Ko reikia, norint sukurti įtraukiantį kūrinį apie savo paties gyvenimą? Literatūros kritikas Josephas Epsteinas yra pasakęs: „Tam, kad parašytum aukšto lygio autobiografiją, reikalingas ne tik rašytojo talentas, kurį daugelis galėtų išsiugdyti įdėję dideles pastangas, bet ir iš esmės nugyventi įdomų gyvenimą – o tai nėra taip jau paprasta.“ Viena tokių garsių ir intelektualių asmenybių – rašytojas Vladimiras Nabokovas, nusprendęs įamžinti kerinčius savo prisiminimus apie jaukią vaikystę ir paauglystę ikirevoliucinėje Rusijoje, apie turtingą liberalių pažiūrų tėvą, gražuolę motiną, didingus senus namus Sankt Peterburge, jaunystės meilę, mokytojus, aistrą drugeliams. Šias ir kitas patirtis jis perteikia savo autobiografijoje „Kalbėk, atmintie“.
Žinant apie gana permainingas šio XX. a klasiko gyvenimo aplinkybes ir istorinį to meto kontekstą (autoriaus bėgimą nuo bolševikų teroro, emigraciją į Paryžių, Berlyną, o galiausiai – į Ameriką) galima teigti, kad pats likimas jam padovanojo „įdomų gyvenimą“. Atrodo, bepigu V. Nabokovui, augusiam aristokratų šeimoje, baigusiam aukštuosius mokslus ir galėjusiam gyventi iš savo pašaukimo. Jam neteko paragauti tremties, kalėjimo, bado, išdavysčių, atskyrimo nuo šeimos, artimųjų žūčių ir daugelio to meto Rytų ar net Vakarų europiečiams būdingų išgyvenimų. Visgi, kuo įdomi V. Nabokovo autobiografija „Kalbėk, atmintie“, kuo ji galėtų nustebinti skaitytojus ir kokius pėdsakus paties rašytojo tapatybei paliko to meto kultūriniai, istoriniai įvykiai, kalbamės su šios knygos vertėja Rasa Drazdauskiene.
– Visgi norisi paklausti – ar užtenka įdomaus gyvenimo, norint sukurti aukšto lygio autobiografiją?
– Pirma – svarbu apsibrėžti, kas yra tas „įdomus gyvenimas“: ar tai reiškia, kad jis pilnas įvykių, netikėtų posūkių, ar „įdomus“ vis dėlto turėtų būti ne tiek pats gyvenimas, kiek jo gyventojas? Jei įdomumą matuosime įvykiais, tai beveik kiekvieno XX a. europiečio autobiografija turėtų būti bestseleris, o Rytų europiečio juo labiau (nes jau kur istorija pravažiavo, tai pravažiavo volu per žmonių gyvenimus). Nabokovo likimas neatrodo labai unikalus jo laikų ir jo klasės žmogui; tačiau unikalus talentas ne tik papasakoti apie save, bet visų pirma nugyventi tą jam tekusį likimą būtent taip, kaip jis tai padarė, ir meistriškai viską iškloti. Čia turbūt ir yra tas „aukštas lygis“, kurį mini Epsteinas.
Man didelį įspūdį padarė trumputis knygos intarpas 3 skyriuje, skirtame jo šeimos istorijai: Nabokovas griežtai ir aiškiai primena, kad jo „senas (prasidėjęs 1917 m.) nesutarimas su sovietų diktatūra visiškai nesusijęs su jokiais nuosavybės klausimais. Emigrantui, kuris „nekenčia raudonųjų“ už tai, kad šie „pavogė“ jo pinigus ir žemes, jaučiu begalinę panieką“ (p. 73). Jis pasigenda ne prarastų pinigų, o pražudyto pasaulio – o tai juk visai kitoks požiūris, puikiai paaiškinantis absoliutų autoriaus nesitaikstymą su sovietų sistema. Aišku, kai pagalvoji, tai autobiografija žmogaus, iki paauglystės gyvenusio ir susiformavusio šalyje, kuri paskui išvis dingo – paskendo kaip Atlantida, – jau savaime yra šis tas nepaprasto. O šiaip man atrodo, kad Nabokovas buvo geras, protingas, išsilavinęs, talentingas ir linksmas žmogus. Kai toks žmogus pasakoja, negali būti neįdomu.
