2008-ųjų Pulitzerio premijos laureatas Junot Diaz yra vienas išskirtiniausių ir įdomiausių balsų šiuolaikinėje amerikiečių literatūroje. Jo proza – vulgari, drąsi ir poetiška, jo kalba – literatūrinės elegancijos ir gatvės žargono mišinys.
„Štai taip tu ją prarandi“ – devynios tikrumu nuginkluojančios istorijos apie netobulą meilę. Jų centre – jaunas kietakaktis Junioras, kurio širdį autorius negailestingai sudaužo daugybę kartų, demonstruodamas, kaip stipriai meilė, romantiška, fizinė ar šeimos, gali paveikti net ir vyriškiausią charakterį. Junot Diaz sielvartą prilygina radiacijai – gali palaidoti ir bandyti pamiršti, tačiau ji niekada galutinai neišnyks.
BALSUOTI UŽ VERTINGIAUSIĄ 2013 METŲ VERSTINĘ KNYGĄ GALITE ČIA
K.Sprindžiūnaitė: J.Diazo knyga ir temperamentinga, ir lakoniška, ir netgi, sakyčiau įžūli, alsuojanti pietų saule ir pietų temperamentu. Pirmiausia klausiu eksperto A.Ožalo, koks buvo pirmas įspūdis tik pradėjus skaityti ir ar jis pasikeitė užvertus knygą?
A.Ožalas: Jau pirmas įspūdis buvo, kad knyga parašyta labai originaliu stiliumi. Tai „spanglish“ stilius, kuriame susipina žargonas, anglų, ispanų kalbos. Dėl temų – jos čia pagrindinės yra dvi: tai imigrantų istorijos ir meilės istorijos, papasakotos kiek kitokiu nei įprasta būdu. Knygos pabaigoje gi viskas keičiasi, matome herojaus požiūrio pasikeitimą – jeigu knygos pradžioje jis gana ciniškai žiūri į santykius su moterimis, savo tapatybės paieškas, pabaigoje tai apsiverčia, o ir tonas, pasakojimas tampa ramesnis. Jau pačioje pradžioje apėmė jausmas, kad tai stipri, gera literatūra ir iki pabaigos toks pats stiprus įspūdis ir išliko.
K.Sprindžiūnaitė: O ką reiškia, kad apie meilę pasakojama kitaip?
A.Ožalas: Pradėkime nuo to, kad vyrams skirtų knygų, kurių pagrindinė tema yra meilė, ir kurias tie vyrai mielu noru skaitytų, nėra daug. O apie meilę jis čia kalba be jokių romantiškų potėpių – tiesiai, vulgariai, netgi sarkastiškai, ciniškai. Jeigu galėtume sakyti, kad tai yra autoriaus asmeninės istorijos įvilkimas į šią knygą, jeigu ji yra pakankamai autobiografiška, tuomet aš visiškai sutinku, kaip rašė vienas recenzuotojas, kad jam po šio kūrinio turėjo būti sudėtinga kurti kažkokius santykius, nes jeigu moterys perskaitė šią knygą ir atpažino jį šiame herojuje, susidarė pakankamai nekokį supratimą apie jo požiūrį į santykius su moterimis.
K.Sprindžiūnaitė: Klausiu vertėjos I.Telksnytės – kaip atsitiko, kad tokią kietą, vyrišką knygą vertė mergina?
I.Telksnytė: Iš tikrųjų man tas neromantiškas ir netgi ciniškas požiūris į meilę gal yra net artimesnis negu labai švelnus, apsiseilėjęs. Galbūt mes esame tokia karta. Man suprasti ir perteikti jį buvo lengviau negu labai moterišką literatūrą ir labai moterišką toną.
K.Sprindžiūnaitė: Tradicinis klausimas – kas ką atrado – knyga vertėją ar vertėja knygą?
I.Telksnytė: Aš atradau šią knygą – dar gyvendama Niujorke ir dirbdama ten leidykloje girdėjau apie jį, visas miestas ėjo iš proto dėl jo, taip pat ir mano kolegos, kurių skonį ir nuomonę labai gerbiau. Tad galiausiai pati nusprendžiau perskaityti šią knygą ir, aišku, supratau, kodėl visi dėl jos taip ėjo iš proto. Ir net neįsivaizdavau, kad po kelių mėnesių pati galėsiu pasiūlyti ją Lietuvos leidėjams ir netgi pati imti versti. Tad taip gerai viskas susiklostė ir pasisekė.
K.Sprindžiūnaitė: Bet girdint tokius žodžius kaip „slengas“, „ypatinga leksika“, tam tikrų socialinių grupių ispaniškai angliška ar angliškai ispaniška kalba vertėjo ausys iškart – stačios, neramu pasidaro, nes turbūt labai daug iššūkių verčiant tokią knygą?
