Jos herojai – keturi skirtingų kartų kompozitoriai: Bronius Kutavičius, Onutė Narbutaitė, Jonas Jurkūnas ir Monikaze. Knygelės atsiradimą finansavo Lietuvos kultūros taryba bei kultūros ministerija. O ko knygelėje ieškoti? Kodėl jos viršelis geltonas? Na, ir kodėl Mūza ir Įkvėpimas kurį laiką buvo panašūs į bulves? Apie tai ir dar daugiau papasakojo abu knygelės autoriai.
Prisiminkite darbo pradžią. Gavę Lietuvos muzikos informacijos centro pasiūlymą iškart sutikote, iškart sudomino?
Tomas Dirgėla: Kai į mane kreipėsi su klausimu, ar man būtų įdomu, kaip pavyzdį pateikė prieš tai Gretos kurtą leidinį apie muziejus. Pasakė, kad reikėtų kažko panašaus į grafinę knygą. Kai viską sutarėme, man atsiuntė informaciją, apie kuriuos kompozitorius reikėtų pakalbėti, suderinome tekstą, paruošėme užduotis.
Greta, kaip suprantu, Jums ir anksčiau yra tekę prisidėti prie panašių knygų, tik ne apie muziką?
Greta Alice: Taip, man yra tekę dirbti su edukacinėmis knygomis. Kartu su Radvilų rūmų muziejumi, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padaliniu, esu išleidusi knygelių. Kai su manimi susisiekė leidybos projektų vadovė Sigita Ilgauskaitė iš Lietuvos muzikos informacijos centro, minėjo, kad mane rekomendavo bičiulis. Iš pradžių, Tomo dar nė mintyse nebuvo, bet jau tada ilgai diskutavome, kokia tai galėtų būti knyga. Kaip moderniai, įdomiai pristatyti, kas apskritai yra tas kompozitorius? Supratome, kad būtų smagu, jei knyga turėtų šiokią tokią istoriją. Kas rašo geras istorijas? Tomas rašo geras istorijas! Tad pačiupom jį, Tomas gražiai viską surašė, o tada aš iliustravau.
T.D.: Buvau per ilgą tekstą parašęs, per daug įsijaučiau, tad teko šiek tiek trumpinti.
Tai kokia ta Tomo parašyta istorija? Kaip vaikams pristatote, kas gi yra tas kompozitorius?
T.D.: Norėjome parodyti, kad šiuolaikiniai kompozitoriai nekuria taip, kaip dažnai įsivaizduojama – sėdėdami prie žvakių šviesos, natų sąsiuvinio, rankoje laikydami plunksną, kurią karts nuo karto pamirko į rašalą. Šiandien kompozitoriai naudoja įvairią techniką, kuria muziką ne tik orkestrams, bet ir filmams, reklamoms. Pirmiausia buvau sugalvojęs, kad istoriją pasakos ne Mūza ir Įkvėpimas, o kompozitoriaus ausinės, tačiau vėliau paaiškėjo, kad ne visi kompozitoriai jas naudoja.
G.A.: Norėjome parodyti ir tai, kad garsai gali atsirasti iš bet kur, kad triukšmas – taip pat muzika. Viršelio viduje netgi yra užduotis, siūlanti vaikui pasiimti bet kokį daiktą, kuris gali tapti instrumentu. Bandėme pasakyti, kad muziką galima kurti bet kuo, ką randi aplinkui, skatinant mintį, kad kiekvienas gali tapti kompozitoriumi. Man atrodo, kad Sigita labai tikslingai atrinko skirtingų kartų ir stilių kompozitorius. Tiesa, negalėjome ir nenorėjome įtraukti daug informacijos, kad knyga netaptų vadovėliu.
Bandėme pasakyti, kad muziką galima kurti bet kuo, ką randi aplinkui.
Su Tomu neseniai kalbėjomės LRT radijo laidoje, tada jis šiek tiek papasakojo apie savo susidūrimus su šiuolaikine muzika. Greta, o kaip jūs? Kokį įspūdį pačiai tokia muzika palieka? Juk, rengiant knygą, tikrai teko jos klausytis nemažai.
