O kai atskaitos taškas yra improvizuotas, pasidaro itin lengva manipuliuoti žodžiais bei auditorija. Pasidaro paprasta, jei kalbama apie dalykus, su kuriais praktiškai kasdien nesusiduriama, taip pat jei už pasakytus žodžius nereikia atsakyti ar dalyvauti praktinėse iškeltos problematikos išeičių paieškose.
„Kai sužinojau, kad mokyklose mokant kurti lietuvių kalbos ir literatūros rašinį laisva tema yra nurodyta instrukcija, manyje tiesiog užvirė pyktis ir pasibaisėjimas“, – teigė K.Sabaliauskaitė. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojui praktikui perskaičius šiuos žodžius ne iš karto yra aišku, dėl ko čia konkrečiai baisimasi. Kas yra vadinama „instrukcija“. Ar vadinamoji instrukcija yra pastebėjimas, kad visi rašto darbai turi turėti įžangą, dėstymą ir pabaigą? Kad nauja idėja – nauja pastraipa? Patarimas apgalvoti, kokios tavo rašinio pagrindinės idėjos, kurias norima perteikti, ar kuo galima šias mintis pagrįsti. Ar instrukcija – tai paskatinimas pasidaryti minčių žemėlapį? Kas?
Tiesiog didelė dalis vaikų netoleruoja neapibrėžtumo. Ir neretai tarp jų būna gausybė pirmūnų.
Pamėginau įsivaizduoti (ką čia įsivaizduoti, daug kartų esu ir praktiškai patyrusi), kad išdalinu baltus popieriaus lapus, pasakau, kad LAISVA TEMA ir mano darbas baigtas. Juk tai kiekvieno mokytojo svajonė! Bet aš ne naivi, neleisčiau sau ateiti į pamoką tiesiog su baltais lapais. Žinau, kad paskelbusi užduotį, jog šiandien mokiniai rašys rašinį laisva tema, po penkių minučių būčiau užversta klausimais – „ar bus vertinama pažymiu?“, „kiek žodžių?“, „tai apie ką rašyti?“. Ir tai visiškai nepriklauso nuo amžiaus grupės. Tokį pamokos startą įsivaizduoju tiek 5 kl., tiek ir 12 kl. Ir ne dėl to, kad tik to visada prašau. Tiesiog didelė dalis vaikų netoleruoja neapibrėžtumo. Ir neretai tarp jų būna gausybė pirmūnų. „Antrūnams“ ir „trečiūnams“ paprastai mažiau rūpi rėmai ir taisyklės. Vieni yra labiau linkę į dedukcinį, kiti į indukcinį mąstymą bei mokymosi būdą. Ko gero, į literatūrą ir žodinę saviraišką linkusius mokinius ir užvestų baltas popieriaus lapas (tokių klasėje paprastai ne daugiau kaip 5–10 %), o visi kiti tiesiog kunkuliuotų iš pykčio dėl tokio abstraktumo ir absurdo. Galiausiai, ko gero, didžioji dalis moksleivių, grįžę namo pasakotų tėvams, jog mokytoja tingėjo pasiruošti, tai liepė viską patiems susigalvoti. Visai tikėtina, kad dar tą patį vakarą ir tėvai mokytoją grasinančiais laiškai užverstų, kad neturi teisės vertinti tokių neaiškiais kriterijais pagrįstų užduočių.
Šiuolaikinė karta nėra rašto karta. Ir taip rašau ne dėl to, kad džiaugiuosi tuo, o dėl to, jog esu išbandžiusi begalę dalykų, kad išprovokuočiau vaikus rašyti laisviau, kūrybiškiau.
