– Kodėl ėmėte domėtis kalbotyra?
– Domėtis lingvistika paskatino tai, kad Vilnius – kalbų turtingas miestas. Deja, dėl istorinių priežasčių nesusidūriau su žydų kalbomis, tačiau kitų tautinių mažumų čia gyvena tikrai daug. Man atrodo, kad per mažai švenčiame Vilniaus tarptautiškumą. O dabartinė kalbos politika yra nacionalistinė. Visada pasigendu diskurso apie lenkus, rusus. Kodėl muštruojame vien lietuvių kalbą? Tokiu būdu daug prarandame, nes istorijos nenubrauksi, bendruomenė gyvena čia. Kodėl mes apie tai nekalbame?
– Ką tokiu būdu prarandame?
– Kaip vilniečiai prarandame dalį identiteto ir įvairialypį požiūrį į pasaulį. Galima sakyti, kad vietoj rusų kalbos ateina anglų. Ne, kalbame apie tai, kad įvairių tautų žmonės Lietuvoje yra bendruomenės dalis. Kalbine prasme jiems nesukuriama pakankamai platformų, mažai skiriama kultūrinio dėmesio.
– O kaip atskirti tą ribą, kurioje per kultūrą ateina ir propaganda?
– Pirmiausia, reikia atsikratyti baimės. Užsidarę savyje, išsigandę žmonės ima klysti. O atviras kalbėjimas ir mąstymas atskleidžia visai kitokį požiūrį. Jūs sakote „atskirti“, o kam reikia tą daryti? Svarbiausia pasitelkti vietinius kultūros analitikus ir kuo daugiau apie tai diskutuoti. Mūsų žmonės nėra kvaili. Pažiūrėkite, kaip tai plačiai pasklidę, visame pasaulyje yra daug garsių lietuvių menininkų ir mokslininkų. Nereikia nieko drausti ir žmonės patys atsirinks, kas ir kaip.
Nereikia nieko drausti ir žmonės patys atsirinks, kas ir kaip.
Vis dėlto analitinį diskursą palaikyti būtina. Būtent noras ką nors riboti yra ženklas, kad dar nesame visai laisvi. Manau, kad reikia priimti pasaulį tokį, koks jis yra. Tačiau nesupraskite manęs neteisingai, grėsmė tikrai yra. Jeigu bandysime užgniaužti, ji tik augs. Nieko nėra efektyviau, saugantis propagandos, kaip atviras pokalbis, diskusija ir analizė.
– Kalbant apie kalbos politiką, kas, jūsų nuomone, yra klaida?
– Tiesa ta, kad gimtakalbiai klaidų nedaro. Egzistuoja skirtingi raštingumo lygiai. Jeigu man nuleido padangą ir ėmiau dėl to keiktis, tai nėra kalbos negerbimas, nes tiesiog reaguoju į situaciją. Parodykite žmogų, kuris į tai reaguos elegantiškai (juokiasi). Tačiau kalbėdami su prezidente nevartosime gatvės kalbos. Tai emociniai ir intelektualiniai dalykai – kalbėdami renkamės registrą. Turėtume vaikus mokyti iškalbos meno, tačiau to juk nėra mokyklose.
Man keista, kai iš savo individualių pozicijų ar vienos teorinės mokyklos prielaidų vedami kai kurie kalbininkai ima drausti kalbėti tam tikromis formomis. Tačiau įdomiausia man tai, kad niekas neklausia ir neaiškina priežasčių. Jeigu tai tiesa, vadinasi, turi būti ir nepaneigiama metodologija, parodanti teisingą prielinksnių vartojimo motyvaciją.
Aš tyčia norėčiau pasiimti didžiųjų kalbos klaidų sąrašą ir metodologiškai įvertinti. Mano nuomone, tai niekuo nepagrįstas senstelėjusių ir užakusių normų darinys. Kokie yra draudimų kriterijai? Jei ieškosime kokios tai mitinės „grynosios“ ar „tikrosios“ kalbos, iki pat Vytauto laikų prieisime. O ten juk senosios slavų kalbos. Kalba – gyvas daiktas, sugeriantis į save istorijas, todėl skolinių visada buvo ir bus. Tai, kad jų atsiranda, yra natūralus kalbos raidos procesas.
– Programose nėra mokoma pagrindinių retorikos principų: logos, pathos ir ethos.
– Būtent tai buvo svarbu nuo Aristotelio laikų. Dabar yra išėjusi gera BBC žurnalisto Marko Thompsono knyga „Enough Said: What's Gone Wrong with the Language of Politics“ (2016). Jis sako, kad apie šiuos aspektus nėra diskutuojama, ir svarsto – kokia to kaina? Išeina taip, kad nežinodami retorikos principų žmonės gali būti žymiai lengviau manipuliuojami.
