Praėjusiais metais minėjome šimtą metų nuo pirmojo lietuviško Homero vertimo. Šį svarbų istorinį žingsnį anuomet žengė vertėjas Jeronimas Ralys, kai buvo publikuotas jo Odisėjos vertimas. Ralio atliktas darbas atvėrė lietuvių kultūrai galimybę gimtąja kalba susipažinti su senosiomis Homero istorijomis ir idėjomis, kurios formavo literatūrą nuo pat jos atsiradimo.
Jau istoriniu tapęs Ralio vertimas budina sąmonę ir verčia eilinį kartą nustebti – Homeras net po tiek amžių vis išlieka aktualus, yra toliau skaitomas, verčiamas ir perpasakojamas. Šie perpasakojimai, šiuolaikinės epų interpretacijos leidžia senai istorijai „nušvisti“ moderniomis spalvomis, pasitelkiant naujus (ar to laikmečio sąmonei labiau priimtinus ir įprastus) pasakojimo būdus. Tad analizuodami šį reiškinį galime ne tik apmąstyti Homero reikšmę, bet ir įžvelgti, kokią įtaką laikas ar istorijos tėkmė daro mūsų pasaulio suvokimui.
Lietuviškai galime rasti net kelis tokius Homero perpasakojimus. Vienas jų – Odisėjos siužetu paremtas švedų nobelisto Eyvindo Johnsono romanas Bangų muša (1946, liet. 1997), taip pat įdomūs ir verti paminėjimo yra Alessandro Barrico Homeras, Iliada (2004, liet. 2008), Madeline Miller romanų Achilo giesmė (2011, liet. 2013) ir Kirkė (2018) atvejai. Populiarumu išsiskiria būtent Miller romanai, gebantys šiuolaikiškai prabilti šiuolaikiniams, ypač jauniesiems skaitytojams – esu pastebėjęs mokinių skundų, kad jie arba niekada nėra skaitę Homero, arba, pradėję skaityti, vos nemirė iš nuobodulio. Tačiau Miller romanai juos intriguoja.
Pirmąjį patyrinėti verta Johnsono romaną, kuris literatūrinio stiliaus prasme atrodo pats sodriausias. Pasirinktas pasakojimo būdas – be galo originalus ir autoritetingas. Johnsonas savo kūrinyje atsisako vieno svarbaus dalyko, kuris pasakojimą pakeičia iš pačių pamatų – jis atsisako dievų. Dievai jam tėra tik liaudies mulkinimas, poetizavimas, kur šio neturi būti, fantazijos vaisius. Kare ir žudynėse nėra jokios dieviškos šlovės, kareiviai nėra didingo stoto herojai, saugomi dievų. Viskas šlykštu ir vargana.
Plaukdamas Odisėjas springsta jūros vandeniu, jam paleidžia vidurius, skauda galvą.
Pats Odisėjas taip pat nebėra gražuolis herojus. Atėnė nepadeda jam atrodyti geresniu Nausikajos akivaizdoje – jį mes matome kaip paprastą, karo sumaitotą ir pasenusį vyrą. Pirmuosiuose romano puslapiuose mums vaizdžiai nupasakojami Odisėjo randai, jo susenęs kūnas, nutraukti rankų pirštai. Plaukdamas Odisėjas springsta jūros vandeniu, jam paleidžia vidurius, skauda galvą. Išlipęs į krantą Odisėjas jaučia nuovargį. Kelionėje jis kovoja ne tik su savo kūnu ir senatve, bet ir su jį lydinčiais psichologiniais išbandymais. Iš esmės romanas atpasakoja Odisėjo kelionę namo po Trojos karo, bet ši pilna kūniško ir psichologinio nuovargio, traumų išgyvenimo, amžinos sąžinės graužaties ir dvejonės.