G.A.: Man patinka šiuolaikinė muzika, šiuolaikiniai kompozitoriai. Kai tik turiu progą, einu į festivalius neįprastoje aplinkoje, klausausi netipinių kūrinių. Todėl man patiko galimybė ne tik išklausyti kai kurių kompozitorių man dar negirdėtus kūrinius, bet ir susipažinti su kontekstu, pasakojančiu, kaip tie kūriniai atsirado. Matėme nuotraukas, kuriose, pavyzdžiui, užfiksuota Jono Jurkūno iš lapelių suklijuota girlianda – žemėlapis, ištiestas per visą kambarį, kurį jis naudojo rašydamas vieną savo kūrinių. Man įdomu, kai muziką galima susieti su nuotrauka, istorija. Tam tikra prasme patekti į tą virtuvę ir pamatyti, kad kūriniai gimsta ne tik sėdint prie kompiuterio ar popieriaus lapo.
T.D.: Prisipažinsiu, kad iš pradžių neklausiau nė vieno kompozitoriaus kūrinio, nes jeigu kuris man būtų nelabai patikęs, tai būtų buvę labai sunku apie jį rašyti. O prieš tai vienintelis, kurio muzikos buvau klausęs, buvo Bronius Kutavičius. Užtat dabar labai laukiu, kai drauge su vaikais prisėsim prie knygos ir bandysim klausytis, skanuodami joje sudėtus QR kodus su nuorodomis.
Galbūt keturi kompozitoriai – Bronius Kutavičius, Onutė Narbutaitė, Jonas Jurkūnas ir Monikaze knygoje tampa tam tikrais herojais, turinčiais savo charakterius, siužetines linijas?
T.D.: Rašydamas tekstą daugiau dėmesio kreipiau ne į charakterius, o į tai, kokią muziką jie kuria. Pavyzdžiui, jei gerai pamenu, berods Bronius Kutavičius mėgdavo vaikščioti po mišką, kur jam kildavo kūrybinės mintys. Tuo tarpu Onutė Narbutaitė kurdama laukia mūzų bei įkvėpimo. Buvau raginamas atkreipti dėmesį į skirtingus kompozitorių kūrybos procesus, parodant, kad vieni laukia įkvėpimo, o kiti tiesiog atsisėda ir dirba.
G.A.: Tomas labai gerai apibendrino. Apie veikėjus knygelėje nėra daug informacijos, jie daugiau kaip pagalbinė priemonė, pristatanti užduotis, skirtingus muzikos kūrimo principus. Nesigilinome į jų biografijas, faktus. Per veikėjus tiesiog pristatome jų muziką.
O kaip gimė pavadinimas?
T.D.: Pats pirmasis, kaip jau minėjau, buvo „kompozitoriaus ausinės“. Jos turėjo keliauti iš vieno kompozitoriaus pas kitą. Tada priėjome išvados, kad ne visi ausines naudoja. Be to, gal ir nelabai higieniška ausines skolinti (juokiasi). Taip likome prie Mūzos ir Įkvėpimo. Turėjau keletą kitų variantų, kol nusprendžiau, kad knygelę reikia taip tiesiai šviesiai ir pavadinti.
Ne kartą minėjote, kad knygelėje yra įvairių užduočių. Tad kuo ją vartydami vaikai galės užsiimti, ko išmokti?
G.A.: Aš pati esu susijusi su muzika, labai ja domiuosi, esu šiek tiek grojusi. Tačiau kurdama šią knygą vis bandydavau atsitraukti ir pažiūrėti į ją vaiko akimis. Tai, kas mums įprasta – natos, elektroninė muzika, studija – žodžiai, kuriuos mes vartojame, vaikui gali būti neaiškūs. Kaskart atsitraukdami savęs klausdavome: o kas yra natos? Norėjome medžiagą formuoti nuosekliai, kad skaitydamas knygelę, vis kažką naujo sužinodamas, galėtum toliau keliauti su informacija, ją gilinti, atrasti daugiau detalių. O užduotys yra tarsi pagalba suprasti, apie ką kalbama.
T.D.: Kalbant apie užduočių formas, jos tradicinės – žodžių išbraukymas, kryžiažodis, raidžių sudėliojimas. Turinys susijęs su muzikos terminais, su kompozitoriaus darbu. Pradedant nuo instrumentų, baigiant žodžiu nata, sonata ir pan.
