Ieva Steponavičiūtė: Man atrodo, kad viena svarbiausių temų čia yra istorinė patirtis – ir individuali, ir kolektyvinė, taip pat su paradoksaliu laiko skaičiavimu – laikas gali eiti atgalios, atminties laikas gali eiti paraleliai tam laikui, kuriame gyvename. Yra ir antroji tema, kuri labai svarbi visai autorės kūrybai – ką reiškia būti kitokiu, ką reiškia gyventi tarp dviejų skirtingų pasaulių ir nei vienam galbūt iki galo nepriklausyti. Pagaliau tas žmogiškos šilumos ilgesys, motinos ir vaiko santykis, o kartu ir labai konkrečios istorinės detalės. Mes čia matome ir Holokausto šešėlį, ir soclagerio gyvenimo absurdą, o taip pat, kas man atrodo labai svarbu, rytų europiečių ir vakarų europiečių požiūrį į Antrąjį pasaulinį karą ir jo pasekmes, jo baigtį. Birute, kas jums atrodo tema numeris vienas knygoje, kas yra aktualiausia?
Birutė Jonuškaitė: Aš manau, kad reikėtų pakalbėti apie šią knygą kaip apie trumpą, labai glaustai, labai vaizdingai, labai nenuobodžiai parašytą istorijos vadovėlį apie pokario socialistinę Lenkiją. Žinoma, turbūt nereikia priminti, kad mūsų tėvų kartai Lenkija tuomet buvo langas į laisvą, platų pasaulį, bet perskaičius šią knygą susidaro kitoks vaizdas. Aš labai rekomenduoju šią knygą perskaityti – ypač tiems, kurie vis kalba, kaip tuomet buvo geriau, tiems, kurie laisvės nevertina taip, kaip turėtų vertinti, labai rekomenduoju ją perskaityti ir jaunimui. Ne vien todėl, kad ši knyga nestora, parašyta labai koncentruotai, bet tam, kad jie suvoktų, ką gi reiškia tas gyvenimas vadinamajame „raudonajame rojuje“. Juo labiau, kad mes gyvename ne kur nors Mėnulyje, o ten, kur kiekvieną dieną per radiją ir televiziją kalbama apie karą Ukrainoje ir paranojiškus Putino sprendimus, tad manau, kad mums labai verta susimąstyti, ar mes suvokiame, kokią mes turime laimę gyventi laisvame pasaulyje. Tad ši knyga ir pasakoja, nors ir vaiko lūpomis, apie tai, ką Kremlius prieš pusę amžiaus prievarta atnešė į kiekvieną socialistinio lagerio šalį, kaip jis sužlugdė tą eilinį žmogų. Knygą autorė pradeda tokiais žodžiais: „Vieta, kurioje gyveno mūsų šeimos, iš pažiūros buvo rami, bet užminuota baime ir pykčiu, kupina neapibrėžto nervingumo, daugiau ar mažiau jaučiamos įtampos, kuri lengvai išsiliedavo agresijos ir pažeminimo protrūkiais“. Tad štai maža mergaitė, pasakodama vaikystės prisiminimus, iš tiesų pateikia negailestingą, labai skausmingą ano meto kasdienybės analizę. Reikia prisiminti, kad skaudžiausia, kaip autorė sako, buvo tai, jog žmonės jautėsi kalti nieko blogo nepadarę. Tu gali būti kaltas, kad esi nusikaltusio žmogaus brolis, sesuo, sūnus, žmona. Tai yra nusikaltimas. Nusikaltimas yra tai, kad skaitai knygas, kurias nori skaityti, nusikaltimas yra tai, kad tavo akys rudos ar plaukai garbanoti, kad esi ta, kuri išsigelbėjo per tą karą ir liko gyva viena iš visos giminės, o visi kiti buvo nužudyti konclageriuose. Ta paranoja, kuri tęsiasi ir toliau, nes tai, kad karas baigėsi, nereiškia, kad jis baigėsi ir tam eiliniam žmogui, kuris grįžo iš to karo, kažkaip išliko. Knyga taip pat apie tai, kokį karas palieka dvasinį palikimą – jau suaugusiai moteriai, kuri gyvena šiuolaikiniame pasaulyje, nes ši knyga, kaip jau minėjau, biografinė, jau subrendusios moters, kuri pati užaugino du sūnus, ir lig šiol to palikimo negali atsikratyti, ji nežino, ką su tuo daryti, kaip jai pasijausti laisvai nuo to palikimo, kuris ją persekioja lyg šešėlis.
