Virginia Hall – pirmoji Sąjungininkų agentė moteris, nusiųsta į nacių valdomą zoną. Niekas iš jos daug nesitikėjo – juk tiek agentų patyrė nesėkmę, – bet būtent ji, nepaisant protezuotos kojos, padėjo įžiebti Prancūzijos pasipriešinimo judėjimą ir visiškai pakeitė suvokimą, kas yra partizaninis karas. Virginia Prancūzijoje sukūrė platų šnipų tinklą, priimdavo atskraidinamus ginklus bei sprogmenis ir tapo patikimiausiu pasipriešinimo judėjimo ramsčiu.
Netgi tada, kai buvo demaskuota ir visur kabojo plakatai su jos nuotrauka, ji ignoravo įsakymus evakuotis. Galiausiai Virginiai teko sprukti. Bet ji grįžo. Nes tikėjo, kad turi išgelbėti dar daug gyvybių. Ir jai pavyko – Virginia sėkmingai vadovavo partizaniniam karui, padėjo Sąjungininkams išlaisvinti Prancūzijos teritoriją po D dienos.
Virginia sėkmingai vadovavo partizaniniam karui, padėjo Sąjungininkams išlaisvinti Prancūzijos teritoriją po D dienos.
Įtaigi, kruopščiais tyrimais paremta britų žurnalistės, trijų biografijų, tarp jų Lietuvos skaitytojų mylimos knygos „Clementine Churchill“, autorės Sonios Purnell knyga atskleidžia slaptą Virginios Hall gyvenimą. Tai stulbinama, įkvepianti heroizmo, pasipriešinimo ir asmeninio triumfo istorija. Istorija apie tai, kaip vienos moters atkaklumas padėjo laimėti karą. Ne veltui šią biografiją NPR, Amazon, The Seattle Times, The Washington Independent, The Minneapolis Star Tribune, BookBrowse, The Spectator ir The Times išrinko Metų knyga.
***
Įsikarščiavęs Peteris Churchillis Beikerio gatvėje irgi buvo žvaigždė. Jam – kitaip nei Virginiai – buvo skirta svarbiausia užduotis išsiaiškinti, kas nutiko tam tuzinui agentų, suimtų Bua viloje. Paaiškėjo, kad ji sunkesnė, nei Peteris tikėjosi. Iš Liono jis nukeliavo į Marselį (kur, jo nuomone, buvo laikomi suimtieji) sekdamas, kaip atrodė, vilčių teikiančia gija. Su savimi turėjo daug grynųjų pinigų – ir krūvą muilo – informacijai išgauti. Virginia turėjo jam padėti kaip vedlė, taigi pasitiko jį prie traukinio po Marselio Šv. Karolio stoties arkomis ir palydėjo platforma iki išėjimo. Pastebėjusi gestapininkų būrelį prie bilietų kontrolės mikliai nukreipė jį į žmonių pilną stoties kavinę ir į lauką pro nestebimas šonines duris.
Jai visai nepatikdavo pasakoti, kaip neteko kojos, todėl SOV daugelis tikėjo netikra istorija, kad ji iškrito iš autobuso.
Kai jie garsiaisiais stoties akmeniniais laiptais nuskubėjo į žmonių knibždančias gatveles, Churchillis Virginią laikė „moterimi, apeinančia bet kokią kliūtį“. Jį pribloškė tempas, kuriuo Virginia kaukšėjo miesto ochros spalvos gatvėmis, per badmiriaujančių marseliečių minias, tad jis nusprendė nutraukti tylą ir paklausti, ar gandai apie jos netikrą koją yra tiesa. Virginia patvirtino, o vėliau juokdamasi nusiėmė Kutbertą ir pabeldė į stalą, kad Churchillis išgirstų, jog jis tuščiaviduris. Tačiau jai visai nepatikdavo pasakoti, kaip neteko kojos, todėl SOV daugelis tikėjo netikra istorija, kad ji iškrito iš autobuso. Ji verčiau leido tokiems gandams sklandyti, kad per daug apie save neatskleistų, ypač apie tamsiausią savo gyvenimo dalį, kurią karas pagaliau jai leido pamiršti. O pati būdama budri, perspėjo ir Churchillį nebūti pernelyg atviram. Marselis – pavojinga vieta – jis privalo saugotis gestapininkų bei informatorių, kurie patruliuodavo pakrantėje, o ypač uoste besišlaistančių banditų grupelių.
