Šie klausimai kelti diskusijoje, kurioje mintimis dalijosi viešųjų ryšių specialistas Mykolas Katkus, Vilniaus universiteto leidyklos direktorius ir skaitmeninės leidybos ekspertas Arūnas Gudinavičius bei poetė ir leidinio „Šiaurės Atėnai“ vyriausioji redaktorė Giedrė Kazlauskaitė. Pokalbį moderavo Leidėjų asociacijos direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė.
-
Vilniuje viešinti Pablo Escobaro našlė – apie meilę narkobaronui, kitą mirties versiją ir derybas su priešais
-
A.Čekuolio knygos pristatyme – užuominos apie „barakudų“ mokyklas ir patarimai norinčioms suvilioti vyrą
-
12-osios J.Ivanauskaitės premijos laureatė J.Tumasonytė: „Lengviau atsiimti nemėgstamo rašytojo premiją“
-
Vilniaus knygų mugė: skelbiama tema kitiems metams
Žvaigždes sukūrė industrija
Diskusiją pradėjęs M.Katkus pasakojo, kad metas suprasti, kokiame laikmetyje gyvename: „XX amžiuje žmonės ieškojo idėjų, buvo tikėjimas, kad viena knyga gali pakeisti pasaulį. Knyga buvo komunikacijos aktas.“
Vėliau, pasak jo, industrija – knygų, muzikos – žmones pavertė žvaigždėmis ir prasidėjo žvaigždžių kultas, kai autoriai pradėjo būti perkami nepaisant to, ką išleistų ar pasakytų. „Visa rinkodara buvo paremta tokiomis žvaigždėmis“, – kalbėjo viešųjų ryšių ekspertas.
Jis pasakojo, kad, pavyzdžiui, Amerikoje, pasikeitimų sulaukta, kai populiari TV laidų vedėja Oprah Winfrey įkūrė savo knygų klubą ir per jį bandydavo atkreipti žmonių dėmesį į kokybiškas knygas, gerą literatūrą, išpopuliarino daug knygų, kurios galbūt būtų likusios nepastebėtos.
„Tačiau nuo tada nustota kalbėti apie knygą kaip apie knygą, bet apie knygą pradėta kalbėti kaip apie infrastruktūrą“, – pasakojo M.Katkus.
Anot viešųjų ryšių eksperto, Lietuvoje mes nebelaukiame knygos, kuri pakeis pasaulį, mes laukiame platformos – programėlės, knygų mugės, kitų renginių.
„Bet ar galime prisiminti knygą, kuri per pastaruosius dešimt metų čia, Vilniaus knygų mugėje, būtų dominavusi? Turbūt ne. Kristina Sabaliauskaitė yra bene vienintelė žvaigždė ir taip elgiasi – duoda mažai interviu, kontroliuoja savo turinį, savo matymą. Ir ji yra perkama. Visi kiti – platformos dalis“, – mintimis dalijosi M.Katkus.
Ką skaito tikrieji skaitytojai
M.Katkus diskusijoje kėlė klausimą: ar knyga yra patogiausias formatas pasakoti istoriją? Į tai atsakydamas M.Katkus priminė elektroninių knygų situaciją mūsų šalyje – tokio formato knygų trūksta, o šio klausimo sprendime mes atsiliekame nuo kitų šalių.
Tuo metu skaitmeninės leidybos ekspertas A.Gudinavičius, kaip pats sakė, provokuodamas, išsakė tokią mintį: „Tie tikrieji skaitytojai, man atrodo, yra tie, kurie skaito elektronines knygas. Taip sakau provokuodamas.“
Jis pasakojo apie Veronos universitete atliktą eksperimentą, kai tas pats tekstas skaitytojams buvo pateiktas elektroniniu ir spausdintu formatu. Vėliau atlikta apklausa parodė, kad žmonės labiau vertingesniu laikė tą tekstą, kuris yra atspausdintas.
„Forma, kurioje mes skaitome, mus veikia – norime mes to ar nenorime“, – kalbėjo ekspertas.
Paklaustas, ar Lietuvoje daug žmonių skaito nelegaliai, A.Gudinavičius pasakojo, kad, Europos Sąjungos duomenimis, Lietuvos jaunimas daugiausia tarp Europos Sąjungos šalių naudoja nelegalų elektroninį turinį – knygas, muziką ir pan.