Pavyzdžiui, iki XIX a. pab. retorika buvo dėstoma Anglijos mokyklose. Dabar to nebėra, bet tai nereiškia, kad retorika išnyko. Ji tebėra naudojama kaip įrankis manipuliacijai tiek reklamoje, tiek politinei propagandai. Mes tiesiog ją menkiau išmanome. O gaila. Tai yra raštingumo dalis ir laikas, praleistas mokantis iškalbos, skirtingų registrų būtų daug produktyvesnis, nei bandant įsisavinti kalbos klaidų sąrašą.
Vietoje draudimų siūlau ieškoti pažinimo džiaugsmo. Mūsų mokslas yra griežtas ir niūrius. C‘mon! Atsipalaiduokim! Kalba gali būti labai plačiai tiriama. Tarkim, kur yra disertacijos apie lietuvišką repą?
Mėgstu savo studentams duomenis pateikti kaip mįslę ir tada jie lengvai įsitraukia į kalbos tyrimo procesą. Neslėpkim, neigiamybės transliavimas, draudimai yra apie galios santykius. Juoką kelia, kai sakoma, kad gimtakalbis nemoka savo kalbos. Juk tikroji kalbotyros esmė yra išsiaiškinti, kodėl žmonės taip kalba, o ne aiškinti, kokia turėtų būti pati kalba.
Kalba gali būti labai plačiai tiriama. Tarkim, kur yra disertacijos apie lietuvišką repą?
– Sakote, kad kalbos nėra skirstomos hierarchiškai. Juolab neegzistuoja neginčijama sąvoka ir mokslininkai tiria net primatų kalbą. Kaip jūs paaiškintumėte, kas yra žmonių kalba?
– Tai, kad nežinant kalbos sąvokos bandoma ją apriboti, yra paradoksalu!
Na, sutinku, kad kalbos niekas nėra apibrėžęs gerai. Visgi, savo darbuose vartoju šią sąvoką – kalba yra garso, formos ir reikšmės sistemų sąveika. O kaip ji veikia kiekvienoje kalboje, vis dar yra tiriama, vis dar paslaptis.
Pavyzdžiui, kiekvienoje kalboje evidencialumas yra kažkaip žymimas. Lietuvių kalboje tai vaizduojame perifrastiškai, t.y. sakome yra teigiama, yra sakoma ir t.t. Bet esama tokių kalbų, kuriose yra iki 8 būdų išreikšti evidencialumą (ar tu matei, rėmeisi patikimu arba nepatikimu šaltiniu, rėmeisi tiesioginiais ir netiesioginiais įrodymais). Lietuviškai geriausiu atveju galime pasakyti lietaus yra būta.
Beje, kiekviena kalba turi savo hierarchinę sistemą, tačiau lyginant vieną su kita, kalbos yra lygios. Yra du dalykai, kuriuos pirmiausia papasakoju studentams. Pirma, kokiais būdais kalba panaudojama diskriminacijai, kokia ji bebūtų, socialinė ar rasinė. Antra, daug aiškinu apie daugiakalbystės vertę. Kartais užtenka žmogui išmokti dar vieną kalbą ir jis iškart tampa kuklesnis. Galbūt jis supranta, kad jo kalba nėra vienintelė ar sudėtingiausia (juokiasi). Žmogus tada atsiveria pasauliui.
– Ar manote, kad esam pernelyg konservatyvūs?
– Tikrai šlubuoja noras pateikti gyvesnį mokslą visuomenei, susitelkiama į klasiką. Tirti tarmes puiku, bet yra dalykų, kurie aktualūs dabar. Koks puikus darbas būtų, jeigu kas nors ištirtų „valstiečių“ partijos kalbą iš lingvistinės perspektyvos.
Tirti tarmes puiku, bet yra dalykų, kurie aktualūs dabar. Koks puikus darbas būtų, jeigu kas nors ištirtų „valstiečių“ partijos kalbą iš lingvistinės perspektyvos.
– Manote, kad mokslininkai nedirba savo darbo?
– Tikrai dirba, bet daugelis nukreipti ne ta linkme: preskriptyvizmo. Užuot tyrę, kas yra, jie aiškina, kas turi būti, užsiima kalbine policija. Žinau, kad ne viena taip galvoju. Bepigu man kalbėti atvirai, nes esu instituciškai su niekuo nesusieta Lietuvoje. Ar mane kas nubaus ar papriekaištaus?
Na, visgi esama nerašytų įstatymų, dėl kurių žmonės tyli. Kiek yra žmonių, kurie kalba kaip Loreta Vaicekauskienė? Juk blaiviai mąstančių mokslininkų yra daug daugiau. Mums trūksta šviežio oro gūsio, atviro kalbėjimo, nes institucinė kultūra yra užakusi. Pavyzdžiui, „Kultūros baruose“ buvo keletas Aldonos Paulauskienės ir Arnoldo Piročkino straipsnių. Jie buvo pikti ir kaltinantys, bet argi kas puola juos kaip asmenis? Kalbininkė L.Vaicekauskienė, jos sociolingvistai kolegos kelia svarbius kalbos politikos klausimus, bet reaguojama taip, tarsi būtų kvestionuojami baltų kalbotyros pamatai. Aš gerbiu mokslininkų darbus, tačiau nesuprantu, kodėl nėra kvietimo diskusijai.
