„Šiandien mirė poetas Algimantas Baltakis. Užjaučiame žmoną, dukrą ir kitus artimuosius“, – feisbuke parašė B.Jonuškaitė. Poetui buvo 92-eji.
Pasak jos, lietuvių literatūra neteko paskutinio poezijos mohikano.
„Netekome paskutinio mohikano, vieno iš tų, kur dar buvo likęs paskutinis trečiasis muškietininkas. Jie su Alfonsu Maldoniu ir Justinu Marcinkevičiumi buvo tokie kaip ir vadinamieji trys muškietininkai“, – BNS sakė B.Jonuškaitė.
„Šie poetai, ši karta, jie, tiesiog, atgaivino pokario metais sunykusią lietuvių poeziją“, – pridūrė ji.
„Šiandien netekome ryškiu poetiniu talentu apdovanoto kūrėjo, kurio skvarbūs tekstai yra išlikę kelių kartų atmintyje. Algimantas Baltakis žavėjo ne tik savąja kūryba, tačiau ir jungė kultūras kaip vertėjas, jo žodžio meistrystė yra ir išliks gyva eilėraščiuose ir dainose, kurias atpažįsta daugelis. Šią sunkią valandą reiškiu užuojautą artimiesiems, kolegoms ir visai literatūrinei bendruomenei“, – užuojautą dėl poeto mirties išreiškė premjerė Ingrida Šimonytė.
Algimantas Baltakis gimė 1930 metų vasario 15 dieną Leliūnuose, Utenos rajone.
Apie ankstyvuosius savo gyvenimo metus, pažymėtus karo siaubo bei pokario tragedijų, viename interviu poetas teigė: „Mano karta buvo paskutinė, kuri mokėsi dar nepriklausomoje Lietuvoje. Mokykloje buvo dėstoma Lietuvos istorija bei tikyba, mes buvome ruošiami Pirmajai komunijai. Tos vaikystės patirtys paliko žymę visam gyvenimui. Bet viską sujaukė karas. Skaudžiausiai jį pajutome 1944-ųjų vasarą atsidūrę Žemaitijoje. Ne savo noru patekome į patį karo verpetą… Teko pasikliauti instinktais – kaip prasimaitinti ir išlikti gyviems. O paskui pamatėme, kad kieno galia, to ir valia… Baisiausia, kai tokius dalykus pradedi priimti kaip normalius“.
Vaikystę A.Baltakis praleido Leliūnuose, Utenos rajone, 1933–1937 m. Strazdiškyje (Anykščių raj.), vėliau su tėvais persikėlė gyventi į Kauną.
Prisimindamas šį laikotarpį, poetas vėliau pasakojo: „Kadangi mūsų šeima buvo gausi – prieš pat karą gimė penktas, karo metais – šeštas, o tuoj po karo – septintas vaikas, man, vyriausiajam, nuolatos tekdavo prasimanyti pinigų. Vokietmečiu įsitaisiau vežimėlį ir su juo geležinkelio stotyje laukdavau, ar nereikės kam pavėžėti bagažo. <...> Vėliau iš kepyklos į kavines nešiojau šviežias bandeles, dirbau vulkanizacijos dirbtuvėse, auginau triušius, paišydavau lenteles su užrašu „Uždaryta“, „Atidaryta“ ir siūlydavau kavinių bei parduotuvėlių savininkams. Uždarbiavau iš pradžių armonika, vėliau akordeonu grodamas vestuvėse ir kitose šeimos šventėse.“
1954 m. baigė lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. 1953–1954 m. vadovavo Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai, redagavo almanachą „Jaunieji“.
Nuo 1955 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu.
1957 m., drauge su bičiuliais poetais Justinu Marcinkevičiumi bei Alfonsu Maldoniu, tuometinio Rašytojų sąjungos pirmininko Eduardo Mieželaičio paragintas, įstojo į komunistų partiją.