Mokytojas paprastai pateikia ne instrukciją, bet patarimus, jei nepagauna įkvėpimas, nežinai ar užmiršai, kaip rašyti. Ne visada ir jie pagelbėja. O galbūt K.Sabaliauskaitės vadinamoji „instrukcija“ sumaišyta su vertinimo kriterijais? Jei mokiniai vyresnio amžiaus, tai neišpeši iš jų nė vieno žodžio už „ačiū“ ar „padaryk tai dėl savęs“. Turi būti iš anksto pasakyta, kad bus vertinimas arba, kaip konkrečiai šitas įgūdis pravers laikant egzaminus. Jei mokytojas pradeda iš širdies kalbėti, kad mokėti rašyti, dėstyti mintis šiuolaikiniame pasaulyje darosi vis labiau nišinis įgūdis, kad visada yra darbe geriau vertinamas tas, kuris dar ir moka rašyti, pasakyti kelis žodžius per mikrofoną šventės proga ar aiškiai išreikšti, ko tikisi (iš darbuotojo, kolegų), tai kai kurie net akis pradeda vartyti. Šiuolaikinė karta nėra rašto karta. Ir taip rašau ne dėl to, kad džiaugiuosi tuo, o dėl to, jog esu išbandžiusi begalę dalykų, kad išprovokuočiau vaikus rašyti laisviau, kūrybiškiau. Ir ne, tai ne visada tarpusavio santykių problema.
Tiesiog rašymas nėra greitas procesas, reikia daug grįžinėti, stabčioti, vėl perskaityti, ar rašai tai, ką nori iš tiesų pasakyti, mąstyti, ar pavyksta pasakyti, trinti, performuluoti, o kartais ir pakeisti temą. Po to vėl iš naujo rašyti, nervintis, kad „ranka neklauso širdies“, kad šiandien išvis nėra įkvėpimo ir t.t. Tai tokie rūpesčiai, su kuriais šiuolaikiniai vaikai mažiausiai nori turėti ką bendro. Jie nekantrūs, pripratę prie greičio. Panašu, dešimtojo dešimtmečio kartai (čia priskaičiuoju ir save) jau buvo sunku pasitikrinti, ką parašė. O šiems vaikams visiškai svetima skaityti pačiam tai, ką rašo.
„Juk mokytoja turi patikrinti, ką aš rašau! Tai ne mano darbas“, – yra tekę girdėti iš jaunesnių klasių mokinių. Šie vaikai – tai „Messenger“ karta. Trys žodžiai – send! Du sakiniai – send! Gif’as, emociukas – send! LOL – send. Ko vertos mano kalbelės apie Goethe, kuris savo svarbiausią veikalą – „Faustą“ – rašė ir taisė net 20 metų! „Kažkoks nolife’ris…“ – jie man sako.
Ne visi mokyklos suole ima rašyti kaip A.Škėma.
Taip pat savo ištarmėje K.Sabaliauskaitė sako: „Man tiesiog pagailo visų jaunų bundančių talentų, kurie yra spaudžiami į griežtus rėmus.“ Galima paneigti struktūros elemento egzistavimą apskritai, bet ne visi mokyklos suole ima rašyti kaip A.Škėma – sąmonės srautais. Juo labiau kad struktūruotas ir aiškus, neužsivėlęs pasakojimas yra ir pačios K.Sabaliauskaitės rašymo stiliaus dalis. Apskritai galvoju, kiek šiuolaikiniam augančiam žmogui bepavyksta žodžiu užfiksuoti sąmonės srautą. Vis dar bandau suprasti, kas yra „laisvasis rašymas“, „rašymas laisva tema be instrukcijų“. Kiek laisvo matymo ir mąstymo yra sąmonėje, kasdien stimuliuojamoje „TikTok“ vaizdelių?
Tad sakyti, jog už savitumą mokiniai yra baudžiami, būtų neteisinga.