– Kuo Jums kaip skaitytojai ši autobiografija pasirodė artima, intriguojanti? Gal paties kūrėjo portretas įgavo naujų spalvų?
– Prieš imdamasi versti Nabokovo autobiografiją, jau nemažai apie jį žinojau, tad man jis nebuvo vien tik tas skandalingasis „Lolitos autorius“. Esu anksčiau vertusi jo romaną „Žvelk į arlekinus“, kurį irgi galime laikyti savotiška autobiografija, tik atspindėta šiek tiek kreivame veidrodyje (pagrindinis jos herojus ne Vladimiras Vladimirovičius kaip Nabokovas, o šiek tiek sutrumpinta jo versija – Vadimas Vadimovičius). Be to, buvau skaičiusi rusišką jo autobiografijos versiją „Drugije berega“, tiesa, senokai, pasirodė, kad nemažai primiršau. „Kalbėk, atmintie“ tapo proga daug ką prisiminti.
Pasakyčiau, kad ši autobiografija išpildo svarbiausią šio žanro tikslą – ji tarsi atsuka veidrodį į kitą pusę ir skaitytojui, iki šiol žvelgusiam į Nabokovo sukurtą visatą, atsiranda šansas pažvelgti į tos visatos kūrėją. Taip pat man buvo nepaprastai įdomu skaityti apie namų, kuriuose augo aristokratiškas, išsilavinęs turtuolis Vladimiras, vidinę tvarką, apie žmonių santykius, apie gimines ir giminės dvarus, įskaitant ir ilgą šeimos genealogiją, apie guvernantes ir mokytojus, tarnus ir mokyklos draugus. Nors esame įpratę laikyti rašytoją įspūdingiausiu savo giminės atstovu, tačiau perskaitę „Kalbėk, atmintie“ sužinome, kad jis neprilygstamu pavyzdžiu laikė savo tėvą, ir, kaip pasirodo, labai pagrįstai. Galiausiai ši autobiografija atsako į klausimą apie nepaprastą vidinę laisvę ir orumą – ryškius rašytojo Nabokovo bruožus, kurie susiformavo būtent šioje aplinkoje, šiomis sąlygomis, skatinant šiems žmonėms.
Man jis nebuvo vien tik tas skandalingasis „Lolitos autorius“.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte versdama knygą „Kalbėk, atmintie“? Ar teko papykti ant autoriaus, o gal net pasigailėti ėmusis šio darbo?
– Ko jau ko, bet iššūkių pakako. Rašytojas pats ne kartą apie save yra sakęs, kad jis mąsto ne kokia nors konkrečia kalba, o vaizdais. Ir iš to, kaip jis rašo, kaip pasakoja, tai labai aiškiai matyti. Be to, jis neapsakomai tiksliai aprašo tuos vaizdus, spalvas, garsus, kvapus, pojūčius ir iš jų išaudžia neįtikėtino grožio žodžių audinį, kuriame svarbu viskas: ir tiksli žodžio reikšmė, ir jo vartosena, ir skambesys.
