BALSUOTI UŽ VERTINGIAUSIĄ 2013 METŲ VERSTINĘ KNYGĄ GALITE ČIA
„Debesų atlase“ susipina šešios istorijos, apimančios laikotarpį nuo XIX a. iki tolimos ateities, tam tikra prasme – gyvenimo „po pasaulio pabaigos“. Kiekviena istorija yra susijusi su po jos einančia: naivus gydytojas, plaukiantis laivu per Ramųjį vandenyną, įžūlus ir genialus tarpukario kompozitorius, žurnalistė, tirianti korupciją atominėje elektrinėje, godus leidėjas, bėgantis nuo persekiotojų, maištui pakilusi ateities klonė, pasitinkanti savo tragišką likimą ten, kur kadaise buvo Korėja, ir vienas iš saujelės išlikusių po visuotinės katastrofos žmonių po daugelio tūkstančių metų dabartinėje Havajų teritorijoje… Visų jų likimai susipina, visi jie – susieti vienas su kitu. Visų istorijos nutrūksta įdomiausioje vietoje tam, kad vėl prasitęstų, tik kita tvarka. Tai komplikuota, didžiulė, unikali knyga-dėlionė.
K.Sprindžiūnaitė: D.Mitchello romanas „Debesų atlasas“ puošiasi etikete „pasaulinis bestseleris“. Tai nebūtinai yra kokybės ženklas, tačiau knygos originalas išėjo 2004 metais, o lietuviškai pasirodė 2014 metais – tie dešimt metų, matyt, buvo geras laiko patikrinimas? Mariau, ar ši knyga tikrai yra daugiau nei malonus skaitymas ir bestseleris?
M.Burokas: Po dešimties metų knyga galbūt išversta dar ir dėl to, kad pasirodė filmas, sukurtas pagal šią knygą. Šis filmas galėjo paskatinti ir knygos vertimą, ir leidybą, nes jis buvo gana prašmatnus, su daug specialiųjų efektų, buvo pakankamai populiarus. Ir ant tos bangos leidykla galbūt nusprendė išleisti ir „Debesų atlasą“. Pats D.Mitchellas turbūt irgi mano, kad čia jo vienintelis bestseleris, nes, regis, jis sakė, kad parduota pusė milijono šios knygos kopijų visame pasaulyje. Šiaip kaip bestseleris jis yra ganėtinai sudėtingas – bent jau imant bestselerių vidurkį. Gal ir galima šią knygą vadinti bestseleriu, tačiau ta kartelė čia yra kažkiek aukščiau iškelta.
K.Sprindžiūnaitė: Apie tą aukštesnę kartelę ir norėčiau klausti. Kuo ši knyga geresnė už bestselerį?
M.Burokas: Visų pirma, sudėtinga struktūra, – šešios istorijos, kurios suskirstytos per pusę. Knygos struktūrą galima pavaizduoti skaičiais 1,2,3,4, 5,6, 5,4, 3,2, 1 – taip viskas sudėliota. Čia skirtingi stiliai, skirtingos epochos – nuo XIX amžiaus iki tolimos, postapokaliptinės ateities. Kiekviena istorija papasakota skirtingu stiliumi – nuo XIX amžiaus kalbos iki savotiškos naujakalbės ateityje. Tas žanrų ir kalbos registras yra pakankamai sudėtingas, ir skaityti jį taip pat nėra lengva, nes nuolatos reikia iš naujo prisitaikyti prie kito romano sluoksnio, perjungti savo suvokimą ir skaitymą.
Mano vertimo praktikoje, kuri nėra tokia jau maža, tai buvo sudėtingiausias vertimas
K.Sprindžiūnaitė: Skaityti turbūt nėra taip jau labai sunku, nes knyga labai įtraukia. Laimantai, norėčiau jūsų klausti, kadangi vertėjas visuomet būna autoriaus advokatas, kuo ta knyga yra geresnė už bestselerį?
