Metų verstinės knygos rinkimai: Lenkijos pretendentas į Nobelio premiją A.Zagajewskis

BALSUOTI UŽ VERTINGIAUSIĄ 2013 METŲ VERSTINĘ KNYGĄ GALITE ČIA 

„Du miestai“ – pagavūs autobiografiniai eskizai, lyrinės refleksijos, fantazijos ir aforistiniai esė apie skaudžius XX a. žmogiškuosius praradimus ir egzistencinę benamystę. Angliškasis kūrinio vertimas turi paantraštę – „Apie egzilį, istoriją ir vaizduotę“ – implikuojančią autoriaus gvildenamas temas.

1945-aisiais autoriaus šeimai teko išsikelti iš buvusio Lenkijos miesto Lvovo, kuris buvo prijungtas prie Tarybų Sąjungos, ir „gyvuliniais“ vagonais išsikraustyti į pramoninį Glivicių miestą. Jaunystę A. Zagajewskis praleido Krokuvoje, Berlyne, studijavo Amerikoje Hiustono ir Čikagos universitetuose, ilgai rezidavo Paryžiuje.

„Jeigu žmonės skirstytini į sėsliuosius, emigrantus ir benamius, aš, ko gero, priklausau prie trečiosios kategorijos, nors suvokiu ją itin dalykiškai, be menkiausio sentimentalumo ar savęs paties gailesčio šešėlio. {...} tai reiškia tik tiek, kad tokio likimo ištiktas žmogus negali nurodyti gatvės, miesto ar gyvenvietės, kur būtų jo namai, jo – kaip įprasta sakyti – mažoji tėvynė.“

L.Jonušys: A.Zagajewskis yra pasaulinio garso lenkų rašytojas, jo knygos išverstos į daug pasaulio kalbų, jis rašo įvairių žanrų kūrinius. Visų pirma jis yra pagarsėjęs kaip poetas, yra išleidęs nemažai poezijos knygų, bet yra parašęs ir prozos, o Vakaruose labiausiai žinomas kaip eseistas, kaip žmogus, rašantis apie literatūrą, kultūrą, tam tikrus politikos dalykus. Lietuvoje jis nėra labai žinomas, nors „Du miestai“ yra jau trečia į lietuvių kalbą išversta jo knyga. 2009 metais buvo išėjusi panašaus pobūdžio knyga „Solidarumas ir vienatvė“. Tai yra šiek tiek mažesnės įvairovės knyga negu „Du miestai“. Be to, 2011 metais yra išėjusi nedidelė jo poezijos knyga lietuviškai, versta Eugenijaus Ališankos. Pats rašytojas yra gimęs 1945 metais, apie jo gyvenimo istoriją kalbama ir šioje knygoje. Jis gyveno komunistinėje Lenkijoje, įsitraukė į disidentinę veiklą, jam 1982 metais teko emigruoti, kurį laiką jis gyveno Prancūzijoje. Vėliau, kai jau nebebuvo politinių suvaržymų, jis sugrįžo į Lenkiją, šiuo metu gyvena Krokuvoje, bet daug lankosi JAV, taip kad yra daug pamatęs pasaulio, jo straipsniai, recenzijos publikuojami didžiausiuose Vakarų literatūriniuose leidiniuose. Na, ir dabar noriu paklausti vertėjo, kaip jis atrado A.Zagajewskį ir ką gali pasakyti apie šį autorių?

K.Uscila: Konkrečiai šią knygą išversti pasiūlė garsi Lenkijos publicistė, rašytoja, knygų leidėja, A.Zagajewskio bendražygė Barbara Torunczyk. Ji yra garsaus literatūrinio žurnalo „Zeszyty Literackie“ leidėja. Būtent šią knygą Lenkijoje išleido „Zeszyty Literackie“. Kadangi toks autoritetingas žmogus ją rekomendavo, įsigilinau ir tikrai įsitikinau, kad knyga verta dėmesio. Tuo labiau, kad 69-erių literatas visame pasaulyje yra labai plačiai žinomas. Jo kūryba išversta į 22 pasaulio kalbas. Perskaitęs šią knygą aš įsitikinau, kad tai yra knyga, kokias aš apibūdinu kaip „protingas knygas“. Knygos autorius yra filosofas, ir todėl knygoje nagrinėjamos temos, kurios turi gilesnę prasmę, jos egzistencinės, metafizinės.  Beje, reikia pasakyti, kad dažnai filosofų parašytas knygas sunku būna skaityti, tačiau šiuo atveju skaityti ją buvo labai malonu ir palyginus nesunku.