Apie šią savo patirtį poetas 2020-aisiais duotame interviu kalbėjo: „Raktinis žodis čia turėtų būti „lojalumas“. Tai paaiškina, kaip mes tapome tarybiniais žmonėmis – kaip ir visa Lietuva. Pirmąjį dešimtmetį po karo, tai yra stalinistinio teroro laikotarpiu, norint, kad tave publikuotų, būtinai reikėjo rodyti lojalumą. Sunkiau buvo tiems, kurie bijojo dėl savo praeities darbų. Tarkime, už publikaciją vokietmečiu grėsė net lageris. Bet buvo rašytojų, kurie rodė lojalumą: parašė vieną kitą sovietinei santvarkai tinkamą eilėraštį ir galėjo gyventi. <...>
Chruščiovo laikais buvo tokių, kurie lojalumą rodė iš principo, iš nuoširdaus tikėjimo socialistiniais principais. Ne vienas jų net pakritikuodavo matydami, kaip tie principai išsigimsta. Tuo metu debiutavo ir mano karta, kuri dalimi savo eilėraščių taip pat išreiškė lojalumą“.
1952–1956 m. A.Baltakis buvo žurnalo „Tarybinė moteris“ literatūrinis darbuotojas, skyriaus vedėjas, atsakingasis sekretorius.
1956–1990 m. (su dvejų metų pertrauka) dirbo „Pergalės“ žurnalo redakcijoje: 1956–1957 m. Kritikos skyriaus vedėjas, 1957–1959 m. Prozos ir poezijos skyriaus vedėjas, 1959–1964 m. atsakingasis sekretorius, 1978–1985 m. vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, o 1964–1976 m. ir 1985–1989 m. vyriausiasis redaktorius.
Nuo 1990 m. žurnalo „Metai“ redakcinės kolegijos narys.
Jo kūryba dažnai įtraukiama į poezijos rinktines, rinkinius, antologijas, almanachus, publikuojama spaudoje. Išvertęs ir spaudoje, knygose kartu su kitais vertėjais publikavęs rusų, ukrainiečių autorių kūrybos.
Beveik du šimtai A.Baltakio tekstų yra virtę dainomis ir iki šiol skamba koncertuose, radijo bei televizijos programose. Pagal jo eilėraščius dainas atliko grupės „Hiperbolė“, „Vairas“, atlikėjai Vytautas Kernagis, Egidijus Sipavičius, Virgilijus Noreika, Stasys Povilaitis, Judita Leitaitė.
Prisidėjo prie „Poezijos pavasario“ gimimo
A.Baltakio kūryba pradėta spausdinti 1952-aisiais. 1955 m. pasirodė pirmoji poeto eilėraščių knygą „Lietučiui dulkiant“. Ankstyvieji eilėraščiai – lyriniai, pagrįsti daugiausia liaudies dainomis.
Vėliau, per beveik septynis dešimtmečius trūkusią kūrybinę biografiją, jis išleido tris dešimtis eilėraščių knygų bei poezijos rinktinių.
Apie poezijos rašymą sovietmečiu A.Baltakis yra sakęs: „Kūryboje kai kurie eilėraščiai buvo kaip perkūnsargis kitiems – jie vienas kitą uždengdavo ir paremdavo. Bet buvo ir nuoširdžiai rašytų, nors dabar ir labai durnai skambančių. Tačiau dar didesnė kvailystė yra visa tai nustumti į šalį, tartum to nebūtų buvę. Sovietmetis nebuvo vienalytis, todėl nereikėtų ir vertinti jo vienareikšmiškai. Mes mylėjome Tarybų Lietuvą tokią, kokia ji buvo. O kartu ir turėjome iliuziją, kad galima sukurti socializmą žmogišku veidu. Nuoširdžiai tuo tikėjome“.
A.Baltakis kartu su bičiuliu poetu Justinu Marcinkevičiumi prisidėjo prie festivalio „Poezijos pavasaris“ atsiradimo. 1966-aisais tapo šio festivalio laureatu.
2008 m. pasirodė jo 1960–1997 dienoraščių knyga „Gimiau pačiu laiku“.
2005-aisiais poetas apdovanotas Vyriausybės meno premija bei ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. 2015-aisiais jam įteikta Eduardo Mieželaičio premija.
Paskutinė A.Baltakio knyga - „Skrynelė dvigubu dugnu“, kurioje publikuojami naujausi poeto eilėraščiai bei posmai, virtę dainomis, pasirodė 2020-aisiais, poetui minint 90-ies metų jubiliejų.