L.Jonušys: Paprastai bestseleriai būna primityvios knygos. Šita knyga tikrai nėra primityvi. Vienas dalykas, kuris yra įspūdingiausias šioje knygoje, tai nepaprastas autoriaus meistriškumas perteikiant skirtingus stilius. Čia yra šeši skirtingi pasakojimai, šešios istorijos, ir tos visos istorijos papasakotos ne tik kitokiu stiliumi, bet nuodugniai įgyvendintu skirtingu stiliumi, kuris yra labai turtingas. Žinoma, vertėjui tai kelia labai didelį iššūkį. Šiaip turėčiau pasakyti, kad mano vertimo praktikoje, kuri nėra tokia jau maža, tai buvo sudėtingiausias vertimas. Bet tai pasakius, reikia pažymėti, kad negalima to sakyti apie visą knygą, nes tie stiliai labai skirtingi. Kai kurie pasakojimai yra vertėjui lengvesni, kai kurie itin sunkūs. Pavyzdžiui, pirmasis pasakojimas vyksta XIX amžiaus viduryje, ir autorius ten sąmoningai vartoja archajišką leksiką, tokią, kokia buvo XIX amžiuje. Beje, jis pats yra sakęs, kad nesistengia visiškai autentiškai atkartoti tos XIX amžiaus kalbos, bet knygoje akivaizdžiai yra labai daug savybių, kaip buvo kalbama angliškai XIX amžiuje. Tad man kaip vertėjui reikėjo pasistengti įvesti tokių archajiškų žodžių. Tam tikslui aš turiu savo bagaže tam tikrų archajiškų žodžių, bet dar paskaičiau Simoną Daukantą, pasitelkiau kai ką iš jo. Todėl knygoje atsirado šiek tiek žemaičiavimo, bet tai turbūt nėra tiek svarbu. Žinoma, neįmanoma daryti taip, kad jeigu autorius konkretų archajišką žodį pavartojo, būtent tą žodį išversti lietuvišku archajišku žodžiu. Tai yra neįmanoma, ir jeigu taip būtų stengiamasi daryti, atrodytų dirbtinai. Svarbu sukurti tą XIX amžiaus stilių, tad man, pavyzdžiui, labai pravertė S.Daukanto pavartotas žodis indijonai. Tas žodis romane yra labai svarbus, jis nusako ne tik indėnus arba indus, bet faktiškai visas neeuropietiškas rases, galbūt išskyrus Afrikos juodaodžius.
O dar sunkiau, žinoma, buvo versti, kai kalbama apie ateitį, kuri yra postapokaliptinė, po globalinės katastrofos, ten autorius pasitelkia tokią lyg ir visiškai naują tarmę, kuri iš dalies paremta angliška prastakalbe arba Londono koknių dialektu, ir čia reikėjo padaryti kažką lietuviško. Iš dalies pasirėmiau tarme, bet vėlgi – galėjau tai daryti man iki šiol pažįstama kupiškėnų tarme, bet to sąmoningai vengiau, nes ji mane pernelyg užvaldytų, o to kaip tik nereikia. Reikia tik nedidelių tarmės elementų, o šiaip viską reikia sukurti iš naujo pačiam. Tad ėmiausi nedidelio žemaičiavimo. Tai buvo nelengva, nes reikia tam tikros sistemos. Nesakyčiau, kad man tai labai patiko, nes visuomet labiau priimtinas toks iššūkis, kai yra labai gera kalba, tarkime, kaip verčiant Johną Updikę'ą ar Virginią Woolf. O čia kartais reikėjo pasakyti ne kuo geriau, o kuo blogiau, nes buvo autoriaus sąmoningai naudojama primityvi kalba. Tada, žinoma, reikėjo sugalvoti visą sistemą. Pradžioje buvo taip, kad sugalvojau tokias netaisyklingas, iškraipytas gramatines formas. Paskui, po keleto puslapių, paaiškėjo, kad tai netinka, blogai skamba, nesiklijuoja tekste, reikia iš naujo ką nors sugalvoti. Žodžiu, buvo labai sukus, bet įdomus vertimas.
M.Burokas: O kuo rėmėtės versdami Sonmės pasaulio kalbą. Ten irgi reikėjo išradingumo?
L.Jonušys: Taip, reikėjo, bet ten buvo paprasčiau, nes buvo ne tiek daug naujadarų. Ten daug kur naudojami sutrumpinti, supaprastinti žodžiai. Toks labai paprastas dalykas – vietoje universitetas sakyti versitetas. Bet skaitytojai gali pastebėti, kad nors ta kalba yra ateities visuomenėje, kuri yra labai techniškai ištobulėjusi, ji yra skurdesnė nei kalba visuomenėje, kuri yra nugrimzdusi į primityvesnį būvį po pasaulinės katastrofos. Ši kalba yra paprasta, primityvi, bet ji yra gyva. O ta kalba, kuria kalbama Sonmės orizone, yra labai formalizuota, čia labai ištobulintas techniškai pasaulis, bet kalba yra labai skurdi, ji yra labai techniška.