Knygos autorius yra filosofas, ir todėl knygoje nagrinėjamos temos, kurios turi gilesnę prasmę, jos egzistencinės, metafizinės

L.Jonušys: Aš dar turėčiau priminti, kad K.Uscila yra patyręs vertėjas, iš lenkų kalbos išvertęs daug knygų. Ir šiuo vertimu negalime nusivilti, viskas išversta adekvačiai, ir visą autoriaus stilių mes galime įspūdingai pajausti. Čia dar gal reikėtų paaiškinti, kas yra „Du miestai“. Ši knyga yra labai įvairių tekstų rinkinys. Daugiausia tai yra eseistika, tam tikri autobiografiniai eskizai, autoriaus sugalvoja ir įdomių fikcijų. 

„Du miestai“ yra tik vienas iš knygoje esančių tekstų.  Šie du miestai yra Lvovas ir Glivicės. Lvove autorius gimė, bet jam dar būnant kūdikiui 1945 metais šeima buvo ištremta iš Lvovo į Glivices. Visgi Lvovas visada skambėjo jo šeimos prisiminimuose - su ilgesiu, nostalgija, šis miestas, be abejo, buvo daug gražesnis už Glivices. Vėliau autoriaus akiratyje atsirado kiti miestai – Krokuva, Paryžius, juos galime pamatyti kituose tekstuose.  Ši knyga turi dvi plotmes – viena jų yra kūrybinė-literatūrinė, pasakojimai apie kūrybos esmę, literato gyvenimą. Kita yra politinė. Tačiau politinė - ne publicistine prasme, o apibendrinant gyvenimą totalitarinėje visuomenėje. Kalbant apie literatūrinę plotmę, manau, labai svarbus toks autoriaus prisipažinimas iš ankstyvos jaunystės: „Atradau (prašau iš manęs nesijuokti), kad dvasinis pasaulis, aprašomas didžiųjų rašytojų, egzistuoja. Supratau, kad, be trivialios, empirinės tikrovės, egzistuoja vaizduotės sfera, kuri iš esmės yra tas pats apčiuopiamas, matomas ir kvepiantis pasaulis, tik praturtintas nesuskaičiuojamų dvasių ir šešėlių būrių “. Tai yra labai svarbu, ir autorius plėtoja šį įspūdį, kalbėdamas apie literatūrą. Norėčiau paklausti vertėjo – ar buvo sunku versti šią knygą, ir kaip tos dvi plotmės verčiant atrodė?

Nuotr. iš „Wikipedia“/A.Zagajewskis

K.Uscila: Versti šią knygą buvo malonu, nes kalbama ne apie banalybes, kalbama apie svarbius, gyvenimiškus, filosofinius dalykus. Tekstai, kaip ir sakėte, yra skirtingi, ir buvo tokių, kuriuos versti buvo gana paprasta, bet yra tekstų, prie kurių reikėjo paprakaituoti. Pavyzdžiui, vienas esė skirtas Friedricho Nietzsche knygoms, kalbama apie dvi jo knygas, nagrinėjama jų tematika, problematika. Arba, pavyzdžiui, Ernsto Jüngerio Paryžiaus dienoraščiai, kūriniai pasaulyje labai mažai žinomi, bet gilūs ir įdomūs. Yra čia ir esė apie lenkų rašytoją Bruno Schulzą. Šiose esė, kaip ir dera filosofijai, kartais atsekti mintį ir ją tiksliai išreikšti nebuvo lengva.

