Rusijos televizijos kanalai nerodo subombarduotų Ukrainos miestų ir vaikų lavonų. Drąsūs jauni žmonės Rusijoje, protestuojantys prieš karą, yra mušami ir areštuojami, o dauguma žmonių tyli – nėra masinių protestų, streikų. Skaudu matyti, kad daugelis mano bendrapiliečių remia karą prieš Ukrainą: ant savo namų langų ir automobilių jie klijuoja Z raidę.
Rusijos televizija dabar kartoja interviu su garsiu aktoriumi Sergejumi Bodrovu, kuris Rusijoje yra kultinė figūra. „Karo metu negalima blogai kalbėti apie savus, – sako jis. – Net jei jie klysta. Net jei tavo šalis karo metu klysta, negalima apie ją blogai kalbėti.“ Taip ir daro žmonės, norintys palaikyti „savuosius“, net jei jie šaudo į ukrainiečius.
Šiuolaikinį pasaulį nuo daugumos rusų skiria svarbiausia žmonijos revoliucija – perėjimas nuo kolektyvinės sąmonės viršenybės prie individo prioriteto. Tūkstančius metų žmonės tapatinosi su gentimi ir buvo visiškai priklausomi nuo vadovo – vado, chano ar caro. Tik per pastaruosius kelis šimtmečius ėmė formuotis fundamentaliai kitokia socialinė tvarka, kurioje individas yra laisvas. Prieš tai, kai atsirado garsusis tekstas, prasidedantis žodžiais „Mes, tauta“, turėjo atsirasti nauja žmonija, kuri turėjo suvokti savo žmogiškąjį orumą.
Tai yra mano tėvynės drama: nedidelė dalis mano tautiečių yra pasirengę gyventi demokratinėje visuomenėje, dauguma vis dar lenkiasi valdžiai.
Ši didžiulė civilizacijos spraga dar neįveikta. Tai yra mano tėvynės drama: nedidelė dalis mano tautiečių yra pasirengę gyventi demokratinėje visuomenėje, dauguma vis dar lenkiasi valdžiai ir pritaria patrimonialistiniam gyvenimo būdui.
Jei per kelias kartas bus išnaikinti visi, kurie mąsto savo galva, vienintelės išliksiančios vyraujančios savybės bus tyla ir pasitenkinimas valdžia. Bet ar galite kaltinti šiuos žmones, jei tai buvo vienintelė jų išlikimo strategija? Kur šiandien atsidurs tie, kurie netylės? Jie patenka į kalėjimą. Arba jiems reikia emigruoti, kol dar nevėlu.
Du bandymai įvesti demokratinę socialinę tvarką Rusijoje jau žlugo. Pirmoji Rusijos demokratija 1917 m. truko tik kelis mėnesius. Antrasis, XX a. dešimtajame dešimtmetyje, sunkiai išsilaikė kelis metus. Kiekvieną kartą, kai mano šalis bando sukurti demokratinę visuomenę, įvesdama rinkimus, parlamentą ir respubliką, ji atsiduria totalitarinėje imperijoje.
Ar diktatūra ir diktatorius pagimdo vergišką visuomenę, ar vergiška visuomenė pagimdo diktatūrą ir diktatorių? Viščiuko ir kiaušinio klausimas, – kas atsirado pirmiau. Kaip ištrūkti iš šio užburto rato? Kaip gali prasidėti nauja Rusija?
Hitlerio Vokietija rado išeitį iš užburto diktatūros rato. Vokiečiai daug išmoko apie tai, kaip susidoroti su praeitimi, susitaikyti su kaltės jausmu, ir sugebėjo sukurti demokratiškos krypties visuomenę. Tačiau jų tautos atgimimas prasidėjo nuo visiško, triuškinančio karinio pralaimėjimo. Rusijai taip pat reikia šios nulinės valandos. Nauja demokratinė pradžia Rusijoje neįmanoma be kainos sumokėjimo ir nacionalinės kaltės pripažinimo.
Nauja demokratinė pradžia Rusijoje neįmanoma be kainos sumokėjimo ir nacionalinės kaltės pripažinimo.
