BALSUOTI UŽ VERTINGIAUSIĄ 2013 METŲ VERSTINĘ KNYGĄ GALITE ČIA
Po dvylikos Vokietijoje praleistų metų turkų poetas Ka grįžta į Karso miestą, nuo pasaulio atskirtą dar neregėtos pūgos. Mieste tvyro šaltis, liūdesys ir įtampa: viena po kitos dėl religinių priežasčių žudosi jaunos moterys. Ka, svetimas tiek Vokietijai, tiek ir Turkijai, Karse bando ištirti tas netikėtas ir mįslingas savižudybes. Žmogus be vietos. Menininkas, išgyvenantis krizę. Karinis perversmas atkirstame mieste. Vėl grįžusi meilė senai pažįstamai – gražuolei Ipekai. Nutrūkę jaunų mergaičių ir moterų gyvenimai. Sniegas. Bandymas suprasti, kas vyksta Karse ir Turkijoje, bandymas suvokti tikėjimo ir politikos dalykus, bandymas išsaugoti atgimusią meilę – visa tai netikėtai grąžina Ka prie poezijos. „Sniege“ viskas susipynę; pasaulietinės ir religinės jėgos kovoja tarpusavyje. Nusivylę kairieji, revoliucingai nusiteikę islamistai ir kurdų nacionalistai pirmajame plane, policija, kariuomenė ir slaptosios tarnybos tampo virveles užkulisiuose.
K.Sprindžiūnaitė: Pats romano pavadinimas „Sniegas“, atrodytų, lyg ir nelabai tipiškas kalbant apie Turkijos istorijas, bet kartu tai labai prasmingas pavadinimas. Justinos pirmiausia ir noriu klausti apie pavadinimo paslaptį.
J.Pilkauskaitė: Esate teisi, kad sniegas nebūdingas turkiškiems pasakojimams, bet sniegas kaip motyvas yra vienas pagrindinių O.Pamuko kūryboje. Kita vertus, sniegas susijęs su kūrinyje pasirodančiomis figūromis – personažu Ka, miestu, kuriame vyksta veiksmas – Karsas, o sniegas turkiškai yra kar. Taigi, tai yra žodžių žaismas, ir visi šie žodžiai turi tam tikrą nuorodą į sniegą.
K.Sprindžiūnaitė: Ar šiame romane, kurį, žinoma, dabar jau lengviau vertinti iš laiko perspektyvos (ji pasirodė 2002 metais), justi ta ypatinga O.Pamuko pasakotojo dovana?
M.Burokas: Manau, kad taip, nes tai yra sudėtingas romanas, kuriame sutalpinta daugybė dalykų: ir religiniai, ir politiniai, ir istoriniai motyvai. Ir sugebėjimas papasakoti visą tą istoriją taip, kad ir skaitytojas nesusipainiotų, ir rašytojas galėtų išvingiuoti tarp viso to. Tai yra didelio talento ženklas.
K.Sprindžiūnaitė: Kalbant apie daugybę romano temų, sakoma, kad rašytojas visą gyvenimą rašo vieną knygą. Justina, ar galima būtų sakyti, kad romane „Sniegas“ yra ta pati O.Pamuko tonacija?
J.Pilkauskaitė: Nepasakyčiau, nes O.Pamukui nebūdingas politiškumas, politinės temos. Kad tai yra O.Pamuko knyga, visų pirma galime jausti iš stiliaus, pačios romano konstrukcijos. Su šiuo romanu O.Pamukas išgarsėjo užsienyje, nes tai buvo labai kontroversiškas, skandalingas romanas. Po šio romano O.Pamukas buvo priverstas bėgti į užsienį ieškoti prieglobsčio, nes tėvynėje jam buvo keliamos bylos, grasinama kalėjimu.
Tos temos, kurios yra šiame romane, ne tik neišblėso, bet ir paryškėjo
K.Sprindžiūnaitė: Politika, skandalingas romanas – kaip tai galima būtų sukonkretinti?
M.Burokas: Manau, kad šis romanas ypač aktualus dabar, praėjus dvylikai metų po jo pasirodymo. Tos temos, kurios yra šiame romane, ne tik neišblėso, bet ir paryškėjo – ir ne tik Turkijoje, bet ir visame pasaulyje. Islamistų problematika, religijos ir pasaulietinės visuomenės kovos paryškėjimas, ypač dabartinėje Turkijoje, Europoje ir Šiaurės Afrikoje – visi šie motyvai užima didžiąją dalį tiek žinių, tiek pasaulinio vyksmo, ir šis romanas puikiai įsipaišo į bendrą dabartinę tėkmę ir padeda suprasti, kas vyksta panašiose visuomenėse.
K.Sprindžiūnaitė: O kaip iš politikos padaryti literatūrą? Kaip O.Pamukui tai pavyksta?
M.Burokas: Politika nėra pati pagrindinė tema, nes tų sluoksnių čia yra daug – ir meilės tema, ir rašytojo savivoka, ir rašytojo emigracija, nes jis gyvena Vokietijoje ir nesugeba nieko rašyti ir grįžta į Turkiją, kur vėl pradeda rašyti. Tam tikras teatro motyvas – gyvenimas kaip teatras ir apskritai teatras, kuris virsta farsu, marionečių, nežinomų jėgų tampomų už virvučių. Ypač antroje romano pusėje išryškėja autoriaus noras veikėjus sudurti, valdyti, įplieksti dar didesnius konfliktus, kaktomuša juos suglausti. Aišku, ir tos literatūrinės užuominos - juk pagrindinio herojaus pavardė ne tik sniegą reiškia, bet ir yra užuomina į Jozefą K. iš Franzo Kafkos. Tai irgi suteikia papildomą dimensiją.
