BALSUOTI UŽ VERTINGIAUSIĄ 2013 METŲ VERSTINĘ KNYGĄ GALITE ČIA
Sekso, poezijos ir revoliucijos kupinas nuotykių romanas „Pašėlę detektyvai“ (Los Detectives Salvajes, 1998) Čilės rašytojui Robertui Bolaño nutiesė kelią į literatūrinę šlovę ir padarė jį, ko gero, madingiausiu Lotynų Amerikos autoriumi Vakarų Europoje. Už prozos kokybę ir novatorišką pasakojimą knyga apdovanota Herralde ir tarptautine Romulo Gallegoso premija, dažnai vadinama Lotynų Amerikos literatūros Nobelio premija. Du Meksikos poetai avangardistai – Arturas Belanas (autoriaus alter ego) ir Ulisas Lima – leidžiasi į kelionę ieškoti po revoliucijos dingusios meksikietės rašytojos Sezarėjos Tinachero. Jų klajonės, užtrukusios net dvidešimt metų, nusidriekia per Meksiką, Izraelį, Paryžių, Barseloną, Los Andželą, San Franciską ir virsta tikra istorine epopėja, įtaigiai parodančia revoliucingų XX a. 8-ojo dešimtmečio Lotynų Amerikos jaunimo idealų gimtį ir žūtį. Šio milžiniško romano istorija pasakojama pirmuoju asmeniu, tačiau net 52 veikėjų lūpomis. Postmodernistiniu užmoju išplaudamas ribas tarp literatūros ir biografijos, tarp kūrybos ir gyvenimo, tarp fikcijos ir realybės, R. Bolaño sukūrė etaloninį XXI a. romaną, įkvėpsiantį dar daug skaitytojų ir rašytojų kartų.
A.Ožalas: R.Bolaño – autorius, kuris visame pasaulyje žinomas kaip vienas žymiausių Lotynų Amerikos kūrėjų. Lietuvoje jo vardas yra galbūt kiek mažiau žinomas, ir daugelis žmonių, kurie kalba apie Lotynų Amerikos literatūrą, visų pirma prisimena tą patį Gabrielį Garcia Marquezą. Tačiau būtent R.Bolaño daugelis literatūros kritikų sutartinai vadina vienu iškiliausių šio žemyno autorių. Sutariama, kad būtent R.Bolaño po G.G.Marquezo ir magiškojo realizmo bumo sugebėjo grąžinti Lotynų Ameriką prie daugiau realistinės prozos. Būtent po R.Bolaño daug kas vėl atsigręžė į tokius autorius kaip Jorges Luisas Borgesas. Žinoma, tai tik vienas iš aspektų, bet atsispiriant nuo to ir galime pakalbėti, kuo gi toks svarbus yra R.Bolaño pasaulio literatūrai?
A.Naujokaitienė: Tikrai, jis ne vieno kritiko laikomas būtent tuo XXI amžiaus G.G.Marquezu. Tiktai racionalesniu, kuris grįžta prie J.L.Borgeso, Julio Cortazaro tradicijos. Atkreipia dėmesį ne vien tik į magiškąjį realizmą, kurį amerikiečiai kartais vadina „30-mečiu knygų eksporto“, kuris, aišku, iki šiol muša perkamumo rekordus. Paimkime kad ir tą pačią Isabel Allende, kurios visus kūrinius turime išleistus lietuviškai, – Bolaño ją tiesiai šviesiai vadino „rašeiva“, nors ji ir buvo jo čilietė bendrapatriotė. Bet jis pats prisipažino, kad Čilėje niekada nesijautė kaip savas. Jis buvo pasaulio žmogus, klajoklis. Pagrindiniai jo gyvenimo dalykai ir buvo – klajonės, seksas ir literatūra, skaitymas. Šis žmogus buvo visiškas savamokslis, kilęs iš vidutinės, gal net žemutinės klasės šeimos, tačiau likimo jam netyčia buvo pamėtėtas šansas – jis turėjo galimybę daug keliauti, nes tėvai nuolatos kraustėsi iš vienos vietos į kitą. Ir būtent lemtingas tas apsistojimas Meksike, kuomet penkmetis iki 1976 metų buvo visų jaunimo judėjimų, literatūrinių srovių sužydėjimas. Mes daug žinome apie Šiaurės Ameriką, bytnikų laikus, tačiau ir Meksika tuo metu buvo labai kunkuliuojanti ir gyva, ir ši knyga yra tarsi supažindinimas, įvadas į Lotynų Amerikos poetinį, literatūrinį, o kartu ir bohemišką gyvenimą.