Johnsono romane pagrindinis Odisėją lydintis sunkumas yra nežinia. Nėra dievų, jokios Apolono ištarmės, kuri patvirtintų Odisėjui, kad šis suspės grįžti namo, pamatyti sūnų, rasti neištekėjusią ir jo tebelaukiančią Penelopę. Odisėjas neįsivaizduoja, kas jo laukia, todėl ant savo pečių neša ne tik žiaurios praeities, bet ir nenuspėjamos ateities naštą. Atsiminimai Odisėjui neleidžia ramiai miegoti, o pačioje romano pabaigoje, kai Odisėjas privalo išžudyti Penelopės rankos siekiančius jaunikius, jo praeitis galutinai jį prislegia. Paskutiniai jo veiksmai, atrodo, lieka absoliučiai beprasmiai, kylantys iš niekur, atsiradę be jokios ambicijos ar tikslo, bet paprasčiausiai atlikti.
Odisėjoje Homeras nekreipia dėmesio į tai, kokiu svoriu praeitis slegia Odisėją. Homerui jis yra pasakojimo įrankis, herojus. O Johnsonas Odisėjo neheroizuoja – jis panaudoja Odisėjo istoriją, kad parodytų, kaip daug išgyvenęs žmogus negali iš savos patirties išsivaduoti, kaip jis nesugeba autentiškai gyventi čia ir dabar – praeitis vis labiau siurbia traumuoto žmogaus dabartį. Tokia psichologinė būklė alina tol, kol galiausiai, sutikęs naujus sunkumus, žmogus gali paprasčiausiai palūžti ir tiesiog veikti, nebereflektuodamas savo paties veiksmų. Johnsonas išgyveno abu pasaulinius karus, todėl, bent jau žvelgiant istoriškai, nenuostabu, kad tokie pastebėjimai apie karą jam svarbūs ir aktualūs.
Tokią sunkią dalią Odisėjui pakelti padeda moterų švelnumas. Visas romanas prasideda pas Kalipso, kilmingą damą, kuri Odisėją priglaudžia ir jo klausosi, ramina. Išsiskyrimas su Kalipso Odisėją skaudina, nes tik ten jis galėjo rasti ramybę, nors visad žinojo, kad ji turės baigtis. Meilė, nors perteikiama gana įprastai, bet parodo ryškų skirtumą tarp homeriškos ir šiuolaikinio žmogaus sąmonės. Homero Kalipsė ir Kirkė – Odisėjo romantiniai nuotykiai, vyriškumo banaliausia prasme išbandymai.
Meilė, nors perteikiama gana įprastai, bet parodo ryškų skirtumą tarp homeriškos ir šiuolaikinio žmogaus sąmonės.
Tačiau Johnsono Kalipso ir Kirkė – panašesnės į terapeutes, kurios leidžia Odisėjui meilėje ir švelnume paskandinti savo skausmus, meile sutepti savo žaizdas. Apskritai Johnsono kūrinys panašus į kitus XIX–XX a. romanus (Marcelio Prousto, Stendhalio, Roberto Musilio, Thomo Manno) tuo, kad praskleidžia moteriškos realybės savitumą. Nors pats Homeras nevaizduoja moterų nepagarbiai, modernūs rašytojai pripažįsta jų išskirtinę galią ir autoritetą vyrų pasaulyje, kur jos dažnai, žinoma, garsiai nesireikšdamos, atlieka savotišką jungiamosios grandies vaidmenį. Tarkime, Penelopė Johnsono romane mums gali priminti salono ledi, kuri, laviruodama tarp stuobrių ir tuščiagarbių vyrų, viską tvarko, dėlioja pasaulį – verpia realybės audinį. Aišku, Kalipso, egzotiška ir subtili „nimfa“, palieka Odisėjui neišdildomą įspūdį, kuris jį motyvuoja tolesnėje kelionėje ir paprasčiausiai leidžia Odisėjui nepaskęsti tamsoje, prisiminti, kad pasaulyje egzistuoja švelnumas. Toks moters paveikslas XIX–XX a. grožinėje vyrų literatūroje dažnas. Moterys padeda vyriškai ambicijai neišprotėti, nesunaikinti savęs, bet nuleidus akis prisiminti pasaulį ir jį pamilti, jeigu tai dar įmanoma. Moterys čia yra tarsi jungiamoji grandis, be kurios vyriškas „herojus“ kažkur nuklystų ir išprotėtų.