Churchillis išėjo – šįkart vienas – susitikti su vyriausybės teisininku, kuris, kaip jis tikėjosi, padės jam išlaisvinti Bua viloje suimtus vyrus. Susitikimas vyko visai ne taip, kaip planuotas, nors Churchillis ir siūlė milijoną frankų kaip paskatą. Tiesą sakant, tvyrojo tokia įtampa, kad jis pamanė pats pakliuvęs į spąstus ir net apsunkinęs kalinių dalią. Virginia iškart suprato, kad Churchillio naujienos nekokios, kai jis prisėdo kavinėje prie staliuko, kur ji užrašinėjo atvirukus. „Atrodai, kaip ta minia, kurią kadaise mačiau, išgirdusi, kad pralaimėjo kriketo varžybas“, – pasakė rodydama žinanti, kokios aistringos anglų ir australų kriketo kovos.
Virginia iškart suprato, kad Churchillio naujienos nekokios, kai jis prisėdo kavinėje prie staliuko, kur ji užrašinėjo atvirukus.
Ji pasiūlė padėti kreipiantis į vieną iš savo ryšininkių, ponią Germaine Poinso-Chapuis, kuri jau buvo įrodžiusi, kad gali būti naudingesnė už bet kokį Churchillio žmogus. Ponia netrukus pranešė, kad suimtųjų Marselyje nėra, jie laikomi atgrasiame kalėjime Perigė tvirtovėje, maždaug už trijų šimtų kilometrų. Virginia norėjo sumokėti poniai Germaine už informaciją, bet moteris atsisakė, nors vaikščiojo skarmaluota.
Tai buvo pirma patikima žinia per tris ilgus mėnesius, kad vyrai vis dar gyvi. Pagaliau buvo vilties, kad bent kelis geriausius SOV agentus įmanoma išgelbėti. Bet laiko buvo mažai, o Churchillis netrukus turėjo grįžti į Londoną. Pernelyg daug kalinių Perigė kalėjime arba mirdavo sušalę, užsikrėtę žiurkių platinamomis ligomis, nuo apgailėtinai menko maisto, arba kokį ankstų rytą išrikiuoti prie sienos būdavo sušaudomi. Be apsaugos, kurią reguliariosioms pajėgoms suteikia Ženevos konvencijos, jie vargu ar išgyvens. (Iš tikrųjų iš 119 Londono SOV agentų, per karą suimtų Prancūzijoje, namo grįžo tik 15, arba 1 iš 8.) Buvo akivaizdu, kad juos reikia skubiai išlaisvinti, bet užduotis buvo paskirta Olivui, kuris dirbo Prancūzijos Rivjeroje, o ne Virginiai, todėl Churchillis jam perdavė milijoną kyšiams skirtų frankų.
Tai buvo pirma patikima žinia per tris ilgus mėnesius, kad vyrai vis dar gyvi.
Netrukus kitas SOV ryšininkas Prancūzijoje, slapyvardžiu Katas, įsiterpė su laukiama naujiena, kad jo šaltiniai tikisi, jog suimtieji turėtų būti netrukus paleisti. Plepus dailininkas be menkiausio supratimo apie saugumą patikino lengvai paveikiamą Churchillį, kad pats pasirūpins visu šiuo reikalu ir kad nereikia velti nieko, taip pat ir Virginios. Beikerio gatvėje Kato kalbos, kaip jis vadovauja slaptai trijų šimtų tūkstančių armijai, buvo ryte prarytos, tačiau ir jis buvo tik fantastas, kuris žadėjo daug, o beveik nieko nenuveikė. Šis neveiklumas nedavė ramybės Virginiai. Ji patyliukais pradėjo ruošti slėptuves ir pabėgimo planus kalinamiems agentams, jei tik prireiktų jiems padėti.
