M.Šiškino vardas jau neblogai pažįstamas lietuvių skaitytojams. Lietuviškai pasirodė dvi jo knygos „Laiškų knyga“ bei „Veneros plaukas“. Jo pavardė dažnai minima ir Rusijos agresijos Ukrainoje kontekste – Šveicarijoje šiuo metu gyvenantis rašytojas yra aktyvus Vladimiro Putino valdžios kirtikas.
Išsamų interviu su juo publikavo portalas 15min.lt. Jį galite perskaityti čia.
M.Šiškinas susitikimo metu pasakojo savo gyvenimo istoriją – nuo to, kaip tapo rašytoju, iki savo apsisprendimo išvykti gyventi į užsienį. Vienas garsiausių šių laikų rusų autorių sako, kad tai, jog jis tapo rašytoju, nebuvo kažkoks sąmoningas jo sprendimas. „Tu negali tiesiog imti ir nuspręsti tapti rašytoju“, – sakė M.Šiškinas. Anot jo, meilė knygoms gimė jau vaikystėje – gal dėl to, kad neturėjo daug draugų ir visuomet, kai jam namuose tapdavo nuobodu, motina jam duodavo skaityti knygą. O pirmasis jo literatūrinis bandymas buvo devynerių metų, kuomet baigęs trečią klasę jis parašė tai, ką tuo metu laikė romanu. Tačiau nei senelė, nei mama tuo sužavėtos nebuvo. Mama, perskaičius tai, pasakė: „Miša, reikia rašyti apie dalykus, kuriuos tu supranti“. Devynmečio M.Šiškino pirmasis literatūrinis bandymas buvo kūrinys apie skyrybas. „Nuo to laiko aš rašau apie dalykus, kurių nesuprantu“, – sakė M.Šiškinas, kuris susitikimo metu demonstravo ne tik puikią iškalbą, bet ir nuostabų humoro jausmą.
Gimė vergų šalyje
Anot rašytojo, jau nuo paauglystės jis suprato, kad gyvena šalyje, kurioje niekuomet negalės jaustis laisvas. „Būdamas 16 metų aš suvokiau, kad gimiau vergų šalyje, esu vergas. Supratau, kad niekada negalėsiu būti rašytojas, keliauti, pasirašinėti knygas, – sakė M.Šiškinas. – Tačiau kartu supratau ir tai, kad to, kas yra mano galvoje, iš manęs negalės atimti“.
„Tos knygos, kurias tuo metu skaičiau, buvo mano kova, mano ginklas, kuris padėjo man išgyventi“, – sakė M.Šiškinas.
Sovietinėje sistemoje gyventi liekant ištikimam savo principams nebuvo lengva. Autorius prisiminė, kaip dirbo žurnale jaunimui „Rovesnik“, kur buvo rašoma ir apie vakarietišką muziką, ir apie tai, kaip neva baisiai gyvena jaunimas Vakaruose. Vėliau jis suprato, kad jis rašydavo „mažas tiesas, kurios buvo didelio melo dalis“. „Jei parduodi velniui nors mažą dalį, jis neleis tau parašyti nieko didžio“, – sakė M.Šiškinas. Ir apsisprendė palikti leidinį.
Tuomet jis įsidarbino mokytoju, ėmė dirbti darbą, kurio labiausiai nenorėjo dirbti, nes iš savo mamos mokytojos pavyzdžio jau žinojo, kad nieko kito kaip pažeminimas ten negali tikėtis. Jau per pirmą pamoką mokiniai paklausė jo, ar jis tiki komunizmu. M.Šiškinas sako, kad tik per stebuklą liko mokykloje.
„Aš visuomet jaučiausi šnipu savo šalyje, – sako M.Šiškinas. Tačiau prasidėjus perestroikai jis pajautė, kad visgi jo šalis, kurioje jis gali kažką pakeisti. – Pajaučiau, kad tos vergiškos, žiaurios Rusijos istorijos etapas baigėsi“. M.Šiškinas galvojo, kad jo indėlis į šalies gelbėjimą bus vaikų mokymas: „Aš dariau viską, kad išgelbėčiau šalį, šalis nepasikeitė, turbūt buvau blogas mokytojas“.