Nabokovas mėgsta žodžių ir prasmės žaidimus, nesunkiai virstančius mįslėmis ar rebusais, kuriuos ne visada pavyksta pastebėti iš karto. Pavyzdžiui, šeštame skyriuje (kurį versdama, be kita ko, labai daug sužinojau apie drugelius) autorius pasakoja apie savo paauglystės vasaros dieną kaimo dvare prie Peterburgo: kaip jis keliauja prie upės pro brūzgynus, paskui per pelkę, kokius augalus ir drugelius pakeliui mato, kokius kvapus užuodžia, pagaliau prieina pelkės galą, už kurios plyti „aukštumėlė – lubinų, sinavadų ir rusmenių rojus. Po geltonosiomis Kalifornijos pušimis žydi peteliškių pavidalo mariposa lelijos. Skriejantys debesų šešėliai tolumoje margina vientisą šlaitų žalumą aukščiau gulinčių rąstų ir pilkšvai baltą Longo kalnagūbrį“ (p. 143).
Atrodytų, vaizduojamas idiliškas ir gan realistiškas peizažas, tačiau atidžiau paskaičius augalų pavadinimus antrame sakinyje tampa aišku, kad pasakodamas autorius staiga peršoka iš pirmosios savo tėvynės, Rusijos, kur žydi rusmenės ir lubinai, į antrąją – Ameriką, su Kalifornijos pušimis (reikia pridurti, kad originale jos vadinamos tiesiog „yellow pines“, tad nuorodos į vietovę nėra). Trečiame sakinyje rašytojas pakartoja triuką – gulintys rąstai paimti iš rusiškosios tikrovės, o Longo kalnagūbris – jau iš emigracijos laikotarpio. Man atrodo, čia jis be galo tiksliai išreiškia savijautą, kurioje susilieja tai, kas buvo, ir tai, kas yra. Viskas egzistuoja paties pasakotojo galvoje vienu metu ir išryškinama stebint tam tikrus pasikartojančius motyvus. Labai smagu aptikti tokius autoriaus išdėliotus spąstelius skaitytojui (ar vertėjui, nors pastariesiems Nabokovas visad turėjo daug priekaištų): tokiu momentu beveik atrodo, kad jis pritariamai linkteli galva ir tuojau pat labai ironiškai nusišypso, tarsi sakydamas – aha, puiku, šitą pastebėjai, gerai, einam toliau, ten aš dar ne to esu prigalvojęs. Ir taip norisi eiti toliau!
Apskritai Nabokovas vertėjui yra tikras, gryniausias džiaugsmas, tai kas, kad nelengvas džiaugsmas. Jį versti labai sunku ir sudėtinga: turbūt niekad nesu tiek nežinomų žodžių raususi žodynuose, tiek ieškojusi informacijos, tiek derinusi sakinius, tiek kartų garsiai sau skaičiusi, kad išgaučiau reikalingą skambesį ir ritmą. Visa tai tiesiog azartiškai įtraukia. Vertėjui, aišku, ne naujiena ieškotis keisčiausios informacijos įvairiais kanalais – ištraukėlę apie Nabokovų giminės herbą buvau įkėlusi į savo „Facebook“ paskyrą ir prašiau heraldiką išmanančių bičiulių patarimo. Šachmatų uždavinio aprašymą peržiūrėjo mano vyras, vis dar neatsisakęs minties kada nors ir mane išmokyti šito žaidimo. O apie drugelius, laimė, labai daug informacijos galima rasti internete (ir su paveikslėliais, kas labai svarbu). Įvairias Prancūzijos ir Vokietijos gyvenimo realijas galėjau šiek tiek patvirtinti savo pačios įspūdžiais.
Apskritai Nabokovas vertėjui yra tikras, gryniausias džiaugsmas, tai kas, kad nelengvas džiaugsmas.
Kas nors galėtų papriekaištauti Nabokovui, kad šis mažumą pozuoja, tyčia visur kaišioja tuos savo mėgstamus sudėtingus, įmantrius žodžius, svetimkalbes citatas, lyg norėdamas paerzinti: bet iš tiesų nieko panašaus, visiškai akivaizdu, kad tai ir yra tikrasis jo kalbėjimas ir tiktai šitaip įmanoma išreikšti tai, ko iš esmės beveik neįmanoma išreikšti, o jam kažin kaip pavyksta.