Galima pasižiūrėti, kaip atrodo aukštais balais įvertinti brandos egzamino darbai – vargu ar ko nors iš jų gali išmokti tūlas mokinys. Kodėl? Todėl, kad jie yra parašyti vaikų, kurie negana to, jog išmoko valdyti struktūrą (įsiskaitė „instrukciją“), bet ją įvaldę nesustojo – atrado savitą vidinę pasakojimo logiką. Tad sakyti, jog už savitumą mokiniai yra baudžiami, būtų neteisinga. Pagaliau, atnaujinto VBE egzamino gairės kaip tik ir siekia suteikti dar daugiau saviraiškos laisvės mokytojams ir minties, pasirinkimo laisvės mokiniams. O žmonės visada yra ir bus linkę kritikuoti ir gerai veikiančias sistemas ar ieškoti bėdų dykumos tyruose. Mąstančio(s), kuriančio(s) mokytojo(s) nevaržo jokios sistemos ar sąrašai tiek dabar, tiek prieš 20 metų. Laisvojo rašymo, skaitymo ir mokymosi idėjos nėra savaiminė panacėja, gydanti banalumą.
Ar tikrai yra daug menininkų, kurie nesimokę akademinio piešimo ar tiesiog jokiais būdais nesusipažinę su įvairių epochų meno kūrimo principais, iš savęs traukia autentiškas meno formas?
Grįžtant prie minties apie savitą, jokių rėmų nepaisantį rašymą, galima pasakyti, jog tam, kad susikonstruotum savitą rašymo braižą, autentiškai besijungiančią minčių tėkmę, reikia būti pakankamai rašius. Ir pakankamai skaičius. Ir ne šiaip bileko, o meniškai vertingų, įdomiai parašytų knygų. Ar tikrai yra daug menininkų, kurie nesimokę akademinio piešimo ar tiesiog jokiais būdais nesusipažinę su įvairių epochų meno kūrimo principais, iš savęs traukia autentiškas meno formas? Jų yra. Bet vienetai. Ar vėl grįšime prie minties, kad visus reikia mokyti tapti aukščiausio lygio menininkais ir mąstytojais? Netinka tiesiog bendras išprusimas? Man regis, kad genijų niekas nemokė būti genijais. Pagaliau, ar įmanoma išmokyti autentiškumo? Ypač visuomenėje, kurioje galime pastebėti šabloniškumo renesansą, kurioje labiausiai klestintys verslai yra susiję su blakstutėmis, nageliais, plaukų persodinimu, plastikos chirurgija bei menamos jaunystės ir iliuzinio grožio injekcijomis.
Tad ar tikrai šiuolaikiniame pasaulyje turėtume leisti nuomonei tapti viršesnei už argumentus?
Tad aš nežinau, kas yra GRIEŽTI RĖMAI, į kuriuos farširuojami šiuolaikiniai vaikai, anot K.Sabaliauskaitės. Galima sakyti „Rašyk, kaip tau atrodo, klausyk tik savo širdies balso“, bet ką paskui daryti, jei paaiškės, kad rašei darbus, kuriuose gausu viena kitai prieštaraujančių idėjų, kad viskas, kas parašyta, yra tik nearti asmeninės nuomonės dirvonai, kurie kokiuose solidesnio rašymo kontekstuose yra beverčiai? Liks konstatuoti, kad mokytoja buvo „užsisėdusi“, be kompetencijos arba egzamino vertintojai turėjo kitą nuomonę.
Vienas kolega prieš kelias dienas pastebėjo: moksleiviai, paprašyti pasakyti, ką (pamokos metu aptartas) Platonas laikė vertybėmis, atsako ir samprotauja apie tai, ką jie laiko vertybėmis. Jiems sunku patikėti, jog nuomonė nėra universalus atsakymas ir visagalis ginklas. Tad ar tikrai šiuolaikiniame pasaulyje turėtume leisti nuomonei tapti viršesnei už argumentus? Ir tai yra kasdienė lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo (ir ne tik) duona. Be žaidimų. Amžina dilema, kaip atrasti balansą tarp laisvės ir faktų. Ir nepaisant šios varginančios dilemos mokytojai keliasi ir kasdien eina į darbą ieškoti atsakymų, eina bandyti iš naujo. O ant sofos sėdint ne visada taip gerai matosi.