Šią modernią psichologinę interpretaciją Johnsono pasakojime atspindi ir senoji Odisėjo tarnaitė Euriklėja. Užuominomis ir mįslėmis ji padeda Penelopei suprasti slapčiausias rūmų intrigas. Be to, Euriklėja įkūnija ir „žemesnįjį“ tarnų ir vergų sluoksnį. Bet kaip ir kitų to meto (ar net ankstesnių) autorių kūriniuose, Johnsonas įžvelgia, kad tokią padėtį turintys žmonės yra pastabesni už kitus. Savo paprastumu jie neapsunkina ir taip komplikuotų įvykių, į juos žvelgia blaiviai ir nesitiki grožybių ar didybės, kur jų neturi būti. Gryni realistai, gyvenantys tikrovėje, nuo pasaulio neatskirti savo didybės.
Johnsono romane žemesnysis socialinis sluoksnis iškyla dar ir paties Odisėjo pasakojime fajakams. Čia Odisėjas, savo nuotykius apipindamas išgalvotais dievais ir mitologiniais padarais, netyčia įsismarkauja ir pasako visiškai neįtikimą, už kiklopus ir nimfas mažiau tikėtiną mintį, kad vergai irgi nukeliauja į Hadą. Tiek mirties mačiusį Odisėją patyrimai išmokė, kad mirtis nėra didinga ir nežvelgia į herojus kitaip. Mirtis visada tamsi ir šykšti, nes niekas Hade negauna šviesesnės vietelės. Net Homero Achilas panašiai atsiliepia apie Hadą. Šlovė miršta ir lavonas susilygina su kitu lavonu.
Išgyvenęs pragarišką realybę, Odisėjas turi teisę ją pakeisti.
Taigi toks Johnsono perpasakojimas iš esmės nepakeičia jokių istorijos vingių. Visa Odisėjo istorija įvyksta taip, kaip ir Homero knygoje. Skirtumas tik tas, kad Homeras aprašo Odisėjo nuotykius kaip realius, o Johnsono Odisėjas juos išgalvoja, kad sušvelnintų žiaurią praeitį. Visi „nuotykiai“ atsitinka Odisėjo galvoje – vaizduotė čia suveikia kaip gynybinis mechanizmas. Išgyvenęs pragarišką realybę, Odisėjas turi teisę ją pakeisti. Galima sakyti, kad Johnsonas į Odisėjos pasakojimą įkomponuoja naują individualumo dimensiją, o dievų nebuvimas tik dar labiau pagilina tokią veikėjų padėtį. Būtent dėl to, kad Odisėjas tampa asmeniu, istorija pakeičia savo statusą. Iliados karas ir visos jo pasekmės, Odisėjo klajonės, politiniai nesutarimai Itakėje – visa tai užgriūna be jokių pagražinimų, be jokios dieviškos prasmės, kuri paverstų tuos įvykius didingais ir leistų juos iškęsti oriau. Viskas nutinka tik dėl žmonių, ne dėl herojų.
Dėl tokio žmogaus vaizdavimo pats pasakojimas tampa humaniškesnis – Odisėjo kelionių prasmė glūdi nebe vaizdingame mitologinių padarų aprašyme, o dvasinės kaitos kelionėje. Būtent toks ir yra modernus romanas, būtent toks yra modernus žmogus. Greičiausiai Johnsonas taip galėjo žvelgti ir į Europą alinusius karus. Galų gale net didžiausias idealistas pavargsta ir karas praranda prasmę. Pasibaigus kautynėms pirminė reakcija turėtų būti individuali, netgi egoistiška – pasirūpinti ne žiniomis apie Elzaso žemių priklausymą vienai ar kitai valstybei, bet sužinoti, ar tavo namas vis dar stovi, ar tavo šeima gyva ir ar tu gali sau leisti su jais susitikti po to, ką išgyvenai. Johnsonas, nors ir būdamas kiek ankstesnio laikotarpio autoriumi, puikiai padeda užčiuopti vieną esmingų XX a. pabaigos – o gal ir mūsų gyvenamo laiko – bruožų: dabar žmogus eina prieš herojų, išgyvenimai prieš gyvenimą, patirtis – prieš prasmę.
