Šį romaną išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, o į lietuvių kalbą vertė Vytas Dekšnys.
Romano epicentre – paslaptinga knyga violetiniu viršeliu, išmarginta nepažįstamu raštu bei skleidžianti mistiškumo, paslapties jausmą. Ši knyga patenka į pagrindinio personažo rankas bei nuo tada neduoda jam ramybės.
Kuo ypatinga ši knyga?
-
Knygos recenzija. Dovydo Pancerovo „Medžiojant tėvą“ – manipuliacijų pasaulyje
-
Knygos recenzija. L.Prescott „Mūsų čia nebuvo“ – Rytai prieš Vakarus, SSRS prieš B.Pasternaką
-
Knygos recenzija. Timo Tignerio „Laiko kaina“ – kas nutinka, kai žmogus tampa nemirtingu
-
Literatūros kritikė Asta Skujytė-Razmienė apie „Remygą“. Prisukamo vilkelio kronikos
-
Knygos recenzija. Cesaro Airo „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“ – kai mažai yra daug
Aiškindamasis šią paslaptį „Kitas miestas“ herojus leidžiasi į paieškas bibliotekose, miesto erdves, kurios jam pradeda vertis dar neregėtais vaizdais. Ar gali būti, kad ši knyga violetiniu viršeliu yra raktas į kitą pasaulį? Raktas į erdvę, kuri paraleliai egzistuoja kiekvieną akimirką mūsų pašonėje mums to net nepastebint?
M.Ajvazo romanas skaitytoją nukelia į Čekiją, Prahą. Keliaudami knygos puslapiais, kartu su knygos herojumi, kuris ieško savosios knygos paslapties, skaitytojas jo akimis žvelgia į Prahą. Tik ji čia atsiveria nauju žvilgsniu – neatsitiktinai dar romano viršelyje įspėjama, kad „Kitas miestas“ yra vadovas po paralelinę Prahą.
Kiekvienas M.Ajvazo romano skyrius žymi naują Prahos erdvę – biblioteką, kavinę, tiltą, parką. Keliaujant knygos skyriais galima iš arčiau pažinti ne tik miesto geografiją, bet ir miesto atmosferą, tarsi įkvėpti ir pajusti kvapą, kuriuo alsuoja miestelėnai.
Išties labai įdomus kampas – knyga, pasakojanti apie kitą knygą, kuri atveria duris į dar neregėtą erdvę. M.Ajvazas tokiais fantastikos laiptais žaidžia su skaitytojo fantazija, mėgina jo suvokimo ribas, išbando, ar jis pats geba atskirti, kur yra fikcija, o kur prasideda realios Prahos gyvenimo detalės.
Tai iliustruoja romano tėkmė – prasidėjęs realistiniais įvykiais, pasakojimas galiausiai tampa net per daug mistiškas. Skaitytojas yra panardinamas į fantastines Prahos erdves ir iš jų niekaip negali pasprukti. Galiausiai klausimas apie paralelinio miesto egzistavimą nebėra aktualus – jis tiesiog bevertis, mat atskirti, kas tikra, o kas ne, nebeįmanoma.
M.Ajvazas į šį mistiškumą žvelgia filosofiškai. Išties jis, pasitelkdamas pagrindinį romano veikėją, į visumą žvelgia ne statiškai. Jo pasaulis, tai pasaulis, kuris yra begalinis tiek fizine, tiek dvasine prasme.
M.Ajvazas rašo: „Ar gali būti, kad visiškai šalia mūsų yra pasaulis, toks verdantis įstabiu gyvenimu, ir kad jis buvo čia anksčiau nei mūsų miestas, bet mes nieko apie jį nežinojome? Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo labiau tikėjau, kad tai visai įmanoma, kad tai atitinka mūsų gyvenimo būdą: gyvename apibrėžtuose ratuose ir bijome peržengti jų ribas. Jaučiame nerimą, girdėdami iš anapus ribos ataidinčią miglotą muziką, kuri ardo mūsų tvarką, baiminamės to, kas ryškėja kambario kertės prieblandoje, nežinome, ar sudaužytos, yrančios mūsų pasaulio formos, ar užuomazgos naujos gyvūnijos, kada nors paversiančios mūsų miestus savo medžioklės plotais, ar tyliai iš lėtų per mūsų butus žengiančios pabaisų kariuomenės avangardas.“ (63 psl.).
Ir tai gana nemalonu skaityti. Nemalonu ta prasme, kad šie sakiniai tarsi apnuogina skaitytoją, braunasi į jo privačią erdvę, galiausiai – į jo patį vidų. O mes visi puikiai žinome, kaip visi esame užsisklendę ir ką slepiame savyje.
Išties kad ir kaip bekalbėtum apie M.Ajvazo knygą, regis, tai bergždžias reikalas. Per daug sunku trumpai apibrėžti, kuo alsuoja jo kuriama istorija. Man pačiam ji įstrigo dviem aspektais.
O jei knygos neneša jokios prasmės žinutės, tai kokią žinią jos tuomet gali perduoti?
Pirma – Prahos geografija. Pats nesu lankęsis šiame mieste, bet esu iki soties apie jo grožį prisiklausęs ir prisiskaitęs. Tad romanas tapo dar viena forma šį miestą išvysti nauju kampu – literatūriniu.
Antra – vidinis herojus. Pagrindinis knygos personažas yra smalsus, jis braunasi į paralelinės Prahos pasaulį be užuolankų, tačiau mane žavėjo ne tos mistiškos erdvės, kurias jis aplankė ir atrado, bet pačio personažo vidaus pasaulis. Per šį veikėją M.Ajvazas dalijasi ne tik dalimi savęs. Jo lūpomis rašytojas kalba ta intelektualia gyvenimo patirties kalba, kuri negali nežavėti.
Knyga patiks skaitytojams, kurie mėgsta kūrinus, alsuojančius gyvenimo prasmės, filosofijos, bei fikcinės kovos su realybe temomis. Šiame M.Ajvazo romane persipina eilė temų - nuo kasdienybės melancholijos iki atradimo džiaugsmo. Kaip ir sluoksnius, kuriuose dėstomas romanas – jų visa eibė. Bet reikia pripažinti ir tai, kad skaitytojai, nemėgstantys literatūroje ieškoti ir tyrinėti pasakojamas istorijas, nėra šios knygos skaitytojai. Matyt, „Kito miesto“ gerbėjų taps tas, kuris mėgsta atrasti ir leisis būti nustebintu – ir net nebūtinai maloniai.
Jei manęs paklaustų, kuri M.Ajvazo Praha man patiko labiau – paralelinė ar tikroji – nedvejodamas pasakyčiau, kad fikcinė. Ji geba išbandyti ir ne tik naujai atverti geografines erdves. Ji geba priversti skaitytoją ieškoti prasmės savo pačio egzistencijoje.
O jei knygos neneša jokios prasmės žinutės, tai kokią žinią jos tuomet gali perduoti?
Gero skaitymo.
TAIP PAT SKAITYKITE: Čekų rašytojas Michalas Ajvazas: „Siekiu, kad pamatytume magiją ten, kur daugelis mūsų jos nemato“
