia keista kalba, nuodų krautuvėlės savininkė – tie personažai įsimena labiausiai. Jie sukurti keliais potėpiais, bet labai pagauliai.
