Šios knygos puslapiuose pasakojama menininkės gyvenimo istorija, papildyta nuotraukomis ir garsiausiais paveikslais. Fridos gyvenimas nebuvo lengvas – būdama vos šešerių, susirgo poliomielitu, o dar didesnė tragedija nutiko sulaukus aštuoniolikos. Autobuso avarijoje Fridą pervėrė metalinis turėklų strypas, perskrodė visą dubenį, buvo pažeistos nugaros smegenys, suknežintas dubuo, sulaužytas raktikaulis ir sutraiškyta pėda. Po daugybės operacijų ji ilgai buvo prikaustyta prie lovos. Tuomet ji pradėjo tapyti – veidrodis, pakabintas virš jos lovos, leido jai matyti save. Taip gimė daugybė autoportretų. Šis gyvenimo etapas suformavo jos meninį stilių – Frida naudojo meną kaip būdą išreikšti savo skausmą, emocijas ir kovą su fiziniais trūkumais.
Frida Kahlo buvo išskirtinė moteris. Jos unikali išvaizda tapo jos asmenybės ir kūrybos dalimi. Ji išsiskyrė ryškiu stiliumi, derindama tradicinius meksikietiškus drabužius, ryškias sukneles ir aksesuarus. Plaukus pynė į kasas, puošė gėlėmis, o ryškūs veido bruožai – didelės akys ir sujungti antakiai – tapo jos identiteto dalimi. Fridos apranga, įkvėpta „tehuana“ stiliaus, ne tik atspindėjo meilę Meksikos kultūrai, bet ir padėjo maskuoti fizinius trūkumus, kartu pabrėždama jos išskirtinį stilių.
Šiandien Frida yra ne tik meno, bet ir emancipacijos ikona, kuri įkvepia milijonus žmonių visame pasaulyje – jos gyvenimas yra įrodymas, kad menas gali tapti galinga priemone išreikšti savo vidinį pasaulį ir atlaikyti didžiausius išbandymus.
Pasaulinė laikui nepavaldi ikona, menininkų, dizainerių ir stilistų įkvėpimo šaltinis, Frida tapo pasipriešinimo patriarchatui simboliu ir kultūrine netradicinės seksualinės tapatybės judėjimo figūra. Jos mitas toliau gyvuoja ir naujai interpretuojamas gatvės menininkų, kurių ryškiaspalviai kūriniai nugula ant sienų visame pasaulyje.
Iš anglų kalbos vertė Lina Kulišauskaitė.
„Grožis ir bjaurumas yra tik miražas, nes žmonės galiausiai pamato, kas mumyse slypi.“
Įspūdingos šukuosenos ir papuošalai išryškino Fridos veidą ir rankas – jos stiprybės ir kūrybiškumo simbolį. Nagai visada buvo padengti raudonu laku ir dar labiau pabrėžė daugybę žiedų, kurie visuomet puošė jos pirštus. Žiedus Frida nuolatos keitė, dovanodavo, o ir pati gaudavo dovanų – dažnai kaip draugystės ženklą. Vieni garsiausių buvo rankų formos auskarai, kuriuos jai padovanojo Picassas, arba tie, kuriuos ji padovanojo Peggy Guggenheim. („Jie mano mėgstamiausi iš visų, kuriuos turiu“, – prisipažino garsioji meno kolekcininkė.)
Fridos pomėgis puoštis auksu apėmė netgi jos šypseną. Dažais parausvintos lūpos nuotraukose ir paveiksluose visada tvirtai sučiauptos. Ji retai demonstruodavo plačią šypseną, slėpdama du nematomus savo kolekcijos „brangakmenis“. Tiesą sakant, turėjo du auksinius priekinius dantis, kuriuos, svarbiomis progomis pasipuošusi vakarine suknele, pakeisdavo specialiais vainikėliais, ant kurių buvo įstatyti rausvi deimantai – jie jos šypseną paversdavo tiesiog žėrinčia. Virš lūpų nežymiai juodavo ūselių pūkas, o kiek tamsesnio atspalvio veidas, nors ir nebuvo gražus pagal tradicinius standartus, spinduliavo didelį jausmingumą. Frida turėjo ypatingą talentą pasidaryti makiažą ir savo išvaizdai puoselėti skyrė daug laiko. Makiažas buvo viena iš daugelio priežasčių, dėl kurių jos asmenybei nebuvo galima atsispirti. Stiprų prisirišimą prie tradicinių meksikietiškų apdarų atsvėrė modernus kosmetikos priemonių pasirinkimas; Frida mėgo paryškinti skruostikaulius, matinei odai sukurti rinkosi ryžių pudrą „Coty“, taip pat naudojo lūpų dažus ir ryškiaspalvį nagų laką. Tarp jos kosmetikos priemonių buvo „Revlon“ juodmedžio spalvos pieštukas, kurį naudojo savo išskirtinei veido daliai – antakiams – paryškinti, ignoruodama to meto madą, kurios besivaikydamos aktorės didžiavosi tobulai išlenktais, plonais antakiais. Stori, juodi, į vientisą liniją lankais sueinantys antakiai buvo unikalus Fridos bruožas. Ji pabrėždavo juos ne tik kasdieniame gyvenime, bet ir savo paveiksluose. Diegas jos antakius lygino su paukščio sparnais: „Jie atrodė tarsi juodojo strazdo sparnai, juodos jų arkos rėmino dvi ypatingas, skvarbias rudas akis.“
Naujasis įvaizdis, kurį Frida susikūrė šiuo laikotarpiu, tapo jos alter ego, kitaip tariant, antrąja oda, ir apibrėžė jos tapatybę bei kultūrinį paveldą. Iki galo atsiskleidė okultistės apžavai. Nuo tada Frida ėmė tapyti autoportretus. Jie gerokai skyrėsi nuo tų, kuriuos ji dovanojo savo pirmajai meilei Alejandrui. Kone kaip manija atkartojamas jos pačios veidas netrukus tapo jos egzistencijos pagrindu ir užėmė antrą vietą po aistros Diegui. Vienoje iš reprezentatyviausių nuotraukų Frida vaizduojama sėdinti prie molberto su tehuanietiškais drabužiais – siuvinėta palaidine ir grindis siekiančiu sijonu. Už jos nugaros stovi Diegas ir stebi ją, tapančią garsųjį „Autoportretą kaip tehuanietė“ – paveikslą, kuriam užbaigti prireikė nemažai laiko. Baigtoje drobėje aplink Fridos veidą vijosi vynmedžių ir bugenvilijų mezgynė, o kaktoje buvo įkurdintas Diego atvaizdas. Viename paveiksle Frida pavaizdavo tris pagrindinius savo gyvenimo leitmotyvus: autoportreto temą, ryšį su vyru ir meksikietiškąją tapatybę.
