Atsakydamas į pristatymo vedėjo, žurnalisto ir kultūros antropologo Virginijaus Savukyno klausimus, A.Tereškinas atskleidė vieną iš pagrindinių knygos idėjų: patys popkultūros vartotojai yra ir jos dalyviai, kuriantys jos reikšmes.
„Remiantis plačia sociologine tradicija, galima teigti, kad panieka popkultūrai – būdas parodyti socialinį pranašumą“, - teigė A. Tereškinas. Kita vertus, mokslininkas mano, kad patys vartotojai kuria popkultūros reikšmes, kurios nebūtinai sutampa su jos gamintojų interesais.
Remdamasis šia nuostata, A.Tereškinas savo knygoje analizuoja tokias Lietuvos įžymybes kaip Agnė Jagelavičiūtė, Džordana Butkutė ir „Olialia Pupytės“, atskleisdamas skirtingas jų populiarumo reikšmes. Knygos skyriuose aptariamos televizijos pokalbių laidos ir muilo operos žanras, vyriškumas ir moteriškas seksualumas popkultūroje, emocijų vaidmuo viešajame gyvenime, įžymybių kultas ir Vilnius kaip nepatogus, bet malonus popkultūros tekstas.
Monografija pateikia nemažai išradingų naujų terminų vertimų: „queer theory“ pavadinta „žydrąja teorija“, „cruising“ – „kreisavimu“, „porno chic“ – pornoelagancija, o miesto tyrinėtojų plačiai naudojamas „rambling“ – kaip „šlaistymosi“ po Vilnių metodologija.
Tęsdamas sau artimas maskulinizmo studijas, šioje knygoje A.Tereškinas apibūdina dominuojantį lietuvišką vyriškumą kaip „isterišką idiotišką femifobišką protesto vyriškumą“.
„Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ - jau septintoji Artūro Tereškino monografija. Be kitų knygų ir daugiau nei 70 straipsnių lietuvių bei anglų kalbomis, kultūros studijų ir maskulinizmo teorijos pradininkas Lietuvoje yra išleidęs studiją „Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje“ (2001), „Imperfect Communities: Identity, Discourse and Nation in the Seventeenth-Century Grand Duchy of Lithuania“ (2005), „Esė apie skirtingus kūnus: kultūra, lytis, seksualumas“ (2007), „Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje“ (2011).
