Ir jeigu Mykolo veikėjas tai daro vaikščiodamas į pasimatymus su Tinder‘yje ir kitose pažinčių programėlėse surastomis merginomis, tai Povilo veikėją gelbėja mokykla ir mokiniai, kuriuos jis mokina.
Mykolas aštrus, jo tekstas ironiškas, spygliuotas, lyg rankose laikytum ne knygą, o ežį. Reikia storų pirštinių norint šį pakelti. Tuo tarpu Povilas – melancholiškas, jo stiprybė – ramus ir atviras žvilgsnis į pasaulį. Iš Povilo niekas neatims gebėjimo papasakoti istoriją (net jeigu ši būtų ir pati paprasčiausia, apie kasdienine buitį), o Mykolas tave privers apsižioti spygliuotą vielą, jo tekstas vengia bet kokio pilko ar drungno atspalvio.
Egzistuoja didelė tikimybė, kad pagrindiniai šių veikėjai galėtų susitikti tame pačiame Naujamiesčio Elektrite, persimesti žvilgsniais, gal net keliomis pokalbių atplaišomis ir išsiskirstyti. Aišku tik tiek, kad vienas kitam jie būtų visiškai neįdomūs. Juos domina skylės JŲ sielose, o dėmesys kitiems – tik būdas prie tų skylių dar labiau priartėti ar netgi jas dar labiau praplėsti.
Tos skylės tokios didelės, kad jų užkišti neįmanoma, o visi bandymai veda į užprogramuotą pralaimėjimą. Ir tai savotiškai žavu, nors tuo pačiu – visiškai nuspėjama.
Pažįstu tiek Mykolą, tiek Povilą, todėl sunku skaitant negirdėti jų balsų. Jie per daug ryškūs, per daug tikri ir apčiuopiami. Sunku spręsti, kurioje lentynoje turėti atsirasti ši literatūra. Neviltis, juokeliai, neviltis, dialogai, neviltis, tragedijos (didelės ir mažos, apčiuopiamos ir tik nujaučiamos), o kažkur tolumoje – vilties spindulys. Vilties, kad gal dar ne viskas prarasta.
Abi knygos – saviterapija. Svarbios ir nepakeičiamos autoriams. Tuo tarpu skaitytojai šioms knygoms yra tik papildomas (paguodos?) prizas. Nes jos rašytos, kai negali nerašyti. Ir tai yra jų jėga, jų siela, jų gelmė. Visi vaidmenys ir eskizai jose – pirmaplaniai. Siekiant išsikalbėti ir bet kokiu būdu išlikti gyviems.
Abi knygos – labai žemiškos, jų veikėjai kiekvieną dieną vaikšto tarp mūsų, tad geriau įsižiūrėjus – šios knygos apie mus. Net jeigu to ir nematome bei dar (kol kas) nesuprantame. Vienaip ar kitaip, to nusipelnėme, nieko kito mums nebeliko.
Apie šias knygas neišeina rašyti atskirai. Jos eina kartu, koja kojon. Griūna ir keliasi. Bet joms pavyksta, nes jos – skaitytojų rankose. Ir nuo autorių dabar jos visiškai nebepriklauso, todėl jiems visiškai (?) ir neberūpi. Abiem atvejais – tai našta, kurios autoriams jau nebereikia nešti. Ją perėmė skaitytojai ir tai jų (mūsų?) rūpestis bei pasirinkimas.
Lenkimės, plokime, nesiskirstykime.
Kita informacija: „Kambarys“
Puslapiai: 272 psl.
Leidykla: Odilė
Metai: 2024 m.
Kita informacija: „Pažadėk mane gražiai palaidoti“
Puslapiai: 236 psl.
Metai: 2024 m.
(c) veikiantis
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje https://lentyna.wordpress.com/