– Kaip manote, kokią literatūrą vertinančiam skaitytojui ši knyga galėtų pasirodyti įdomi? Ar būtinai reikia būti susipažinus su bent pora kitų autoriaus kūrinių?
– Jeigu manęs klausiate, tai aš neįsivaizduoju, kam išvis „Kalbėk, atmintie“ galėtų būti neįdomi. Joje yra viskas: puikus, labai ryškus pasakotojas, neįtikėtinas siužetas, paremtas tikrais įvykiais, daugybė informacijos, giminės istorijos, anekdotai ir beveik gandai, negailestingai tikslūs vertinimai (ko vertas vien prisiminimas apie anglų intelektualus, nepagydomai susižavėjusius rusų komunistais ir niekaip nesugebančius įžvelgti jų pavojaus net bendraujant su žmogumi, iš kurio šie tiesiogine prasme viską atėmė), ironija ir meilė, švelnumas ir pašaipa. Manau, nuo šios knygos galima pradėti pažintį su Nabokovu, bet lygiai taip pat ir ją pratęsti ar pagilinti.
– Pastaruoju metu esate išvertusi du V. Nabokovo kūrinius „Kalbėk, atmintie“ ir „Kairysis kaspinas“ (pastarasis pasirodys kovo mėnesį) – ar galėtumėte trumpai palyginti šiuos kūrinius: kuo jie panašūs ar skirtingi?
– Šios dvi knygos panašios tuo, kad abiejose justi nepakartojamas Nabokovo stilius ir net atpažįstami kai kurie jo mėgstami motyvai. Bet šiaip „Kairysis kaspinas“ – labai vientisa ir, sakyčiau, labai įnirtinga, aistringa, žiauriai, iki absurdo juokinga antiutopija – istorija apie tai, kas galėtų ištikti herojų, panašų į „Kalbėk, atmintie“ pasakotoją, jei šis būtų pasilikęs diktatūra virtusioje šalyje. Tai negailestingas ir baisus (o kartu sąmojingas ir švelnus) pasakojimas, kurio pabaigoje autorius, pasigailėjęs savo herojaus, atlieka dievišką triuką, priversdamas skaitytoją net atsilošti. Nabokovas sakė: „Mėgstamas knygas reikia skaityti krūpčiojant ir dūstant iš susižavėjimo.“ Kažkaip panašiai mane veikia šios knygos.
Jeigu manęs klausiate, tai aš neįsivaizduoju, kam išvis „Kalbėk, atmintie“ galėtų būti neįdomi.
– Skaitydami Nabokovo autobiografiją galime pastebėti, kad nepaisant visų atminties žaidimų, net ir sutrūkinėję, fragmentiški prisiminimai autoriui atrodo vienas tvirčiausių paties individo, jo tapatybės pamatų šiame chaotiškame pasaulyje. Šioje vietoje dera prisiminti graikų mitus ir atminties deivę Mnemosinę, iš kurios vėliau gimusios visos devynios Mūzos. Juk knygos „Kalbėk, atmintie“ pavadinimas irgi neatsitiktinis – pats kreipinys apeliuoja į atminties, tarsi savotiškos deivės ar mūzos galią arba net viršenybę prieš patį žmogų. Nors atrodo, kad pagrindinė atminties funkcija – prisiminti, kas buvo išgyventa, nieko naujo neprikuriant, tačiau pavadinime vyraujanti liepiamoji „kalbėjimo“ forma pabrėžia aktyvią, interpretacinę, kuriančią sąmonės būseną. Kaip Jūs interpretuotumėte pavadinimą ir atminties reikšmę?
