Knutas Skujeniekas – poetas, literatūros kritikas ir tautosakos tyrėjas, eseistas ir publicistas, vertėjas, vertęs iš daugybės kalbų, jaunesnių kolegų bičiulis, globėjas, ugdytojas, autoritetingas žmoniškumo bei pilietiškumo pavyzdys.
Knutas Skujeniekas gimė 1936 m. rugsėjo 5 d. Rygoje. Vaikystę praleido pas senelius Latvijos Žiemgaloje, nuo ano Nemunėlio kranto kasdien matydamas Lietuvą. Pirmą eilėraštį parašė septynerių, vos pramokęs skaityti. Jau tada kalbėta, jog vaikas veikiausiai seksiąs tėvo, Emilio Skujenieko, pėdomis: šis buvo rašytojas bei vertėjas, puikiai mokėjęs ir lietuviškai, vertęs lietuvių literatūrą, net buvęs Lietuvos pilietis.
1962-aisiais buvo nuteistas už antitarybinę veiklą ir septynerius metus kalėjo Mordovijos (Rusija) lageryje.
Vėliau Knutas Skujeniekas studijavo Latvijos universitete Rygoje ir M.Gorkio literatūros institute Maskvoje. Šį baigęs ir grįžęs į Rygą, 1962-aisiais buvo nuteistas už antitarybinę veiklą ir septynerius metus kalėjo Mordovijos (Rusija) lageryje, kaip Knutas gražiai lietuviškai sakydavo, „stovykloje“.
Sugrįžusio „stovyklautojo“ laukė sovietinė tikrovė. Pareigos pagal išsilavinimą, dėstytojo darbas universitete Knutui buvo neprieinama. Tačiau atšiaurios aplinkybės jam nesutrukdė toliau aktyviai tęsti literatūrinės veiklos. Jis ėmėsi intensyviai versti kitų šalių literatūrą, daugiausia poeziją. Nuosekliai šiam kūrybos darbui skatino ir jaunesnius kolegas poetus. Šie vertimai tuo metu ir jam, ir jo kolegoms buvo tyliosios rezistencijos forma bei būdas savo bendrapiliečiams atverti platesnius kultūros horizontus.
Savarankiškai išmokęs daug kalbų, išstudijavęs vertimo teoriją, vertė iš ukrainiečių, slovėnų, ispanų, serbų, makedoniečių, graikų, lenkų, lietuvių, suomių, hebrajų, švedų, danų ir kitų kalbų. Jo dėka latviškai galima skaityti tokius pasaulio poezijos grandus kaip Gabriela Mistral, Frederico Garcia Lorka, Desanka Maksimovič, Lesia Ukrainka, Waltas Whitmanas ir daugelį kitų.
Atšiaurios aplinkybės jam nesutrukdė toliau aktyviai tęsti literatūrinės veiklos. Jis ėmėsi intensyviai versti kitų šalių literatūrą, daugiausia poeziją.
Kaip poetas Knutas Skujeniekas debiutavo būdamas brandaus amžiaus. Nors periodikoje pirmosios publikacijos pasirodė jau šeštojo dešimtmečio pabaigoje, pirmasis poezijos rinkinys „Lyrika ir balsai“ išėjo tik 1978-aisiais, autoriui būnant jau keturiasdešimt dvejų. Vis dėlto jo eilėraščiai po pasaulį sklido rankraščiais, po Lietuvą taip pat, bent jau kolegoms rašytojams Knuto kūryba buvo pažįstama ir sava.
Šiandieną originalūs įvairių žanrų K.Skujenieko kūriniai ir vertimai vos sutilpo į aštuonis „Raštų“ tomus. Čia sugulė reikšmingiausi jo poezijos rinkiniai „Lyrika ir balsai“ (1978), „Įrišk balton skarelėn“ (1980), „Sėkla sniege“ (1990), „Dabar aš Aleksandras“ (2006), „Mūsų gyvenimas užtarnautas“ (2007), „Nieko asmeniška“ (2010) ir kiti. Į atskirą raštų tomą surinkti laiškai iš Mordovijos žmonai Intai.
Knutas Skujeniekas vadintinas vienu ryškiausių Latvijos poetų bei literatūros veikėjų. 2008 m. jam paskirta Baltijos Asamblėjos premija už „Raštus“ (tie aštuoni tomai), 2010-aisiais įteikta reikšmingiausia Latvijos literatūros premija (Gyvenimo apdovanojimas) už svarų ir išliekamąjį indėlį į latvių literatūrą.
Skujeniekas laikomas ir vienu ryškiausių Latvijos poetinio kūrybingumo reprezentantų užsienio šalyse: jo poezija versta į daugiau kaip 40 kalbų.
Skujeniekas laikomas ir vienu ryškiausių Latvijos poetinio kūrybingumo reprezentantų užsienio šalyse: jo poezija versta į daugiau kaip 40 kalbų. Jam – poetui, vertėjui, literatūrinių ryšių kūrėjui ir puoselėtojui – įteikti Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Švedijos, Norvegijos, Ispanijos valstybiniai apdovanojimai. Mums svarbu, kad Knutas yra ir vienintelis užsienietis, pelnęs Poetinio Druskininkų rudens apdovanojimą – Jotvingių premiją (1993). 1990-aisiais jam įteiktas Poezijos pavasario prizas už lietuvių poezijos vertimus į latvių kalbą.
2004 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla yra išleidusi Vlado Braziūno sudarytą, jo ir Sigito Gedos bei Jono Strielkūno verstą dvikalbį Skujenieko poezijos rinkinį „Aš esu toli viešėjęs“. 2018-aisiais pasirodė dokumentinis Viktorijos Jonkutės ir Ernesto Samsono filmas apie kūrybinius ir asmeninius Knuto ryšius su Lietuva „Arčiau žemės anapus upės“. Dar anksčiau radosi ir lentelė su portretiniu Knuto atvaizdu ant sienos Literatų gatvėje Vilniuje. Pernai Latvių gatvėje atidengtas sieninis literatūrologės Viktorijos Jonkutės ir grafikos dizainerio Tado Bujanausko pano su latvių poetų klasikų Rainio bei Knuto Skujenieko atvaizdais.
Atsisveikinti su Velioniu bus galima liepos 30 d., šeštadienį, 10 val. Rygos krematoriumo Didžiojoje salėjs (Varoņu ielā 3a).