Pakeitęs pasakojimo stilių autorius puikiai atvaizduoja žmogaus svetimumą jį supantiems įvykiams.
Pakeitęs pasakojimo stilių autorius puikiai atvaizduoja žmogaus svetimumą jį supantiems įvykiams. Homero knygoje prasmę kuriantis naratyvas formuoja, nulemia Odisėją ir jo kelionę, neša Odisėją per Graikijos jūras ir salas. Johnsono Odisėjas pats kuria fantastinę istoriją, uždengiančią tikruosius įvykius, kurių jis nenori prisiminti – apipina ją gražia mitologine fantazija. Bet pasakojimai, kuriuos jis galėtų papasakoti nemeluodamas, būtų nemalonūs, žeminantys, nes atskleistų jo paties pralaimėjimą prieš pasaulį. Tai puikiai iliustruoja vienas iš Odisėjo atsiminimų, Astianakto mirtis. Astianaktas buvo Hektoro sūnus, kurį Neaptolemas (Achilo sūnus) užmušė mesdamas į sieną. Hektoro sūnaus mirtis – tai karo simbolis, užbaigta giminės istorija. Odisėjui tai – baisiausias nusikaltimas, kurio jis niekaip negali sau paaiškinti, už kurį jis pats sau neatleidžia.
Johnsono Odisėjas turi modernią sąmonę ir, visų pirma, yra tik žmogus, kuris tapo karo herojumi. Jis gali suvokti, kad Astianaktas yra sūnus Hektorui, lygiai kaip Telemachas – sūnus jam pačiam. Sužlugdytas Trojos karo naštos, kuri bet kurio vyro pečiams būtų per sunki, Odisėjas palaidoja savo praeitį, kuri kartu, deja, nusitempia ir jo ateitį.
Johnsono Odisėjas turi modernią sąmonę ir, visų pirma, yra tik žmogus, kuris tapo karo herojumi.
Baricco knyga Homeras, Iliada taip pat bando pavaizduoti individualias istorijas neminėdama dievų, leisdamas siužetą valdyti personažams ir jų valiai. Vis dėlto Johnsoną ir Baricco skiria gili literatūrinio subtilumo ir sugebėjimų bedugnė. Visais amžiais buvo be galo keblu paaiškinti, kas yra subtilumas, bet prieš akis turint pavyzdį, pasidaro gana akivaizdu, ką reiškia jo neturėti. Baricco teigia, kad jo tikslas buvo Iliados istoriją pateikti paprasčiau, neapsunkinant skaitytojų pasikartojimais, archaizmais ir religija. Visa tai jis atlieka perpasakodamas Iliados karo istoriją per asmenines dalyvių perspektyvas. Bet šis bandymas neišsiverčia be begalės pa(si)aiškinimų (knygos pradžioje ir pabaigoje), kurie turi pateisinti autoriaus užmojus. Be šių Baricco knyga atrodo nevykusi ir neįdomi, nes iš esmės nieko nepakeičia ir nesukuria, tik išsklaido Homero istoriją į visas puses. Geras kūrinys neturėtų būti aiškinamas, o jo stilius – teisinamas.
Nuo pat pirmų puslapių Baricco kūrinio istorija sutrupa. Homero pasakojimas pasižymi tuo, kad visos jo dalys yra svarbios – tai vieninga visuma, o grubiai išpjovus vieną dalį, istorija sugriūva. Dievai Homero pasakojime apie karą tarsi pastato pamatus istorijos eigai, jie sukuria veikėjams naujas galimybes veikti. Baricco originalią Homero istoriją iškastruoja ir palieka leisgyvę, vos kvėpuojančią, veikėjai ima atrodyti perdėtai jausmingi, paradoksaliai dievobaimingi ir nelogiški.