Pakalbėkime apie vizualinę estetiką. Greta, rėmėtės savo stiliumi, ar bandėte ieškoti kažko kito, formos, kuri padėtų vaikams medžiagą perteikti kuo efektyviau? Na, ir labai įdomu, kodėl knygos viršelis geltonas?
G.A.: Dėl knygelės viršelio, reikėtų pasakyti, kad geltona kol kas – mano ir Tomo „firminė spalva“, atsiradusi netyčia. Neseniai išleidome kitą knygą „Užkeiktoji pono Kuko knyga“, kuri – geltona ir pilka. Netyčia ir ši knygelė tapo geltona, tarsi atspindėdama mūsų su Tomu ryšį. Apskritai, turėjau dvi dideles užduotis. Pirmoji buvo nupiešti Mūzą ir Įkvėpimą, kurie būtų gyvi, turėtų rankas ir kojas, bet nebūtų žmonės. Juk būtų labai keista, jeigu pro langą įskristų Mūza žmogaus pavidalu.
Prie to labai ilgai dirbau A.Mickevičiaus bibliotekoje, kol dar nebuvo karantino. Bandant juos nupiešti, Mūza ir Įkvėpimas vis tapdavo panašūs į bulves (juokiasi). Labai juokingas buvo jų virsmas, kol galiausiai jie tapo tokios gana keistos formos personažais. Kitas iššūkis buvo, gavus kompozitorių nuotraukas, nupiešti juos taip, kad išliktų panašumas, šiek tiek šaržuojant, bet neįžeidžiant. Tai taip pat buvo gana sudėtinga užduotis, bet kol kas, laimei, negirdėjau atsiliepimų, kad kuris kompozitorius būtų įsižeidęs.
Užsiminėt, kad jau teko dirbti kartu, rengiant „Užkeiktąją pono Kuko knygą“, kurią išleido leidykla „Tyto alba“. Čia jūsų pirmas bendras darbas, ar būta ir daugiau?
T.D.: Pirmas. Du pirmieji mūsų darbo vaisiai ir abu geltoni (juokiasi). Aš pats leidyklai Gretą pasiūliau, kai buvau paklaustas, kas norėčiau, kad iliustruotų mano knygas. Turime darbinių panašumų. Ji kažkada sakė, kad buvo pavadinta... Kaip tu, Greta, buvai pavadinta?..
G.A.: ...iliustruotoju Tomu Dirgėla (juokiasi).
T.D.: Esą aš sparčiai rašau knygas, o Greta lygiai taip pat sparčiai jas iliustruoja. Taip ir kilo mintis sujungti jėgas.
Na, ir grįžtant prie knygelės. Vaikai vaikais, o kaip suaugę? Gal ir jiems ji būtų visai neprasta pažintis su šiuolaikine muzika?
T.D.: Manau, kad galėtų, jeigu tas suaugęs, kaip čia gražiau pasakius, „nėra pagadintas“. Jeigu jam nebus gėda tokią knygelę paimti ir atsiversti, tai jis sužinos muzikinių terminų, galės pasiklausyti kompozitorių darbų ir susidaryti įspūdį, kas tai yra.
Tiek kompozitoriaus darbas, tiek šiuolaikinė muzika yra labai sudėtingi, tačiau nepaprastai įdomūs.
G.A.: Aš tai rekomenduočiau tiek jaunesnio, tiek vyresnio amžiaus žmonėms su šiuolaikine muzika susipažinti, atsiversti knygelę, o po to tęsti pažintį savarankiškai. Sužinoti, kokių dar yra kompozitorių, kūrinių, kokia muzika šiandien yra kuriama. Tiek kompozitoriaus darbas, tiek šiuolaikinė muzika yra labai sudėtingi, tačiau nepaprastai įdomūs, užkabinantys. Juose matau daug sluoksnių, kurie gali padėti į pasaulį pažiūrėti kitomis akimis. Į tą pačią reklamą, ar filmą, kai pabaigoje matome titrus, galime pažiūrėti kitaip, suvokdami, kad ten skamba ne šiaip kokia daina iš Youtube'o, o specialiai sukurta, kad į ją įdėta darbo, apmąstymų. Tai įdomūs dalykai, su kuriais susiduriame kasdien, jeigu tik atkreipiame dėmesį.