Svarbu kurti savo kalbą
M.Šiškinas sako, kad jo kaip rašytojo savimonę pakeitė sprendimas išvykti į Šveicariją 1995 metais.
„Kuomet gyveni savo šalyje, ypač tokioje uždaroje kaip Rusija, imi virti savo sultyse. Nuo 1917 metų šalis užsidarė, joje susikūrė kalėjimo subkultūra, – sakė M.Šiškinas. – Rusų rašytojai verda savo sultyse. Išvažiavęs pažiūrėjau į save, į savo šalį, į savo istoriją iš šalies. Tai man padėjo suvokti – svarbiausia rašyti ne apie egzotiškas Rusijos problemas, o apie žmogų“.
M.Šiškinas juokėsi iš idėjos, kad emigracijoje rusas rašytojas ima emocine prasme nykti. Jo teigimu, plačiai paplitusi mintis, kad gyvendamas svečioje šalyje rusas rašytojas ima ilgėtis sniego, gerti, paskui miršta. Tačiau, M.Šiškino teigimu, tai ne rusų rašytojų mintis, o greičiau jau valdžios atstovų bandymas tokią mintį įpiršti.
Emigracijoje jis sako supratęs ir tai, kad nereikia mėginti pasivyti kalbos, kuri nuolatos keičiasi. Kalbą jis palygino su garvežiu, kuris nuolatos juda ir jeigu nejudi su juo, niekuomet nepavysi. „Mano išvažiavimas padėjo man suprasti paprastą dalyką – nereikia vytis garvežio. Ta banga praeis, ir ateis nauja. Reikia kurti savo kalbą, kuri vis dar bus šviežia, kai jau tavęs nebus. Kodėl skaitai I.Buniną ir iš kiekvieno puslapio atkeliauja šviežumas? Todėl, kad I.Buninas išvyko iš sovietinės Rusijos ir rašė sava kalba, kurios ten nebuvo. Tai buvo jo kovos būdas“.
Profesionaliu rašytoju savęs nelaiko
M.Šiškinas sakė, kad nelaiko savęs profesionaliu rašytoju, nes nesudarinėja planų, kada leisti knygas, kokios turėtų būti kūrinių struktūros, kam jos turėtų būti skirtos. „Aš visą gyvenimą rašau tą pačią knygą. Ji yra apie tą patį, – sakė M.Šiškinas apie tai, kad esminės jo visų knygų temos yra meilė, mirtis. – Tik apie tai ir galima rašyti“.
Taip pat M.Šiškinas sakė, kad visos jo knygos yra apie laiką. „Juk kas yra laikas? Mirtis, – sakė autorius. – Rašytojas turi privilegiją perkelti tai, kas jam svarbu, ten, kur nėra mirties“.
Jam buvo pateiktas klausimas, ar savo knygose rašo ir asmeninius dalykus, ir kaip jaučiasi paviešindamas tokius intymius dalykus. „Jeigu rašai svarbius dalykus, išsirengi. Išsirengti ar neišsirengti – štai kur klausimas, – sakė M.Šiškinas. Jis teigė, kad rašydamas niekada nedaro jokių kompromisų ir negalvoja, kaip priims jo knygas. – Aš rašau idealiam skaitytojui, kuriam patinka viskas, ką parašau“.
„Savo knygose aš nieko neišgalvoju. Jeigu kažką išgalvočiau, galvočiau, kad tai nesąžininga, – sakė M.Šiškinas. – Man labai svarbu, kad tai, ką parašau, būtų kažkieno pasakyta. Jeigu kažkas tarp manęs ir bičiulio būna pasakoma tikro, aš noriu, kad tai patektų į mano knygas“.