Churchillis ir Virginia planavo paskutinį kartą susitikti Marselyje prieš jam, išvargusiam po tokio trumpo laiko kovos lauke, išvykstant į Angliją. Nors Virginios ir įspėtas, jis sutrumpino kelią ir į sutartą kavinę Mano pasileidėlės draugės 91 pasuko dvokiančiomis uosto gatvelėmis, kur jam kelią pastojo du vyrai, vienas su oficialiu baltu Viši policijos, atsakingos už kontrabandininkų kontrolę, raiščiu ant rankos. Jie paprašė Churchillio dokumentų, o kai jis nuleido akis, vienas iš jų po paltu nukreipė į jį kažką panašaus į ginklą. Churchilliui įkišus ranką į kišenę, vyrai pastebėjo nuo pinigų išsipūtusią piniginę ir pagrasino išgabenti jį Vokietijon į darbo stovyklą, jeigu jų neatiduos. Po kelių minučių SOV agentas paleistas nuėjo sau, gal kiek sukrėstas ir netekęs dvidešimt penkių tūkstančių frankų.
Stovėdama greta Olivo Virginia suvokė, kad pateko į pavojingus spąstus.
Virginia tuo metu baigė susitikimą su Olivu netolimoje kavinėje. Kai jiedu pakilo išeiti, kilo triukšmas ir sąmyšis – švilpimas, riksmai ir šūksmai, ir dešimtys ginkluotų policininkų, sugriuvę vidun, įsakė klientams išsirikiuoti prie sienos. Stovėdama greta Olivo Virginia suvokė, kad pateko į pavojingus spąstus. Policija apsupo nekaltus žmones, kuriuos deportuos į Vokietiją tenkindama gyvulišką nacių darbo vergų alkį gamyklose (kaip grasino ir Churchillio užpuolikai). Anksčiau Viši sutiko siųsti tūkstančius savanorių tėvynainių į Vokietiją, žadėdamas gerą maistą, puikų atlygį, koncertus ir atostogas. Tačiau nedaug kas susigundė, ir skaičiai buvo gerokai mažesni, nei reikalavo naciai.
Dabar Viši slapta nutarė imtis prievartinių repatriacijų ir keliuose miestuose įsakė surinkti tam tikrą skaičių atsitiktinių žmonių. Marselis į Vokietiją per tris dienas turėjo išsiųsti tris šimtus darbininkų, antraip jam būtų tekę į rytus važiuojančiais traukiniais siųsti savo policininkus. Tiesiog Virginia ir Olivas atsidūrė netinkamoje vietoje netinkamu laiku ir veikiausiai būtų ginkluotos sargybos tą patį vakarą išsiųsti kaip stovi ir su niekuo nė neatsisveikinę. Policija užblokavo visą gatvę. Pabėgti nebuvo kaip.
Virginia karštligiškai stengėsi sugalvoti, kaip išsisukti, kai į kavinę įėjo rajono policijos komisaras apžiūrėti aukų, kurių daugelis jau raudojo.
Virginia karštligiškai stengėsi sugalvoti, kaip išsisukti, kai į kavinę įėjo rajono policijos komisaras apžiūrėti aukų, kurių daugelis jau raudojo. Įkandin įžengė inspektorius, ir Olivas įsikabino Virginiai į parankę – iš pradžių šį gestą ji palaikė paguodos ženklu, bet iš tiesų greitosiomis sumanytas ženklas, kad jiedu pora. Jį pastebėjo ir inspektorius, tad mostelėjęs į Olivą su Virginia griežtai įsakė vienam iš savo vyrų užrakinti juos galinėje kavinės patalpoje, kur su jais išsiaiškins „asmeniškai“.
Už kelių gatvių po nemalonaus išbandymo Churchillis skubėjo į susitikimą su Virginia. Labai nustebo ir nusivylė neradęs jos sutartoje kavinėje, kaip buvo žadėta. Betgi ji buvo tokia patikima, niekada nevėluodavo. O kai būdavo šalia, jam atrodė, kad niekas nėra taip blogai. Jis atsisėdo veidu į duris ir užsisakė „Cinzano“, užsidegė vieną iš paskutinių savo cigarečių ir apsimetė skaitantis laikraštį, kad aprimtų nervai. Bet Virginia nesirodė, ir Churchilliui parūpo, kodėl kavinė apskritai tuščia. Jis pajuto tvyrančią įtampą. Užbaigęs gėrimą užsisakė dar, nes norėjo pagalvoti.