L.Jonušys: Viena iš temų yra tam tikri eseistiniai pasakojimai apie rašytojus. Ir apie B.Schulzą, ir apie vokiečių rašytoją Gottfriedą Benną, žinoma, ir apie E.Jungerį. Jis yra žinomas rašytojas, bet jo privengiama, nes jis buvo toks lyg ir pateisinęs Vokietijos agresiją, buvo nacistinio režimo karininkas, tačiau tuo pačiu ir įdomus rašytojas. Čia A.Zagajewskis labai įdomiai atskleidžia tą dvilypumo problematiką. Jis taip pat labai įdomiai kalba, ir tai yra labai svarbus aspektas, apie rašytojo padėtį komunistinio režimo sąlygomis, ypač stalinizmo laikotarpiu. Tas tekstas vadinasi „Išdavystė“, mes galime suvokti, kad jis yra tarsi pusiau autobiografinis, bet akivaizdu, kad tai yra fikcija, nes čia pasakojama apie 1951 metus, kai pats autorius buvo dar vaikas, o jis čia kalba apie literatūriniame leidinyje dirbantį jauną poetą, kuris straipsnyje sutalžo T.S. Eliotą ir vėliau prisipažįsta: „Bjaurus straipsnis. Jame smerkiu buržuazinę kultūrą ir teigiu, ne, šaukiu, isteriškai šaukiu, kad T. S. Eliotas iš esmės yra amerikiečių žvalgybos agentas“. Taigi, taip primityviai čia buvo sudorota, bet vėliau yra paaiškinama priešistorė, tai, kad pasakotojas buvo gavęs užduotį straipsniu sutriuškinti seną, ligotą, įžymų lenkų poetą, jis suvokia, kad toks užsipuolimas šį būtų gal ir nužudęs. Ir tokia pateisinanti išvada: „T.S. Eliotas niekada nesužinojo, kad vienas pradedantis lenkų poetas jį brutaliai užsipuolė. O K. gyveno dar penkiolika metų ir mirė kaip visų vertinamas rašytojas“. Tokios dilemos, be abejo, buvo aktualios ir Lietuvoje, ypač stalininiu laikotarpiu, o ir vėliau. Jos nėra vienareikšmiškos, o ir pats autorius neduoda vienarešikšmiškų atsakymų, bet aktualiai, skaudžiai išskleidžia tą problematiką, kaip rašytojas elgėsi tais diktatūros metais, kaip galėjo elgtis, kas pateisinama, kas nepateisinama. Tai yra antroji knygos plotmė. Vertėjo norėjau paklausti, kuris iš šių tekstų įdomiausias ir vertingiausias pasirodė?

K.Uscila: Įdomiausia ir vertingiausia yra pirmoji dalis, esė „Du miestai“. Bet vertingi ir kiti kūriniai, ypač atkreipčiau dėmesį į baigiamąją dalį, kuri pavadinta „Naujas mažasis Larouysse'as“. Perskaitysiu vieną miniesė „Paskaita apie paslaptį“: „Nežinome, kas yra poezija. Nežinome, kas yra kančia. Nežinome, kas yra mirtis. Žinome, kas yra paslaptis“. 

Jo prozoje jaučiama poeto ranka, poeto stilius

Atkreipčiau dėmesį į tai, kad tai yra prozos kūriniai, tačiau A.Zagajewskis yra žinomas Lenkijoje ir pasaulyje visų pirma kaip poetas, ir jo prozoje jaučiama poeto ranka, poeto stilius. Beje, visiems Lenkijoje ir turbūt ne tik Lenkijoje puikiai žinoma, kad A.Zagajewskis yra Lenkijos pretendentas Nr. 1 gauti Nobelio literatūrinę premiją.

L.Jonušys: Taip, jau du lenkų poetai pastaraisiais dešimtmečiais yra gavę Nobelio premiją – Czeslawas Miloszas ir Wisława Szymborska. Na, o apie poeziją A.Zagajewskis irgi yra įdomiai pasakęs: „Eilės ateina iš kitokio pasaulio. Iš kokio pasaulio? Iš pasaulio, kuriame gyvena dvasinis gyvenimas. Kur yra tas pasaulis? Negaliu pasakyti. Idėjos, metaforos ir nuotaikos ateina iš kitokio pasaulio. Kartais jos yra kupinos iškilaus pasitikėjimo, o kitąkart dvelkia pašaipa ir ironija“.

K.Uscila: Baigdamas dar apie šią knygą norėčiau pasakyti taip: kviečiu skaityti ją tuos žmones, kurie mėgsta protingą, turiningą literatūrą.