Sakoma, kad kalba žūsta. O kokie yra kriterijai? Yra nustatyta, kad kritinė kalbančiųjų riba yra 5000 ir mažiau. Kitas kriterijus – nėra spaudos ta kalba ir kalba nevartojama švietimo sistemoje. Bet Lietuvoje juk taip nėra. Štai, knygų mugė klesti, kad net patys esam nuo savęs apakę, Kristina Sabaliauskaitė skelbia rašinio konkursus... Tai kur yra ta kalbos mirtis? Reikia ginti ne kalbą, o kalbotyrą.
– Kokį tyrimų metodą taikote?
– Aš priklausau generatyvinei mokyklai. Ši mokykla prasidėjo nuo Noamo Chomskio, kuris permąstė kalbos sistemą. Jo teorija buvo permąstyta dar daugelio pasekėjų, tad aš priklausau centristų flangui. Man įdomu, kad kalbą kaip sistemą galima tirti kuriant hipotezes, sudarinėjant klausimynus, bendraujant su žmonėmis, ieškant konstrukcijų.
Šįmet važiuosiu į „Kalbų salas“, kurias jau šešioliktą kartą organizuoja VU baltistas Axelis Holvoetas ir bendraminčiai. Ten skaitysiu pranešimą apie emociją kalboje. Pavyzdžiui, prie žodžio važiuoti pridėjus priesagą –inėti – keičiasi jo reikšmė. O, jeigu rašyti keisime į rašinėti, jausime, kad atsirado kažkokia panieka. Su daiktavardžiais irgi panašiai. Sakydami sūnus – sūnelis reiškiame meilę, tačiau žydas – žydelis mažybinė forma keičia reikšmę į paniekinamąją. Mane domina, kaip šiuo konkrečiu atveju ta pati priesaga išreiškia skirtingus dalykus.
– Jūs lyginote Amerikos indėnų (angl. k. – Blackfoot) ir lietuvių kalbas.
– Šiame tyrime žiūrėjau į žodžio šaknis. Radau, kad kai kurios šaknys lietuvių kalboje elgiasi panašiai, o kai kurios skirtingai. Tai yra neurologiškai įdomu, nes egzistuoja panašiai įvairiose kalbose veikianti skalė. Tai atskleidžia tam tikrus kognityvinius žmogaus sugebėjimus.
Pavyzdžiui, indėnų kalboje negali vienos šaknies vartoti visose gramatinėse kategorijose. Dirbdama su žodynais ir konsultante neradau nė vieno atvejo. Šaknis Amerikos indėnų kalboje yra kategorizuota, todėl ją galime pakeisti tik pridedant priesagas.
Jie taip pat neturi giminės, ten veikia gyvumo (ar daiktas yra gyvas, ar ne) kategorija. Kodėl kėdė yra ne kėdas, o stalas – ne stalė? Pasirodo, kad daugelis objektų mums asocijuojasi su tikrąja gimine. Panašiai ir su gyvumu. Pavyzdžiui, kojinė jiems gali būti negyva, o stalas gyvas. Tam nėra racionalaus paaiškinimo.
– Ką tokie dalykai rodo apie žmogaus identitetą?
– Nemanyčiau, kad kalba veikia identitetą tiesiogiai. Net ir patys kalbininkai dar to neišsiaiškino. Pavyzdžiui, mokslininkai Wolframas Hinzenas ir Michelle Sheehan savo knygoje „The Philosophy of Universal Grammar“ sako, kad neturėdami gramatikos, negalėtumėm mąstyti.
Nėra taip, kad žmogus, kalbantis indėnų dialektu, kitaip supranta laiką. Tiesiog jų kalboje šis dalykas išreiškiamas kitaip. Taigi, Amerikos indėnai neturi tokio būdvardžio kaip lietuviai. Mes sakytume, gražus sijonas, o Blackfoot kalboje būdvardis išreiškiamas priesaga. Ar tai veikia, kaip mes suvokiame kategorijas? Taip. Bet ar tai susiję su identitetu? Abejoju.
Identitetas ir kultūra, kalba ir neurologinės struktūros – skiriasi. Tačiau tai gali būti mano teorinės mokyklos pasekmė. Įdomu, kad mokėdama kelias kalbas gimdydama moteris vis tiek rėks artimiausia, o auginant vaiką norėsis su juo kalbėti gimtąja. Tačiau, ar tikrai nesuvokiu, kas yra tiesa, jeigu mano kalba neturi tam tikrų gramatinių jungčių?