– Nabokovas, kaip aiškiai matyti iš jo autobiografijos, yra ateivis iš nebeegzistuojančios šalies, amžinas emigrantas, todėl atmintis jam ne šiaip svarbi: tai vienintelis dalykas, kurį jis turi. Knygoje minimas labai ryškus pavyzdys – kelioninis lagaminas, kuris buvo užsakytas dar rašytojo motinos povestuvinei kelionei: gražus, odinis, puoštas brangakmeniais. Tas lagaminas lydėjo šeimą visą emigracijos laikotarpį, į jį rašydamas knygą žvelgia autorius jau kitame pasaulyje, kitame žemyne. Lagaminas – vienintelis turtas, išsaugotas per visus istorijos sūkurius, o už jį puošusias brangenybes šeimai netgi pavyko kurį laiką pragyventi. Tai tarsi materialus tos pačios atminties simbolis.
Jau anksčiau mano minėtame epizode, kur rašant apie gimtinės pelkę nejuntamai peršokama prie Amerikos kalnagūbrių, labai aiškus atminties vaidmuo: rašytojui atmintis nėra kažkas tokio, kas „buvo anksčiau“, ji egzistuoja kiekvieną gyvenimo akimirką, tai nieku gyvu ne fonas, o gyva tikrovės gija, įsipinanti į viską, kas vyksta gyvenime. Kitaip tariant, nėra reikalo kaip nors specialiai ką nors „prisiminti“, nes atmintis kalba visą laiką. Atmintis išryškina motyvus, iš kurių audžiamas konkretus gyvenimas, o kaip sako Nabokovas: „Man atrodo, kad tikrasis autobiografijos tikslas ir yra atsekti tokių motyvų pasikartojimą savo gyvenime“ (p. 24).
– Nors Nabokovas pristatomas kaip rusų rašytojas, tačiau jei žvelgtume į jo gyvenimą ir kūrybą, ko gero, jis visuomet išliks įsiterpęs tarp Rytų ir Vakarų. Sklandė kalbos, kad pradėjęs kurti anglų kalba, jis rašė taip sumaniai, jog buvo sunku suprasti, kad autoriaus šaknys – Rusijoje. Ir visgi, žvelgiant toliau, net persikėlęs į Ameriką, sėkmingai dėstęs universitetuose, rašytojas ten niekada neįsigijo savo namų. Ko gero, gimtinė Nabokovui visuomet taip ir liko „nuolatinės svajonės apie grįžimą namo repeticija“. Visgi, kad ir kaip keitėsi autoriaus santykis su tėvyne, jos įtaka turbūt kūrybai neišvengiama?
– Man atrodo, kad Nabokovo santykis su tėvyne yra dvilypis: jis laiko save gyventoju tos Rusijos, kurioje užaugo, ir šia prasme tai neabejotinai rusų rašytojas; bet jis taip pat aiškiai sako, kad šitos šalies nebėra. Sovietinė Rusija, kuri atsirado jos vietoje, rašytojui absoliučiai svetima ir nepriimtina, ne veltui jis griežtai atsisakė ne tik sugrįžti ten gyventi, bet ir išvis lankytis (iš tiesų apie žodį „sugrįžti“ negali būti nė kalbos). Nabokovas yra absoliutus emigrantas, tarsi būtų pats sau pasakęs: aš užaugau savo namuose, aš juos turėjau, štai kokie jie buvo (apie juos kone visa knyga), bet jų nebėra – o jeigu jų nebėra, tai daugiau savo namų nebeturėsiu. Jis nuo vaikystės kalbėjo angliškai ir prancūziškai, prausdavosi angliškoje kelioninėje vonioje, piešdavo vokiškais pieštukais, vasarojo Prancūzijos pietuose, kurį laiką gyveno Berlyne – bet tai tiesiog ženklai to pasaulio, kuriame jis augo.
Autoriaus santykis su sovietine tvarka ir kultūra, taip pat jos veikėjais, man regis, nepaprastai aiškiai išsakytas netrukus lietuviškai pasirodysiančioje knygoje „Kairysis kaspinas“. Labai prablaivinantis pasakojimas.