K.Sprindžiūnaitė: Kadangi jau užsiminėte apie vieną siužetinę liniją, norėčiau, kad apžvelgtumėte visas šešias siužetines linijas, kad galėtų skaitytojai žinoti, ko gali tikėtis.
L.Jonušys: Tai yra labai skirtingi šeši pasakojimai, jie galbūt nėra lygiaverčiai savo literatūrine verte. Man pačiam įspūdingiausi buvo tie, kur veiksmas vyksta XX amžiuje arba šiais laikais, tai laiškai iš Zedelghemo ir Timočio Kevendišo pasakojimas. Abu šie pasakojimai turi savyje intelektualios, žaismingos ironijos. Nėra viskas pateikiama akivaizdžiai, vienapusiškai, kur būtų teigiami ir neigiami personažai. Apskritai, kalbant apie šį romaną, galima priekaištauti daugeliui tų pasakojimų, kad juose yra labai aiškiai teigiami ir neigiami herojai. Tai, žinoma, literatūroje nėra nuodėmė, ir Charlesas Dickensas bei vėliau kai kurie kiti rašytojai taip rašė, tačiau vis tiek užkliūva tas dalykas, nes tuomet viskas atrodo juoda-balta. O šiuose dviejuose pasakojimuose to nėra. Ir todėl bent jau man jie atrodo įspūdingesni.
K.Sprindžiūnaitė: Šiame romane gausu įvairiausių aliuzijų ir užuominų. Mariau, žinau, kad tokia žaidimo aikštelė tau patinka. Ar smagu buvo ieškoti, ar daug pavyko atrasti?
M.Burokas: Kaip D.Mitchelas yra minėjęs viename interviu, tą visą istorijos struktūrą ar bent jau pasakojimo metodą paėmė ar skolinosi iš Italo Calvino „Jeigu keleivis žiemos naktį“. Jis sakė, kad jam nedavė ramybės tie nebaigti pasakojimai, – tas tekstas susideda iš daug pradėtų pasakojimų. Jis galvojo, kas būtų, jeigu tas visas istorijas pratęsus ir pabaigus, sudėliojus. Jis sakė, kad tas nedavė ramybės jam nuo kokių 19 metų ir tiktai trečiame romane sudėliojo viską taip, kaip manė, kas būtų, jeigu tokį romaną truputį perdarytų ir papildytų. Aiškių aliuzijų sąrašo vardinti gal ir nereiktų, bet galima pažiūrėti, kaip žaidžiama tam tikrais žanrais – tarkime, trilerio ar laiškų romano, kaip jis juos pateikia ir permąsto. Tai turbūt svarbiau, negu ieškoti kažkokių smulkių dalykų. Kaip jis pats sakė interviu: „Aš ėmiau ieškoti kitų grobuoniško elgesio pavyzdžių – politikoje, ekonomikoje, asmeniniuose santykiuose. Man atrodė, kad tie pasakojimai puikiai dera prie mano pasirinktos kompozicijos. Kiekvienas pasakojimo blokas įtraukiamas vienaip ar kitaip į tolimesnį pasakojimą. Knygos struktūra kažkiek primena paveikslą, kuriame vaizduojama, kaip didesnė žuvis ryja mažesnę, o ši dar mažesnę ir taip toliau“.
K.Sprindžiūnaitė: Turbūt reikėtų atskleisti ir pavadinimo prasmę ir mįslę. Į ką yra aliuzija „Debesų atlasas“?
L.Jonušys: „Debesų atlasas“ – reikėtų žinoti, kas tai yra konkrečiai. Tai yra meteorologų sudaroma knyga, kurioje pavaizduoti, aprašomi skirtingi debesų tipai. Tad čia visų pirma yra aliuzija į tai. Ir kai lietuviškai pasirodė filmas, pavadinimas buvo išverstas neteisingai – „Debesų žemėlapis“, nesuprantant, apie ką kalbama. Pavadinimas galbūt akivaizdžiai neparodo, ką jis reiškia, bet manau, kad jo prasmė yra čia vaizduojamos skirtingos epochos, skirtingos šalys, o virš jų visų yra tas pats debesų dangus. Jis labai įvairus, kaip ir debesų atlasas – gali būti labai skirtingi debesys, bet visais atvejais yra ta pati žmonijos problema – visada stipresnysis skriaudžia silpnesnįjį. Per labai skirtingų epochų, vietovių istorijas pasakojamas vienas ir tas pats pasakojimas, kad žmonija yra neteisinga, kaip tam yra priešinamasi. Tokia buvo autoriaus idėja.
