Liūdną žinią feisbuke šeštadienį paskelbė jo sūnus Tadas Gutauskas.
„Šiąnakt išėjo Tėvulis... Žmogus – epocha, poetas, rašytojas, dailininkas, didelio, daugialypio talento kūrėjas! Visada gyvensi artimųjų ir daugybės žmonių, bičiulių, kūrybos mylėtojų širdyse... Ilsėkis ramybėje, Tėvuli.
„Praeina visa, ir mirtis praeis,
Tau liks blyškus Turino Drobės linas,
Vaikystės pasakų baugus eglynas,
Tyli malda, kuria kadai meldeis.“ L.Gutauskas“, – feisbuke rašo sūnus.
Menininkas gimė 1938 metais Kaune, buvo Rašytojų sąjungos bei Dailininkų sąjungos narys.
Literatūroje debiutavo lygiai prieš šešiasdešimt metų, 1961 m. eilėraščių rinkiniu „Ištrūko mano žirgai“.
Per savo karjerą išleido beveik penkias dešimtis poezijos, prozos kūrinių bei knygų vaikams.
1965 m. L.Gutauskas baigė scenografijos studijas tuometiniame Lietuvos dailės institute, priklausė grupei „24“. Jo tapyboje dominavo religinės, istorinės, mitologinės bei atminties temos. Taip pat tapė portretus, natiurmortus. Daugelis jo paties rašytų knygų vaikams iliustruota jo darbais.
Nijolė Adamonytė apie L.Gutausko kaip dailininko kūrybą yra rašiusi: „Niekada nebuvęs konjunktūrinio meno dainiumi, nėra ir anuometinės kultūros tremtinys: sovietmečiu datuojamos jo autorinės knygos, kelios didelės personalinės parodos, valstybiniai apdovanojimai, monografija. Vis dėlto sovietinėje dailėje Gutauskas yra atsiskyrėlis, baustas ne tik paties pasirinkta vienatve, bet ir priverstine izoliacija. Jo tapyba kaltinta atotrūkiu nuo „aktualių epochos problemų“, iš tiesų vargiai įsikomponuoja tuometinio meno aprėptyje, o pavardė beveik neaptinkama atrankinių grupinių parodų sąrašuose.“
Pats autorius į žurnalistų dažnai užduodamą klausimą apie dailės ir literatūros sąsajas, viename interviu yra sakęs: „Rašydamas jokiu būdu nemąstau vaizdais. Pirmiausia man yra kalba, o jeigu ji nupiešia tapybišką vaizdą, tai kuo aš kaltas?.. Kai Klaude’ui Simonui, kuris parašė „Flandrijos kelią“, teikė premiją, nepabijojo pasakyt, kad jis ir rašytojas, ir dailininkas. Nieko čia baisaus nėra. Vienas menas truputėlį prideda kitam ir atvirkščiai.
O kad mano tapyboj būtų daug tos poezijos, tai… Yra tapytojų, kurių darbuose iš tikrųjų labai daug poezijos, literatūros. Pas mane nėra daug… Tik amžinieji siužetai, kurie nesikeičia jau porą tūkstančių metų.“
L.Gutauskas išleido apie dešimt prozos knygų. Didžiausio skaitytojų bei literatūros kritikų dėmesio sulaukė jo trilogija „Vilko dantų karoliai“, pagal kurią 1997 m. rež. Algimantas Puipa sukūrė filmą.
2001 metais už prozos ir poezijos kūrinius menininkas apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Jo knyga „Pravardės“ buvo įtraukta į geriausių 2018 metų knygų penketuką.
Vos prieš mėnesį pasirodė L.Gutausko knyga „Raudonoji jūra“, kurioje sudėtos keturios naujausios apysakos.
Visa L.Gutausko kūryba pažymėta vieno bendro vardiklio – atminties temos bei jos ženklų. Kritikai ne kartą yra pastebėję, kad savo kūrybos apimtimi ir prarasto laiko paieškomis autorius, anot Jūratės Sprindytės, „bando vytis M.Proustą“.
Prieš trejetą metų interviu L.Gutauskas sakė: „Visą gyvenimą žuvavau, tapiau vienas. Vienas upelio krantais. Vienatvė ir tyla beveik tas pats. Tylus mano menas, ir taip tegul bus.“