Galbūt R.Bolaño norėjo suteikti savo kartos jaunimui kažkokios vilties, parodyti, kad galima kažko pasiekti
A.Ožalas: R.Bolaño tapimo taip vadinamu kultiniu rašytoju viena iš priežasčių, manau, yra ir tai, kad, kaip ir sakė pats autorius, „tikrasis menas yra pačiame gyvenime“: ir būtent jį sunku įsivaizduoti sėdintį kambaryje ir kuriantį kažkokias tikroves. Skaitydamas jo knygas jauti, kad jis visa tai pats išgyveno. Ir jo paties biografija – po Meksikos grįžo į Čilę kariauti, buvo pasodintas čia į kalėjimą, vėl grįžo į Meksiką, klajojo po Europą, buvo narkomanas, narkodyleris, užsiėmė bet kokiais darbais, žodžiu, išgyveno visą tą gyvenimą iki jo kraštutinimų. Kalbant apie jo knygas, tas taikoma ir „Pašėlusiems detektyvams“, jos yra tarsi dokumentinės ir grožinės literatūros mišiniai, ir labai sunku suprasti, kur yra ta riba.
A.Naujokaitienė: Turbūt tiktai genijai sugeba viską taip susieti ir sumegzti. Galbūt iš tikrųjų tas platus patirčių, pergyvenimų spektras, psichodelinės patirtys leido visus tuos sąmonės srautus taip įvaldyti. Lygiai kaip J.Cortazaro „Žaidžiame klases“, taip ir šią knygą galime skaityti keliais būdais. Manau, kad tik žmogus, kuris išbandė sąmonės ribas, kuriam atsiskleidžia kiti sąmonės vingiai, gali taip įtaigiai pavaizduoti tą girtėjančio žmogaus kalbą ar įsijausti į senstančio žmogaus būseną, pojūtį, kad jaunystė baigiasi, viskas buvo neteisinga, viskas prarasta, žlugę, bet jeigu reikėtų iš naujo gyventi, jis darytų viską taip pat. Tai yra vertinga, dėl to vertėjo gyventi.
A.Ožalas: Iš tiesų įspūdingos apimties, įspūdingų užmojų kūrinys, kurį būtų galima vadinti savotišku epu. Jis apima 20 metų laikotarpį, pasakojamas 52 veikėjų lūpomis. Turbūt buvo nelengva versti šią knygą? Ir kuo pasižymėjo, išsiskyrė šios knygos vertimas?
A.Naujokaitienė: Kad būtų labai sudėtinga – galbūt ne. Tik vertimo laikotarpis buvo netrumpas jau vien dėl pačios knygos apimties. Be to, turiu pasidžiaugti, kad teko Pietų Amerikoje susidurti su įvairių šalių tarmėm, leksika, tai man labai padėjo. Nes knygoje yra daug įvairių tautų – perujiečių, meksikiečių, argentiniečių, urugvajiečių – atstovų liudijimų. Ir visų jų leksika, mentalitetas yra skirtingas. Tad ta mano patirtis labai padėjo, Kitas dalykas, reikėjo labai nemažai panaršyti po enciklopedijas, „Wikipedia“, nes autorius, kaip savamokslis, čia sudėjo ne tik tai, kuo domėjosi, bet ir, toks jausmas, viską, ką žino.