Baricco knygos pagrindinis ramstis – individualūs veikėjai – knygoje apskritai pavaizduoti itin nykiai.
Baricco knygos pagrindinis ramstis – individualūs veikėjai – knygoje apskritai pavaizduoti itin nykiai. Visi jie kalba vienodai, nepasižymi jokiomis išskirtinėmis savybėmis. Pats Baricco kartais prideda keistų detalių, kurios atrodo svarbios, bet jos ir pasilieka tik detalėmis, nieko pačiai istorijai nereiškiančiomis. Juokingiausia, kai veikėjai jau Homero originale pavaizduoti ganėtinai savitai, Baricco pasaulyje praranda autentiką. Geras to pavyzdys – Ajantas. Jį Homeras parodo kaip itin galingą ir arogantišką, bet neišskirtinai protingą karį. Jis akivaizdžiai kitoks negu Odisėjas, Diomedas ar Hektoras. O štai Baricco jį prašnekina dramatiškais ir jausmingais išsireiškimais, jam suteikia nepasitikėjimo savimi, nes Baricco įsitikinęs: visi Iliados kariai – pasimetę poetai.
Pernelyg išraiškingi, mistiški ir poetiški Baricco intarpai palieka nemalonų skonį. Jie ne tik neturiningi, bet ir įterpti labai nerangiai. Visas šis subtilumo trūkumas Baricco kūrinį paverčia chaotišku ir bespalviu Iliados perpasakojimu. Nors individualumas tarsi tapęs pagrindiniu Baricco knygos tikslu, personažų charakteriai niveliuojami, o istorijos išskaidymas į individualias istorijas sunaikina patį pasakojimą, neleidžia jo pateikti įdomiai ir prasmingai.
Visa istorija įvyksta taip pat, kaip ir Homero originale, bet įvykiai matomi Patroklo akimis, nuspalvinti jo paties išgyvenimų.
Miller romanai (kaip ir Baricco) yra parašyti jau XXI a. ir žmones vaizduoja dar kitaip. Jos kūriniuose veikėjų individualumas pabrėžiamas tiesmukiau. Asmeniniai personažų portretai tikslingai veda visą pasakojimą į priekį, o įvykiai yra skirti tik paaiškinti jų išgyvenimams. Pirmasis Miller romanas, Achilo giesmė, skirtas pavaizduoti asmeninei Patroklo perspektyvai Trojos kare. Visa istorija įvyksta taip pat, kaip ir Homero originale, bet įvykiai matomi Patroklo akimis, nuspalvinti jo paties išgyvenimų. Tarkime, maras tampa neatsiejamas nuo sąžinės graužaties, kurią jaučia Patroklas, o Achilo pyktis, visų pirma susijęs su Patroklo bičiulio susvetimėjimu – nuo staiga atsiradusio šaltumo. Taigi romane mes patenkame į vieno veikėjo vidinį pasaulį ir išgirstame jau žinomą istoriją.
Iš esmės, savo romane Miller bando paaiškinti, kaip Patroklas, Achilo mylimasis, gali susitaikyti su žiauria mintimi, kad jo mylimasis žus kare. Būtent tokia ir yra romano pagrindinė drama: protas susitinka su dieviška ištarme, likimu – ir bando su tuo sugyventi. Iš tokios įtampos tarp dieviškumo ir žmogiškumo rutuliojasi visas naratyvas. Pats Achilas, sužinojęs, kokios šlovės susilauks kare, radikaliai pasikeičia, tampa arogantiškas ir žiaurus. Patroklas sunkiai begali atpažinti savo mylimąjį, bet net ir tada nesuabejoja meile. Čia atsiskleidžia vienas iš akivaizdžiausių skirtumų tarp Homero ir Miller – Homero istorijoje Achilo ir Patroklo santykių pobūdis nėra aiškiai atskleidžiamas. Visą Iliadą galime perskaityti manydami, kad jie yra bičiuliai, mylintys vienas kitą kaip draugai.