„Esame darę tyrimą, kuriame apklausėme leidėjus, autorius, skaitytojus apie nelegalias knygas. Nustebino vienas aspektas – autoriai nesipriešino, kad jų knygos platinamos nelegaliai, o skaitytojai sakė, kad jei nebus nelegalių knygų, mažiau skaitys.“
„Ar didesnis procentas elektroninių knygų išspręstų šią situaciją?“ – klausė R.Elijošaitytė-Kaikarė.
„Leidėjai ir autoriai turi iš kažko gyventi. Turi būti patogūs mechanizmai, kaip tokias knygas skaityti ir įsigyti. Mūsų tyrimo metu skaitytojai minėjo, kad nusipirktų elektroninių knygų, bet tokios pardavinėjamos tik senos, o ir sistema nepatogi“, – sakė A.Gudinavičius.
Kokia kritiko vieta?
R.Elijošaitytė-Kaikarė cituodama vertėją Laimantą Jonušį kėlė klausimą apie kalbėjimą apie knygas – viešojoje erdvėje dažnai visi kalba tik apie geras knygas ir, pasak jos, susidaro vaizdas, jog blogų knygų nebeliko.
„Tai problema. Jei atsiranda aštresnė recenzija, visi tie, kurie kalba, kad trūksta aštrios kritikos, tuomet sako – kaip taip drįso šlykščiai parašyti. Labai didelė kontroversija“, – sakė poetė G.Kazlauskaitė.
Pasak jo, problema yra pačios bendruomenės dydyje – ji labai maža: „Mes gal neturime savižudybių precedento, bet pasaulyje kritikai turi tokią galią, jog rašytojai yra nusižudę dėl kritikos. Ši vieta labai jautri, nes autorius labai dažnai kritiką priima kaip savęs kritiką, o ne knygos. Mes, kritikai, žiūrime ir žmogiškai, nes negali rašyti labai aštriai apie tą žmogų, kurį dažnai susitiksi.“
Tuo metu M.Katkus ironizavo, kad didžiausia kritika Lietuvoje – užmarštis, kai knyga išleidžiama, apie ją niekas nekalba, ji nekritikuojama ir pamirštama. Šiai minčiai prieštaravo G.Kazlauskaitė, kuri sakė, kad kritikų būna, nors kritikų yra tiek, kiek yra.
„Kultūriniuose leidiniuose recenzijų pasirodo, ir jos būna ne bet kaip parašytos. Bet tai nėra tokia skaitymo rūšis, kuri būtų taip masiškai išplitusi“, – kalbėjo G.Kazlauskaitė.
Pasak M.Katkaus, dabartinis kritikas nejaučia tos svarbos. Jis kalbėjo, kad yra ir kita kritikų rūšis – tai vadinamieji influenceriai, kurių nuomonė turi įtakos pardavimams.
Tuo metu A.Gudinavičius atkreipė dėmesį, kad šiuolaikiniai leidėjai perka ne rankraštį, ne jo turinį, o tai, kokia gerbėjų auditorija stovi už galimo autoriaus užnugario.
Kodėl rašytojai nesinaudoja „Patreon“?
Viešųjų ryšių ekspertas M.Katkus kalbėjo, kad Lietuvoje trūksta žvaigždžių, tokių kaip Kristina Sabaliauskaitė. Andrius Tapinas, pasak jo, atėjo kaip žvaigždė į literatūrą.
„Rimantas Kmita buvo tapęs trumpalaike žvaigžde“, – kalbėjo jis apie bestselerio „Pietinia kronikas“ autorių, kuris tuo metu sėdėjo tarp žiūrovų.
Pasak M.Katkaus, Šveicarijoje poezija nėra tik poezijos pardavimai, tai – renginys, į kurį renkasi 600–700 žmonių, kurie perka brangius bilietus, kad galėtų paklausyti 5 arba 7 poetų, kurie išraiškingai sako, kas yra svarbu. Ir tai pagrindinis poeto pragyvenimo šaltinis.
Jis taip pat stebėjosi, kodėl Lietuvos rašytojai nesinaudoja „Patreon“ sistema, kuomet žmonės gali finansiškai prisidėti prie kokio nors projekto. Šiuo atveju – rašytojo veiklos. M.Katkus sakė, kad Estijoje turi keletą draugų rašytojų, kurie tokiu būdu užsitikrino pajamas rašytojo darbui.
„Neleidžia savigarba“, – į tai atsakė poetė G.Kazlauskaitė.