A.Ožalas: „Pašėlusių detektyvų“ siužetą turbūt būtų labai sunku apibūdinti, tačiau kokia pagrindinė knygos esmė, mintis, ką ja norima pasakyti?
A.Naujokaiteinė: Knyga susideda iš trijų dalių. Pirma ir trečia dalis yra tarsi kietojo detektyvo parodija, o antroji didžioji dalis – tai liudytojų atsiminimai apie du poetus, kurie apjungia visceralinio realizmo esmę. Tai – tam tikras avangardinės literatūros maniakų užmojis apversti aukštyn kojom nusistovėjusį literatūros isteblišmentą, nuversti magiškojo realizmo carus, tokius kaip G.G.Marquezas. Beje, jis čia nėra minimas, daugiau minimas Octavio Paz – jis, kaip ir herojai, irgi yra pietas. Bet – didžiulio svorio, iš tų, į kurių karalystę sunku įsibrauti. Šie herojai buvo tarsi literatūros chuliganai. Ir tuos du herojus autorius veda per Meksikos literatų sueigas, kur jie keldavo visokias provokacijas, jis parodo iš vidaus tą visą Meksikos literatų ir jiems prijaučiančiųjų judėjimą, kuris turėtų atgrasyti nuo išlaižytos, glotnios miesčioniškos poezijos. Kita vertus, galbūt R.Bolaño norėjo suteikti savo kartos jaunimui kažkokios vilties, parodyti, kad galima kažko pasiekti. Bet, žinoma, tuo pačiu visiškai sudaužė tas jų viltis šiuo romanu, nes visgi jie visi baigė liūdnai.
A.Ožalas: Daug kritikų ir vadina šį romaną „meilės laišku savo kartai“. Ir iš tiesų, romanas pradedamas gana optimistiškai, čia rodomas jaunimas žibančiomis akimis, aklai puolantis į tą judėjimą. O paskui antroje dalyje mes matome tų pagrindinių herojų nuopolį. Ir tie patys 52 herojai, kurie pasakoja tas istorijas, parodo juos dažnai ne visai teigiamoje šviesoje. Šie pagrindiniai herojai kuo toliau, tuo labiau nusivilia savo idealais ir mato, kad išeities kaip ir nėra. Ir galbūt šio judėjimo istorija apima kur kas platesnį kontekstą, nes jeigu kalbėsime apie tuos pačius bytnikus, hipius, pankus – visi šie judėjimai prasidėjo žibančiomis akimis, o baigėsi idealų žlugimu. Galbūt R.Bolaño palietė universalesnius dalykus – tų visų judėjimų gimimą ir mirtį?
Galbūt šiais heriojais R.Bolaño buvo labai artimas romantikų prozai. Idealai miršta paskutiniai
A.Naujokaitienė: Taip, jaunystėje ir akys žiba, ir daug idealų, ir viskas atrodo įgyvendinama. Manau, kad tas jaunasis poetas, veikiantis pirmoje ir trečioje dalyje ir kurio dienoraščiais prasideda knyga, yra tarsi jaunas R.Bolaño, tai, nuo ko šis pradėjo. Čia sąmoningai nėra rodoma nei vienos eilutės, ką jis yra sukūręs, aprašomas tik jo gyvenimo kelias, klajonės, paieškos, nuotykiai, audringas seksas. Tai, kas galbūt paskui guls į tą poeziją. Galiausiai daugelis turbūt ir suprato, kad poezijos jau yra tiek prirašyta, kad ją rašyti yra didelis vargas ir galbūt gyvenimas ir yra pati didžiausia poezija. Na, o kalbant apie tai, kad gale galbūt nuopolis... Aš nežinau, ar tai iš tiesų nuopolis. Juk tos mistinės poetės Sezarijos Tinachero paieškos irgi yra mįslė. Kas buvo ji? Kritikai galvoja, kad ji buvo realiai gyvenusios Gabrielos Mistral archetipas. Na, o tie du poetai Arturas Belanas ir Ulisas Lima ėjo visur, kur jiems atrodė, kad reikia eiti. Jie viską darydavo iki galo. Taip, žinoma, gale yra kriminalas, šiek tiek dramatiškas, šiek tiek groteskiškas, bet turbūt ne vienas žmogus, pakliuvęs į mafijos pinkles, būtų priverstas ir žudyti, ir atsišaudyti, ir t.t. O liudininkų atsiliepimai apie juos yra labai daugiaprasmiai, nes vieni laikė juos narkodyleriais, žlugusiais, kiti laikė nepataisomais romantikais. Galbūt šiais heriojais R.Bolaño buvo labai artimas romantikų prozai. Idealai miršta paskutiniai.