Protas susitinka su dieviška ištarme, likimu – ir bando su tuo sugyventi.
Homero pasakojimo būdas suteikia Achilo veiksmams dar daugiau impulsyvumo, jaunatviškos aistros ir svajingumo. Jeigu Achilas ir Patroklas tėra draugai, tada Achilas Iliadoje iš tikro kažkuo išsiskiria ir yra vertas dėmesio kaip veikėjas – jis yra absoliutus idealistas, kuris gyvena savo dieviškoje ištarmėje, bendrauja su Dievais. Net turi jiems įtaką, gali sustabdyti jų valią, bet visgi yra žmogus, pats dieviškiausias žmogus. Taip Achilo paveikslas sudievinamas, o jo pyktis tampa tauresnis.
Miller romano atveju Achilas lieka paprasčiausias aistringas jaunuolis, veikiantis arba dėl savo meilės ir aistros objekto, arba dėl savo deivės motinos užmojų. Tuomet atrodo, kad jo išskirtiniai kovos sugebėjimai ir dieviškas charakteris tėra šališkas jį įsimylėjusio Patroklo apibūdinimas. Achilo paveikslas tampa nenuoseklus ir susijaukęs – Miller nenori teigti, kad visi dieviški Achilo bruožai tėra maskaradas, bet visgi istorijoje vaizduoja jį kaip paprastą žmogų, vedamą įprastų motyvų. Tuo metu Homeras palaiko Achilo kilnumą, bet kartu leidžia jam veikti vaikiškai.
Achilo giesmė, sugretinta su Homero originalu, mums dar kartą atskleidžia, koks išskirtinis dėmesys mūsų epochoje yra skiriamas individualiems išgyvenimams.
Achilo giesmė, sugretinta su Homero originalu, mums dar kartą atskleidžia, koks išskirtinis dėmesys mūsų epochoje yra skiriamas individualiems išgyvenimams. Homeras domisi Patroklu ar pačiu Achilu tik tiek, kiek jam tai paranku vystyti istoriją. Jų gyvenimo detalės nėra svarbios, išgyvenimai, kažkuria prasme, taip pat. Užtenka tik kelių žodžių apie jų kilmę ir viskas. Tuo tarpu Miller Patroklo gyvenimo istoriją vaizduoja visą – nuo gimimo iki mirties – ir mato joje savaiminę vertę. Miller rūpi pavaizduoti veikėjo brandą istorijos eigoje kitaip nei Homerui, kuriam rūpi pačios istorijos „branda“.
Antrasis Miller romanas Kirkė skirtas vienai Odisėjos veikėjai – Helijo dukrai, nimfai Kirkei. Šis romanas taip pat individualistinis. Ištremta už savo burtus Kirkė vienatvės skausme išsiugdo charakterį. Jos tremtis yra simbolinė ta prasme, kad ji tik geriau padeda jai suvokti, kad būtent vieniša ji ir žvelgia į gyvenimą. Romano eigoje Kirkės burtų galia didėja ir kartu su tuo didėja jos pasitikėjimas pačia savimi. Pagrindinis Kirkės burtas yra išvaizdos keitimas. Tai iš esmės ir nusako Kirkės padėtį: ji gyvena įvaizdžių bei vaizdinių pasaulyje ir tik romano gale sugeba suprasti tikrąją savo išvaizdą. Ji gyvena nebe jaunatviškais idealais ir naiviomis svajonėmis, bet tikruoju savęs suvokimu.