Virginia ir Olivas išgirdo už nugarų užrakinamas duris ir pamanė, kad jų likimas nuspręstas.
Virginia ir Olivas išgirdo už nugarų užrakinamas duris ir pamanė, kad jų likimas nuspręstas. Bet apsidžiaugė susivokę, kad patalpoje yra nedidelis langelis į užpakalinį skersgatvį. Kol kiti kavinės lankytojai su šauksmais buvo grūdami į sunkvežimius priešais kavinę, jiedu patyliukais vienas paskui kitą prasispraudė po ankštą angą. Virginia iš pradžių prakišo savo sveikąją koją, tada ištraukė Kutbertą ir nusileido ant žemės. Kuo greičiau nuskubėjo su Olivu, stengdamasi pasprukti ir surasti Churchillį.
Regis, po begalinio laukimo plačiais žingsniais į kavinę įžengė Olivas. „Eime“, – tarė ramiai imdamas anglą už parankės. Pamatęs tarpduryje Virginią, kuri žvalgėsi po gatvę, Churchillis suprato, kad nutiko kažkas labai negero ir kad jiems trims reikia veikti greitai. Numetė vieną iš dar likusių banknotų ant stalo ir nusekė Virginią. Tebesižvalgančius per petį Olivas skubiai nuvedė juos į kitą skersgatvį. „Jie surengė reidus po kavines“, – paaiškino Churchilliui vesdamas juos laiptais aukštyn į konspiracinį butą ir įleidęs vidun iškart užrakino duris. Tik tada šypsodamasis pridūrė, kad su policijos inspektoriumi prieš karą draugavo, pareigūnas jį pažino, todėl sąmoningai suteikė progą pasprukti. O trūko nedaug.
Staiga pasijutęs sugniuždytas daugybės supančių pavojų Churchillis suvokė, kaip gerbia Virginią ir kaip jam jos reikia.
Instinktas akstino juos nešdintis iš miesto tuojau pat. Bet Virginia patarė palaukti bent iki ryto, nes galėjo būti ir daugiau reidų, o stotis tapo „dūzgiančiu neapykantos aviliu“. Paskutinę naktį Marselyje Virginia pasakė Churchilliui, kad dvidešimt penkis tūkstančius frankų iš jo Mano pasileidėlės draugės 93 atėmė Viši policija apsimetantys mafijos galvažudžiai, o dar jie pelnosi pardavinėdami tariamus rézistants vokiečiams už pinigus arba aukų nuosavybę. Staiga pasijutęs sugniuždytas daugybės supančių pavojų Churchillis suvokė, kaip gerbia Virginią ir kaip jam jos reikia.
Galbūt tokia pažeidžiama būsena ir paskatino retą Virginios švelnumo akimirką tomis neramiomis valandomis, kol jie laukė tinkamo laiko pabėgti. „Mes čia labai greitai senstame, bet su amžiumi įgyjam išminties“, – mokė jį. Pripažino, kad dėl nuolatinės baimės, jaučiasi kaip „šimtametė“, o kai tik per plauką pabėga, kaip ir jie tądien, nė vienas nebebūna „toks pat“. Ji numatė ir tai, kad grįžęs į Britaniją Churchillis palygins savo „gyvenimą draugijoje“ Beikerio gatvėje „su vienišiaus gyvenimu, kurį mes [čia] gyvename“.
Mes čia labai greitai senstame, bet su amžiumi įgyjam išminties.