I.Telksnytė: Iššūkių išties netrūko. Šnekamoji anglų kalba nebuvo tokia sudėtinga, nes aš buvau kurį laiką praleidusi tame JAV regione, kur kalbama tokia kalba – ji buvo man priimtina, girdėta, man buvo paprasta ją perteikti. Bet knygoje vartojama ispanų kalba, ispanų žargonas dažnai būdingas tik Dominikos salai, išeiviams iš Dominikos salos, tad teko ne vieną valandą praleisti internete, ieškant informacijos apie jų kultūrą, kalbą, net mitologiją.
K.Sprindžiūnaitė: Ar knygoje iš tiesų jaučiasi tas Dominikos koloritas?
A.Ožalas: Žinoma, neįmanoma jo nepajausti, nes visas kūrinys tuo persmelktas. Tačiau įdomu ir tai, kad tas Dominikos koloritas susipina su Amerikos kontrkultūra, minimi tie patys „Sonic Youth“ ar kiti, visa tai dar perpinama su narkotikų kontrkultūra, su žemaisiais sluoksniais, jų slengu, čia visko pripildyta tiek daug... Kaip yra pasakęs Salmanas Rushdie, būtent Amerikoje šiuo metu atvykėliai iš Lotynų Amerikos šalių kurią pačią įdomiausią literatūrą, nes jie sugeba įpinti savo vietinę kultūrą į Amerikos kultūrą, ta pynė gaunasi tokia spalvinga, kad ją labai sunku identifikuoti su bet kuo, kas buvo prieš tai, kas buvo rašoma prieš tai.
Man jis pasirodė labai berniokiškas, įžūlus, bet tuo pačiu ir labai jautrus
K.Sprindžiūnaitė: Norėčiau, kad dar keliais štrichais nupieštumėte pagrindinio veikėjo vaizdą, kokį jūs pamatėte.
I.Telksnytė: Man jis pasirodė labai berniokiškas, įžūlus, bet tuo pačiu ir labai jautrus. Aišku, visa tai paslėpta po tuo vyrišku kevalu, Lotynų Amerikos mačo, bet skaitant tą knygą ir ją verčiant nepaliko ilgesingo liūdesio jausmas, tarsi po ta išore labai giliai slėptųsi kažkas labai jautraus ir subtilaus.
A.Ožalas: Pritarčiau Indrei, kad čia susipynę tie du pradai: mačo ir jautrumas. Jis elgiasi taip, kaip jam tarsi ir pridera pagal visą savo kultūrą – jam reikia būti labai vyrišku, žiūrėti į moteris būtent tokiu kampu, tačiau jis lyg ir norėtų elgtis visai kitaip. Ir man dar atrodo, kad jis yra labai pasimetęs, nes jo identitetas yra dar tik besiformuojantis, jis nelabai supranta, kas toks yra. Jis yra iš Dominikos, bet gyvena Amerikoje, tačiau ši visuomenė irgi nelabai priima juos. Jis blaškosi, ir tik pačioje knygos pabaigoje prasideda jo ėjimas savęs link, nes iki tol buvo tik brendimas.
K.Sprindžiūnaitė: Ar galima būtų šią knygą vadinti, tarkime, „literatūriniu repu“?
A.Ožalas: Iš dalies galbūt.
K.Sprindžiūnaitė: Koks ryškiausias epizodas, kuris ir užvertus knygą dar liko atminty?
I.Telksnytė: Labiausiai sukrėtė ir įstrigo knygos pabaiga, kur jis po visų savo nesėkmių, nesėkmingų sprendimų meilėje ir ne tik pagaliau supranta, kaip vyksta šie dalykai, kad galbūt kiek gauni, tiek ir yra, kad galbūt neverta tikėtis kažko daugiau.
A.Ožalas: Man įstrigo skyrius, kuris galbūt mažiau būdingas šiai knygai, kuris iškrenta iš viso konteksto. Tai skyrius, kuriame pasakojama apie žiemą, apie tai, kaip pas tėvą, gyvenantį JAV, atvažiavo herojus su mama ir broliu, kaip tėvas palieka juos uždarytus namuose ir neleidžia eit į lauką, nes sninga, šalta. Šis vaizdas labai vizualus, tarsi paveikslas sustojęs prieš akis – atvykėliai, kurie jaučiasi visiškai svetimi, tokia didelė jų vienatvė ir jie išvis nesupranta, kas vyksta su jais.
K.Sprindžiūnaitė: J.Diazas nėra nežinoma figūra pasaulio literatūroje, jis yra Pulitzerio premijos laureatas. Ar galime tikėtis, kad Lietuvoje atsiras ir šia premija apdovanotos knygos lietuviškas vertimas?
I.Telksnytė: Aš labai norėčiau to tikėtis ir labai stengsiuosi, kad taip nutiktų.