Kol Frida gėrė šalies kultūros spalvas, Diegas pasirinko atvaizduoti jos istoriją, nors nauja politinė situacija ir grasė jo karjerai.
Jai buvo dvidešimt treji ir niekas jos čia nepažinojo, tačiau jos nepastebėti buvo neįmanoma. Nuo galvos iki kojų apsitaisiusi meksikietiškais apdarais, šiugždanti spalvingais sijonais ir žvanginanti ikikolumbietiškais papuošalais, San Fransisko gatvėse ji negalėjo nepatraukti praeivių dėmesio.
Suintriguoti jos ekscentriškumo, pirmieji ją pastebėjo fotografai. Praėjus vos mėnesiui po atvykimo, ją nufotografavo Edwardas Westonas, kuris su menininke susipažino Meksikoje, kai buvo Tinos Modotti meilužis. Jis įamžino Fridą karališka ir iškilminga poza, apsigaubusią šaliu ir pasipuošusią trimis eilėmis masyvių ikikolumbietiškų karolių.
Westonas supažindino Fridą su Imogena Cunningham, viena sėkmingiausių to meto fotografių, dariusių tokių turtingų ir garsių žmonių, kaip Cary Grantas ar Herbertas Hooveris, portretus. Savo kūrybinėse dirbtuvėse ji sukūrė keletą raiškių fotografijų, kuriose Frida pozuoja blyškioje šviesoje kaip išdidi valstietė, dėvinti rebozo ir pasipuošusi actekų auskarais, kuriuos jai padovanojo Diegas.
San Fransiske Riveros taip pat susipažino su didžiuoju sovietų režisieriumi Sergejumi Eizenšteinu, kuris, susibičiuliavęs su jais, užsidegė noru kurti filmą apie Meksiką. Po metų Diegas ir Frida kaip režisieriaus gidai lydėjo jį į ilgas pažintines keliones ir padėjo atrasti šalį, kurioje jis sumanė nufilmuoti moterų stiprybę ir tvirtumą atskleidžiančią juostą „Tegyvuoja Meksika!“ („Que viva Mexico!“). Deja, jos taip ir nespėjo užbaigti (ji buvo sumontuota tik po režisieriaus mirties). Filmavimo metu darytose nuotraukose Frida visada matoma kartu su aktoriais, o pažintis su ja tikriausiai ir nulėmė Eizenšteino pasirinkimą filme kalbėti apie moters vaidmenį. Beje, Frida palikdavo neišdildomą įspūdį kiekvienam, kas su ja susitikdavo, taigi jos asmenybė neabejotinai stipriai paveikė ir sovietų režisierių.
Netrukus pora vėl leidosi į kelionę. Diegas priėmė kvietimą iš neseniai duris atvėrusio Niujorko moderniojo meno muziejaus surengti retrospektyvinę parodą. Jie atvyko transatlantiniu laivu 1931 metų lapkritį ir įplaukė tiesiai priešais Manhatano dangoraižius. Čia juos pasitiko žurnalistai ir minia gerbėjų, kurie atvyko pasveikinti sienų tapybos meistro. Pora apsistojo viešbučio „Barbizon“ kambaryje, iš kurio atsivėrė vaizdas į žiemos paliestus pageltusius medžius Centriniame parke, į kurį Frida žvelgė lyg į miražą cemento džiunglėse. Gruodžio 22-osios vakarą Niujorko elitas susirinko į Diego parodos atidarymą. Visos šios elegantiškos, savo stilingais ansambliais ir prabanga spindinčios minios šurmulyje Frida su savo ryškia meksikietiška suknele išsiskleidė kaip egzotiška gėlė. „Gringams aš tikrai labai patinku, – laiške motinai rašė ji, – jie iškart atkreipė dėmesį į visas sukneles ir rebozos, kuriuos atsivežiau, ir nesiliauja žvilgčioti į mano nefrito vėrinius.“ Menininkę iš karto pastebėjo amerikiečių laikraščiai ir straipsniuose apie Diegą niekada nepamiršdavo paminėti jo egzotiškos žmonos ir puošnių jos drabužių, kurie iš tikrųjų traukė visų akis.