Kiek pikta, jog rašytoja žongliruoja sąvokomis, kurios kaitina kraują tiems, kurie nelabai yra įsigilinę į platesnius literatūrinius kontekstus, įrodymų bei tyrimų įvairovę, o yra tik girdėję, kad Salomėja Nėris – bloga. Pavyzdžiui: „Ar tikrai norime išugdyti homo sovieticus mentalitetą teisinančią kartą? Kokia žinutė tuomet siunčiama jaunam protui istorijos pamokoje pasakojant, kaip S.Nėris važiavo į Maskvą parvežti Lietuvon Stalino saulės, o literatūros pamokoje giriant jos poetinę ekspresiją ir teikiant, kad autorės kūryba per tautos grožį, individo trapumą, tėvynę yra vertinga idėjiniu požiūriu.“ Tačiau S.Nėris literatūros pamokose nėra teisinama dėl idėjos. Ir kiek homo sovieticus yra eilėraščiuose „Diemedžiu žydėsiu“, „Prie didelio kelio“ ir kt.? Argi kas kviečia skaityti ir analizuoti poemą Stalinui? Ir apskritai, ko verti tuomet žinomiausių literatūros tyrinėtojų bei autoritetų, tokių kaip Mindaugas Kvietkauskas, Viktorija Daujotytė, tyrinėjimai bei straipsniai apie S.Nėrį, kurie yra paremti ne asmeninės nuomonės ar pažiūrų kultivavimu, o akylai įsižiūrint į literatūros bei kultūros (ir net politikos) kontekstų sankirtas, asmeninius rašytojos laiškus ir kitą svarbią archyvinę medžiagą, kuri negali būti paviršutiniškai suprantama.
Pagaliau, net nusikaltėlis po mirties nėra teisiamas, o S.Nėris buvo, yra ir bus. Nepaisoma nieko – jokie atsiprašymai, atgailos, išpažinimai nei esant rašytojai gyvai, nei mirusiai, nėra priimtini. Yra prisikasama prie absurdo ribos, o S.Nėris tampa lietuviškuoju Merso. Be galimybės būti įvertinta kitaip, nors tuo metu nemažai Lietuvos rašytojų rašė poemas Stalinui. Tik jie buvo ne tokie įsimintini, o galbūt ir sąmoningai pamiršti, nes atpirkimo ožys turi būti vienas, konkretus ir amžinas. Tokį plokščią S.Nėries vertinimą laikau tiesiog elementariu neišprusimu.
Gyvename laikais, kai nuomonės formuotojai, vieši veidai geriau viską žino, nes pasiekia daugiau ausų ir akių.
Bet ką aš išmanau? Gyvename laikais, kai nuomonės formuotojai, vieši veidai geriau viską žino, nes pasiekia daugiau ausų ir akių. Matyt, jiems geriau ir pavyktų formuoti nuomonę mokyklose, perduoti savo subjektyvius įsitikinimus jaunajai kartai. Tik kodėl tą juodą darbą turi nudirbti kiti? Klausytojai, stebėtojai net internalizuoja žymių asmenų nuomonę ir po kiek laiko ima kalbėti taip, tarsi jie tai ir sugalvojo, o ne kažkur girdėjo.
K.Sabaliauskaitė, kaip Lietuvos viešojo eterio figūra, visada bus geriau išgirsta, nei tokia eilinė mokytoja be apdovanojimų kaip aš (neturiu kada dar ir papildomai dirbti dėl populiarumo). Kaip rašė poetas Aidas Marčėnas, „Žiogeli, griežk. Nesigailėk kojelių! / Aš negirdžiu, bet gal išgirs koks glušas?“, tad surizikavau pasidalinti savo praktinėmis įžvalgomis ir suteikti instrukcijomis apipintai (bet gana plokščiai) laisvojo rašymo temai, dialogiškumo.
