N.Černiausko knyga „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ sulaukė didžiulio susidomėjimo, o šis kūrinys irgi pasiūlo mums kelionę laiku – alternatyviąją istoriją. Šioje knygoje jis pasakoja neįvykusią istoriją, siekdamas išsiaiškinti, koks posūkis mūsų šalies būtų laukęs, jeigu Lietuva nebūtų buvusi okupuota, jeigu būtų išvengusi Antrojo pasaulinio karo. N.Černiauskas nukelia į 1968-ųjų vasarą, į alternatyviąją Lietuvos praeities versiją, svaiginančią, atverčiančią erdves fantazijai.
Pokalbio pradžioje pokalbio moderatorės Akvilės Naudžiūnienės paklaustas, kaip kilo idėja sukurti tokią alternatyviąją Lietuvos istoriją, N.Černiauskas prisiminė savo vaikystę, kuomet į mokyklą reikėdavo eiti septynis kilometrus. Tuo metu jis, šeštokas, svarstė tokias idėjas: kaip gerai būtų buvę, jei romėnai būtų atsilaikę prieš barbarus. Kaip gaila, kad 1794 m. sukilimas pralaimėjo. Tačiau esminis postūmis – psichologės Danutės Gailienės iškeltas klausimas: ką jie mums padarė? Kaip mes būtume gyvenę, kaip būtų atrodžiusi Lietuva, jei ji nebūtų okupuota? Kaip sakė N.Černiauskas, tai tūnojo jo viduje: „Tereikėjo progos tą tūną išleisti“. Beje, renginio pradžioje jis ragino visus mugėje esančius skaitytojus galbūt nusipirkti viena knyga mažiau, tačiau pervesti pinigų Ukrainai, kad vėliau Ukrainos autoriams nereikėtų kurti savo istorijos alternatyviųjų scenarijų.
Renginyje dalyvavusi istorikė Giedrė Polkaitė-Petkevičienė sakė, kad knygoje ją žavi autoriaus balansas ir atida, tai, kaip puikiai išlaviruoja, tad žanro kontekste knyga bus išskirtinė: „Skaitant knygą galima jaustis kaip stebint futbolo rungtynes, kur kaunasi dvi komandos – Istorija ir Vaizduotė“. Vieną iš tų komandų treniruoja treneris Černiauskas, kuris apginkluoja komandą šaltiniais, informacija ir dar liepia lygiuotis į Portugaliją. Ši komanda du trečdalius rungtynių laimi, tačiau trečioje dalyje Vaizduotės komanda, kurią treniruoja tiesiog Norbertas, „įkala“ lemiamą įvartį ir laimi šioje knygoje.
Kodėl Portugalija? Kodėl fado, kuris reiškia liūdesį, nostalgiją praeičiai, kuri nenutiko? Anot N.Černiausko, jis pasirinko šias paraleles todėl, kad tai netikėta, o taip pat jis norėjo, kad knyga neatrodytų tokia rimta, kaip galima būtų pagalvoti iš pirmo žvilgsnio. Be to, kuo labiau gilinosi į Portugalijos istoriją, tuo labiau suvokė, kiek daug panašumų esama – ir dėl padėties, ir dėl autoritarinio valdymo, ir dėl didesnio kaimyno, ir dėl nostalgijos didingai praeičiai. „Vilnius kažkuo panašus su Lisabona“, – sakė jis.
Kalbėdamas apie Vilnių, N.Černiauskas sakė, kad jaučia Vilniui skolą, nes mes vis dar nepažįstame žmonių, kurių netekome prieš 80 metų. „Gal tai mano skola galvoti apie Vilnių, tai, koks jis galėjo būti“, – sakė jis.
Renginio vedėjos paklaustas, ar ši knyga neglumins jauno skaitytojo, nes čia nėra aiškios ribos tarp to, kas buvo, ir to, kas nebuvo, ir ar nereikėtų ant knygos viršelio lipduko „N20”, N.Černiauskas sakė, kad įvade yra aiškiai deklaruota, kas tai yra, tačiau jei žmonės neperskaitys įvado, problemų gali kilti. „Svarbiausia skaitant šią knygą yra istorinė vaizduotė ir būtinai ironija“, – sakė N.Černiauskas. Tad ant knygos, anot jo, geriau uždėti lipduką, kad draudžiama knygą skaityti tiems, kas neturi humoro ir lakios vaizduotės. Jis sako norėjęs knyga bent centimetru praplėsti istorinės vaizduotės lauką.
G.Polkaitė-Petkevičienė, paklausta, kam skirta knyga, sakė, kad šis kūrinys yra daugiasluoksnis, tad turėtų patikti tiek mėgstantiems istorinius galvosūkius, tiek tiems, kas nori tiesiog gerai praleisti vakarą su knyga, nes ir pasakojimo stilius lengvas, pabarstytas skaniu humoro cukraus sluoksniu.
Kitas renginio dalyvis, istorikas Andrius Grodis sakė, kad kūrinys pirmiausia skirtas tiems, kas skaitė knygą „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“. Anot jo, perskaitęs tą knygą susimąstai, kaip galėjo būti, o šis kūrinys pateikia tam tikrus atsakymus.