Ieva Steponavičiūtė: Ir, žinoma, tokių istorinių aplinkybių fone tampa labai svarbi šeimos tema.
Motina, patyrusi karo traumą, vienintelė gyva grįžusi iš lagerio, nesugeba mylėti, nesugeba jausti, jai likęs vienintelis instinktas – išlikti toje kreivų veidrodžių karalystėje
Birutė Jonuškaitė: Taip, be abejo. Ši knyga sudėliota iš septynių atskirų dalių, apsakymais ar apysakaitėmis jas galima pavadinti. Herojė keliauja iš vieno apsakymo į kitą, ir vienas jų yra koncentruotas ties dvejomis pagrindinėmis herojėmis – mama ir dukra. Žmogui bet kokioje santvarkoje padeda išlikti artimiausia aplinka – tėvai, šeima. Jeigu ten žmogus jaučiasi mylimas, saugus, jis turi daugiau galimybių išlikti žmogumi ir išaugti žmogumi. Šiuo atveju tokio jaukaus lizdo vaikas neturėjo. Motina, patyrusi karo traumą, vienintelė gyva grįžusi iš lagerio, nesugeba mylėti, nesugeba jausti, jai likęs vienintelis instinktas – išlikti toje kreivų veidrodžių karalystėje, socialistinėje aplinkoje, kad daugiau, neduok Dieve, nebūtų jokių problemų. Vaikas nuo mažens nepatiria jokios meilės, jis išvežamas į Milaną būdamas dar kūdikis, nes motina nesupranta, kodėl jis turėtų verkti ar po dešimtos valandos vakaro turėtų sisioti į kelnes – tai yra nesąmonė, ne taip turėtų būti. Tad jeigu vaikas išauga tokioje aplinkoje, be meilės, be šilumos, be supratimo, be pokalbių su motina ar tėvu, jis turi nuo mažens kovoti pats už save. Aš sakiau, kad norėčiau, jog šią knygą paskaitytų jaunimas – mes žinome, kad kiekvienas laikmetis jaunam žmogui yra sudėtingas, bet išlikt visada galima, kovoti už save visada galima ir surasti tą išsigelbėjimo šiaudą visada galima. Ši herojė su savo mama pradeda kalbėti tik tada, kai ši suserga Alzheimerio liga. Motina grįžta fragmentais į praeitį, ir tik tuomet dukrai ima ryškėti, kodėl motina tokia buvo, – atsiranda visi tie žuvusieji giminės, sunaikintas gyvenimas. Ir labai gražu iš autorės pusės, kad nėra jokio kaltinimo, nėra jokių priekaištų, jokios pagiežos, tiktai vienintelis noras suprasti.
Ieva Steponavičiūtė: Suprasti – taip, nes motina išgyveno Aušvicą, tačiau tam tikra prasme ir atsiriboti. Atsiriboti tam, kad galėtų gyventi toliau ir galbūt tam, kad galėtų apie tai pasakoti. Ir turbūt neatsitiktinai tas pasakotojos asmuo dalijasi. Personažas ir pasakotojas skaidosi, kalba tai pirmu, tai trečiu asmeniu. Netgi įveikusi tokį laiko ir erdvės barjerą staiga susitinka save mažą kaip atskirą personažą ir galiausiai pačiame paskutiniame romano sakinyje ji prabyla pirmuoju daugiskaitos asmeniu ir sako: „Tokios jau esame mes, lapės, karta iš kartos bėgsim iš sapno į antrą, iš antro į trečią“. Tačiau kas ta lapių bendrija, su kuria staiga pajaučia bendrystę pasakotoja, yra galvosūkis kiekvienam skaitytojui.
Birutė Jonuškaitė: Manau, kad tas galvosūkis išaiškės, kadangi pernai spalio mėnesį išėjo šios knygos tarsi tęsinys, ir ten jau yra tolimesnis tų dukters ir motinos santykių narpliojimas, ir yra mažytis fragmentėlis, kad mergaitei nemigo, košmarų naktimis naktimis padėdavo užmigti mažytis žaisliukas – lapiukas. Ir tas lapiukas buvo vienintelis šiltas, jaukus atsvaros taškas. Iš čia, matyt, tos lapės atsiradę, tačiau mes galėtume tai suvokti tik perskaitę šią knygą, žinoma, jeigu ji bus išversta į lietuvių kalbą.