„Kai grįši namo, iš tolo viskas atrodys kitaip, – erzino jį su šypsena veide stabtelėjusi prisidegti cigaretės. – Greitai pamirši, kaip čia šalta, bet vis tiek kitąkart atsivežk šiltų drabužių; pamirši visą išgąstį, kurį čia patyrei, prisiminsi vien jaudulį.“
***
1942-ųjų pradžioje Virginia buvo neįprastai niūriai nusiteikusi. Agentai, ypač turintys žmonas ir vaikų, iš namų, palaikančių juos tamsiausiomis akimirkomis, laukė bent menkiausių žinių. O Virginia po Emilio, prieš keturiolika metų Vienoje sutikto lenkų karininko, neturėjo jokio tikro mylimojo, be to, po įvykių Perl Harbore nustojo gauti ir laiškus nuo šeimos iš Amerikos, išskyrus vienintelę telegramą nuo motinos per Kalėdas, atsiųstą per SOV įprastu diplomatiniu paštu. Labiausiai nuliūdo taip ir negavusi motinos išsiųsto naminio džiovintų vaisių pyrago. „Mes niekada nenusimename, – rašė ji Nicolui Boding-tonui į Beikerio gatvę sausio 5 dieną, – bet abejojame, kad sulauksime tokių įdomių skanėstų... atrodo neteisinga.“
Vieniša ir, be jokios abejonės, išsigandusi Virginia savo šarvus nusimetė labai asmeniniame laiške „Mano brangiajam Nicui“.
Vieniša ir, be jokios abejonės, išsigandusi Virginia savo šarvus nusimetė labai asmeniniame laiške „Mano brangiajam Nicui“, kurį išspausdino mašinėle Lione, niūrioje Grolė gatvėje, sėdėdama ant lovos viešbučio kambaryje į langus drebiant šlapdribai. Nors ir pasiryžusi pasilikti, prisipažino, kad sveikata pašlijo, ji suslogavo, „jaučia skausmą krūtinėje“, nes nuolat „sninga, lyja ir visur šlapia... Tos tamsios dienos kone begalinės.“ Kai tik turėdavo galimybę, nusiraminimą atrasdavo rašydama: „Koks džiaugsmas. Tiesiog... pavyko gauti truputį sviesto... Pamatiniai poreikiai labai paprasti – visada reikia maisto.“
Ji žinojo, kad gyvenantiems gana patogiai Londone sunku įsivaizduoti, ką jai tenka paaukoti, ir tikriausiai laiko ją „pamišėle“, paistančia apie maistą, bet „Vieną dieną... gal ir jūs suprasite... Visada pirmiausia mąstai apie skrandį, o paskui apie tai, kad negali nusipirkti batų.“ Ir nors visa tai teko ištverti grynai vyrų pasaulyje, išsiauklėjimas net dabar neleido jai keiktis. Žodis nuotaikai apibūdinti, paaiškino ji, yra „visiškai anglosaksiškas“, jis „rašomas š...a* “
Mane piktina laiškų stoka ir šita nyki dykynė, kurioje egzistuoju. Po galais, baisiai piktina!
„Man jau „sotu“, – atsidūsta Virginia maldaudama Beikerio gatvės darbuotojų rašyti jai, nebesulaukdama laiškų iš namų. „Mane piktina laiškų stoka ir šita nyki dykynė, kurioje egzistuoju. Po galais, baisiai piktina!“ Ir lyg iš pačios iš širdies priduria: „Nekenčiu karo ir politikos, ir frontų... Tiesą sakant, jaučiuosi labai prastai.“ Bet užbaigia tipiška optimistine gaida, kad su viskuo „susidoros“. Kartu siunčia linkėjimus biurui prirašydama britišką atsisveikinimą ir pasirašydama mažybiniu vardu, kuriuo ją vaikystėje vadino šeimos nariai: „Linkėjimai, Dindė“.
Tai labai mielas laiškas ir tikriausiai paskutinis Virginios pranešimas. Tiesą sakant, mįslingasis Bodingtonas taip niekada ir nesuteikė jai norimos ramybės. Be to, prasidėjo dar žiauresnė karo fazė, todėl jei Mari norėjo išgyventi, nebegalėjo sau leisti demonstruoti tokio silp-numo. Reikėjo agresijos; reikėjo grūdinti save agresija kiekvieną mielą valandą. Virginia privalėjo „ją puoselėdama valgyti, miegoti ir gyventi“, ir visąlaik galvoti apie tai, kaip „kenkti priešui“. Dindę reikėjo pamiršti.