Šiame romane Miller sužmogina dievus. Tarp jų vyksta politiniai nesutarimai, intrigos, tikrai ne visi pasižymi dievišku protu, elgiasi kaip kvailiai. Toks drąsus užmojis sukelia nemažai problemų, nes tampa nebeįmanoma suprasti kai kurių dievų veiksmų, jie tampa nelogiški, nenuoseklūs. Vienas ryškiausių to pavyzdžių – pats Trojos karas. Iki jo dievai romane vaizduojami kaip visiškai atsiskyrę nuo žmonių, jų nekenčiantys, bet karo metu jie staiga visiškai įsitraukia į žmogiškas intrigas. Aišku, dievų reikšmė kare yra aktuali jau ir pačiam Homerui, bet jo pasakojimo stilius leidžia jam nepaaiškinti dieviškų motyvų, net nesukurti galimybių jų ieškoti. Homero dievų veiksmų negalime suprasti dėl to, kad jie lieka paslaptyje, jų motyvai tvyro virš žmogiško proto galimybių. Tai suteikia dievams tai, kas ir yra dieviška – šventumo.
Miller dievai yra fantastiniai padarai, o jų šventumas pasireiškia tik fantastiniais sugebėjimais, kaip nemirtingumas ar ugnies valdymas.
Tuo tarpu kai Helijas ar Atlantas yra vaizduojami lyg puotoje girtuokliaujantys seniai, sunku rimtai ir pakiliai žvelgti į dievus – jų veiksmai tampa banalia kvailyste, klaida. Miller dievai yra fantastiniai padarai, o jų šventumas pasireiškia tik fantastiniais sugebėjimais, kaip nemirtingumas ar ugnies valdymas. Bet būtent dėl to Miller gali pavaizduoti Kirkės brandą: nužemindama dievus, ji leidžia juos vaizduoti kaip žmones ir tokiu būdu, su keliais fantastiniais elementais, parodyti jų savirealizacijos istoriją.
Būtent perpasakojimų dėka, sugretinę juos su originalu, galime suvokti, koks svarbus yra individualumas šiuolaikiniam žmogui ir visam mūsų gyvenamam amžiui. Vardan jo kai kurie autoriai yra pasiruošę netgi iš pamatų sugriauti senas istorijas. Šis modernių perpasakojimų bruožas atskleidžia ir tai, ką skaitytojai, autorių manymu, laiko svarbiausia kūriniuose: vidinius išgyvenimus. Taigi atliepiant lūkesčius tenka paversti Homero istorijas ant šono ir susitelkti tik į asmenybes. Tačiau ne visos istorijos tam sutvertos. Būtent Homero istorijos tam iš prigimties nėra pasiruošusios ir virsta itin keblia kūrybine medžiaga šiandienos rašytojui. Jose netelpa veikėjų vidus, nes jis Homerui net nėra aktualus. Istorija jam yra svarbiau nei individas.
Homeras puikiai suprato, kad istorijoje žmogus tėra smulki dalelė, o ne visuma.
Homeras puikiai suprato, kad istorijoje žmogus tėra smulki dalelė, o ne visuma. Visa tai gerai atsispindi ne kartą akcentuotame dievų atvaizdavime. Visais perpasakojimų atvejais dievai tampa fantastiniais veikėjais, panašesniais į Marvel visatos superherojus, o ne į Antikos dievybes – nes šiuolaikiniam pasakojimui svarbiau yra vidinio pasaulio šventumas, negu išorės. Ta fantastika yra žmogaus susvetimėjimo su pasauliu išdava – jo mąstymas praranda gebėjimą pasaulyje net hipotetiškai įsivaizduoti dievus, nepaverčiant jų apgailėtinais „Personažais“. Toks apsėdimas žmogaus vidumi paradoksaliai susiaurina šiuolaikinio pasakojimo galimybes. Atrodo, kad išorinė pasaulio perspektyva tampa nebeaktuali ir užsklęsta pasakojimui. Tad šiuolaikinė literatūra pati save apriboja, be reikalo ignoruodama platų, net jei archajišką, realybės horizontą, kuris pasilieka vien įspūdžių ar įkvėpimo šaltiniu.