-
Metų verstinės knygos rinkimai: V.Pelevino „SNUFF“ – Ukrainos įvykių veidrodis?
-
Metų verstinės knygos rinkimai: J.Barneso „Pabaigos jausmas“: kaip perdirbame savo praeitį
-
Metų verstinės knygos rinkimai: Europos nuosmukis Michelio Houellebecq'o „Žemėlapyje ir teritorijoje“
-
Metų verstinės knygos rinkimai: Michailo Šiškino „Veneros plaukas“
-
Metų verstinės knygos rinkimai: Lenkijos pretendentas į Nobelio premiją A.Zagajewskis
A.Ožalas: R.Bolaño, kuris smarkiai kritikavo magiškąjį realizmą ir sakė, kad nori grįžti prie realistinio pasakojimo, visgi šioje knygoje, nors ir kritikuojantis tas tradicijas, kartais labai toli nuo jų nenueina.
A.Naujokaitienė: Tas tiesa, bet nepamirškime ir to, kad Bolaño pradėjo kaip poetas. Jis sakė: „Aš buvau, esu ir būsiu poetas“. Galbūt nustojimas rašyti poeziją dėl to, kad jos niekas negirdėjo, ir buvo avangardistų maištas. Ką jis rašė, sulaukdavo tik kritikos. Kai išėjo „Pašėlę detektyvai“, staiga jį užgriuvo pasaulinė šlovė, ir tas pats pasaulio literatūrinis fondas jį priėmęs gavo literatūrinį chuliganą, kuris kritikavo tą taip vadinamą „skaitališką“ prozą.
Turint galvoje, kad jis buvo poetas, turbūt neįmanoma išvengti tų formos metamorfozių. Ar jis poetiškas prozininkas ar proziškas poetas? Nežinau, kaip tiksliau jį pavadinti.
A.Ožalas: Yra išėję trys R.Bolaño knygos lietuvių kalba, ir jeigu dėtume „Pašėlusius detektyvus“ greta kitų dviejų – kuo ši knyga skiriasi nuo jų ir nuo kurios siūlytumėte pradėti skaityti šį autorių.
A.Naujokaitienė: Būtent nuo šios. Nes tai yra įvadas į jo kūrybą, o kartu susipažįsti su pačiu autoriumi, kadangi čia užkoduotas, mistifikuotas jo gyvenimas, per patirtis, klajones, jo augimo laikotarpį atsirado ši knyga. „Čilės noktiurnas“ buvo parašytas po ilgo nebuvimo tėvynėje, apsilankius Čilėje, kai jau buvo nuverstas Augusto Pinochetas. Pasirodė ji 2000 metais ir buvo kažkas panašaus į epitafiją jo gimtajai šaliai. Turbūt šią knygą galima skaityti antrąją susipažinimui. Na, o dėl „Tolimos žvaigždės“... Turbūt prieš tai dar reikėtų perskaityti „Nacių literatūrą Amerikoje“, kuri turbūt kažkur pakeliui ir dabar yra verčiama. Ir, žinoma, didžiausia svajonė ir laukimas visos tos dabar jau nemažos R.Bolano gerbėjų grupės, kad pasirodytų jo romanas „2666“. Tačiau su tuo daugiau kaip 1000 puslapių apimties kūriniu, nežinau, kada tai įvyks.
