1971–1989 metais ji dirbo žurnalo „Kultūros barai“, 1988–1995 metais – „Katalikų pasaulis“ redakcijose. 2000 metais už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomą valstybę buvo apdovanota Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
Kurti eiles Marija Katiliūtė pradėjo ankstyvoje jaunystėje, tačiau pirmoji knyga – sonetai „O Vilniau, Vilniau“ – Lietuvoje pasirodė tik 1989 metais. Sovietmečiu jos kūryba, nenurodant autoriaus, plito savilaida ir kartais buvo priskiriama kitiems poetams.
Sovietmečiu jos kūryba, nenurodant autoriaus, plito savilaida ir kartais buvo priskiriama kitiems poetams.
Malšindama religinės poezijos alkį, per nuorašus sklidusi Lacrimos poezija pateko į užsienį ir, nenurodant autorystės, buvo išleista JAV, Australijoje, Kanadoje, Brazilijoje (Švč. M. Marijos ir Jėzaus Širdies litanijų invokacijų, Rožinio slėpinių, Kryžiaus kelio stočių apmąstymai). Daug jos eilėraščių tapo bažnytinėmis giesmėmis, neretai laikytomis tiesiog liaudies kūryba.
Atgavus Nepriklausomybę, Lietuvoje pasirodė Lacrimos religinės lyrikos bei poetinių meditacijų rinkiniai „Troškulys“, „Septynios gelmės“, „Atverk man lūpas“, „Magnificat“, „Irtis į gilumą“, „Švč. Mergelės Marijos litanija“, „Tau, Marija!“, šv. Mišių apmąstymai sonetais „Tikėjimo paslaptis“, meditacijų liturginių metų sekmadieniams, šventėms ir iškilmėms trilogija „Jausti su Bažnyčia“.
Praėjusiais metais išleista papildyta Rožinio meditacijų knyga „Mergelės Žiedas“. Dar daug poetinės kūrybos, kurios Lacrima neapleido iki paskutiniųjų dienų, liko rankraščiuose.
Su velione galima atsisveikinti šarvojimo salėje prie Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio bažnyčios, J. Matulaičio a. 3. Laidotuvės vyks Karveliškių kapinėse po šv. Mišių liepos 8 d., penktadienį, 12 val. Pal. Jurgio Matulaičio bažnyčioje.