K.Sprindžiūnaitė: Dar norėčiau, kad apibūdintumėte romano pagrindinius veikėjus.
J.Pilkauskaitė: Pagrindiniam personažui Ka būdinga tai, kad jis, kaip ir beveik visi O.Pamuko personažai, yra labai gilios dvasios, gilios sielos asmenybė, jam pasaulis tam tikra prasme yra per ankštas gyventi, jis bando išlieti save per kūrybą. Kiti personažai yra šaržuoti, ir bent jau aš manau, kad groteskiški. Kalbant apie tai, kaip įmanoma iš politikos padaryti kūrybą, meno kūrinį, įvedęs į savo romaną politinę temą, O.Pamukas ją ypač šaržuoja ir iškelia į tam tikrą planą taip, kad ji bado akis ir atrodo iš dalies nenatūrali, groteskiškai įpinta. Man tos politinės temos netgi atrodė bakchanališkai, rėžiančios akį, ir galbūt tai suteikė tam tikros meninės vertės, meninio lygio.
Tai Turkijos gelmės romanas, kur išnagrinėjamos, iškeliamos tos giliosios takoskyros, prieštaravimai, nesutapimai, kurie unikalūs būtent Turkijai
K.Sprindžiūnaitė: Kaip amžinosios temos - meilė, išdavystė, kūryba – čia atsiskleidžia? Man atrodo, kad šaržuota ne tik politika, bet ir meilės troškimas – jis suabsoliutintas, išgrynintos formos.
M.Burokas: Ta meilė irgi yra tam tikras blaškymasis tarp meilės ir visokių ideologinių dalykų. Galų gale, pasirinkimas čia gana radikalus: „arba-arba“. Tie dalykai nėra suderinami. Didžioji dalis tragedijų šiame romane ir kyla iš ideologijos, religijos, tos pačios meilės susikirtimų. Visa ta aistra, kibirkštis ateina būtent iš šių dalykų ir nieku geru nesibaigia, aišku.
J.Pilkauskaitė: Mąstant apie meilės temą galima išskirti netgi tris meilės siužetines linijas: Ka meilė Ipekai, tai yra daugiau moters kaip vizijos meilė - ne pačios moters, o tam tikro idealo, tai yra meilės svajonė, kuriai nelemta išsipildyti dėl tam tikrų vidinių baimių. Antroji, kuri yra ryškesnė, - tai Ipekos sesers meilė politiniam islamistui, ši meilė yra pasiaukojančios moters meilė. Trečioji - tai jau Ipekos meilė šiam islamistui, neįmanoma meilė, bet tai meilė, dėl kurios ji pasiryžusi atsisakyti įmanomo, galbūt netgi gražaus gyvenimo su Ka. Tai irgi pasiaukojančios moters meilė.
K.Sprindžiūnaitė: Kas verčiant šią knygą buvo įdomiausias ar sunkiausias iššūkis vertėjai?
J.Pilkauskaitė: Iš pirmo žvilgsnio, perskaičius romaną, atrodo, kad kalba yra paprasta, tačiau tą paprastumo įspūdį man galbūt sukūrė temų paprastumas ir galbūt politinės temos įvedimas. Bet tai buvo paviršinis skaitymas ir paviršinis įspūdis. Tačiau kai jau teko susidurti su tekstu ir reikėjo jį perkelti į lietuvių kalbą, aš susidūriau su problema, kad O.Pamuko sakiniai, kalbos struktūra buvo sunkiausiai išverčiami iš visų jo romanų. Nors, atrodytų, jei lygintume šią knygą su „Mano vardas Raudona“, kalba čia atrodė žymiai paprastesnė.
M.Burokas: Skaitant jautėsi, kad sakiniai ilgi, vingiuoti, įmantrūs. Kol prasilaužiau pro visą tą specifinį kalbėjimo būdą, užtruko keliasdešimt puslapių. Manau, kad vertėjai tikrai buvo nelengva.
J.Pilkauskaitė: Aš manau, kad ši knyga skaitytojui gali būti ypatinga, svarbi tuo, kad ją perskaitęs žmogus susidarys įspūdį, kaip gyvena tikrasis turkas ir koks yra jo pasaulėvaizdis ir pasaulėvoka. Nes tiek, kiek mes pažįstame paviršutiniškai Turkiją, atrodytų, kad jie gyvena šiltuose kraštuose, laimingi, problemų neturi, saulė, jūra. Tačiau Turkiją drasko labai dideli vidiniai konfliktai, ir ypač dabar žmogus blaškomas tarp Rytų, Vakarų, islamistų, liberalių pažiūrų žmonių. Ir politika yra labai skaudi tema bet kokiam turkui.
M.Burokas: Taip, tai Turkijos gelmės romanas, kur išnagrinėjamos, iškeliamos tos giliosios takoskyros, prieštaravimai, nesutapimai, kurie unikalūs būtent Turkijai. Ir tyčia pasirenkamas toks neturistinis, neatvirukinis, neidealus Turkijos variantas, miestas, kuriame viskas tik dar labiau išryškėja.