Rusijoje nebuvo destalinizacijos, nebuvo Niurnbergo proceso komunistų partijai. Dabar Rusijos likimas priklauso nuo deputinizacijos. Kaip 1945 m. „nesusivokiantiems“ Vokietijos gyventojams buvo rodomos koncentracijos stovyklos, taip „nesusivokiantiems“ rusams turi būti rodomi sugriauti Ukrainos miestai ir vaikų lavonai. Mes, rusai, turime atvirai ir drąsiai pripažinti savo kaltę ir prašyti atleidimo.
Vokiečių rašytojas Georgas Büchneris 1834 m. laiške savo nuotakai rašė: „Kas mumyse meluoja, žudo, vagia?“ Tik šis klausimas gali paspartinti šią svarbiausią Rusijos žmonių revoliuciją: suvokimą, kad atsakomybė tenka ne vadovams, o jiems patiems.
Nei NATO, nei ukrainiečiai negali deputinizuoti Rusijos. Mes, rusai, turime patys išvalyti savo šalį. Ar mano žmonės yra pasirengę šiai užduočiai? Po karo pasaulis padės Ukrainai atsikurti. Tačiau Rusija atsidurs ekonominiuose griuvėsiuose. Imperijos žlugimas tęsis visu pajėgumu. Kitos tautos ir regionai paseks čečėnų pavyzdžiu nepriklausomybės link. Rusijos Federacija subyrės. Tačiau paskutinės pasaulio imperijos tautų ir regionų išcentrinė jėga gali būti tiek valanti ir reabilituojanti, tiek ir griaunanti. Rusų sąmonė turi išmokti pripažinti, kad gali būti kelios valstybės, kuriose valstybinė kalba yra rusų. Imperija turi būti pašalinta iš protų ir sielų kaip piktybinis auglys. Tik tada naujosios valstybės galės vykdyti reformas.
Mes, rusai, turime atvirai ir drąsiai pripažinti savo kaltę ir prašyti atleidimo.
Tačiau ar gali demokratija įsitvirtinti be kritinės piliečių masės, be brandžios pilietinės visuomenės? „Graži ateities Rusija“ (Aleksejaus Navalno šūkis) turėtų prasidėti nuo laisvų rinkimų. Tačiau kas juos surengs ir pagal kokias taisykles? Tie patys dešimtys tūkstančių išsigandusių mokytojų, kurie vykdė klastojimus per šalies putiniškus rinkimus? Ir ar galime būti tikri, kad tikrai laisvuose Rusijos rinkimuose laimės „nacionalinis išdavikas“ iš demokratinės opozicijos, o ne „patriotas“, kovojęs prieš „Ukrainos fašistus“? Gyventojai, tikėjęsi geranoriško caro, negali per valandą virsti atsakingais rinkėjais. O kas įgyvendins demokratines reformas? V.Putino režimo korupcija ir nusikalstamumu susitepusiems pareigūnams negalima leisti kurti naujos valstybės. O jie visi yra susitepę.
Pasaulis ragina surengti „Rusijos Niurnbergą“. Tačiau kas Rusijoje organizuos ir vykdys šiuos teismo procesus? Kas atliks šį didįjį praeities įvertinimą? Kas atskleis nusikaltimus ir nubaus kaltuosius? Patys nusikaltėliai? Galima nušalinti ir pakeisti V.Putiną, bet kaip staiga pakeisti milijonus korumpuotų pareigūnų, papirktų policininkų ir paklusnių teisėjų?
Ilgas ir skausmingas atgimimas – vienintelis kelias Rusijai žengti į priekį. Ir visos šios sankcijos, skurdas ir tarptautinis atstūmimas nebus blogiausia, su kuo susidursime pakeliui. Baisiau bus, jei nebus vidinio Rusijos žmonių atgimimo. Putinas yra simptomas, o ne liga.
M.Šiškinas yra žymus rusų rašytojas, pelnęs svarbiausias literatūrines šios šalies premijas. Jis šiuo metu gyvena Šveicarijoje ir jau daugybę metų kritikuoja V.Putino režimą, o rašydamas apie įsiveržimą į Ukrainą jis sakė, kad „Putinas vykdo siaubingus nusikaltimus mano žmonių, mano šalies ir mano vardu“.
2015 metais jis viešėjo ir Lietuvoje, lietuvių kalba išleistos jo knygos „Laiškų knyga“ ir „Veneros plaukas“.
