„Aš visada buvau lietuvių literatūros dalis. Kai emigravus, Lietuvoje mane išbraukė, lietuvių išeivija mane priėmė į savo glėbį“, – BNS sakė žymus rašytojas.
Gyvendamas užsienio valstybėje, jis tvirtino niekada negalvojęs rašyti kita kalba negu lietuviškai.
„Aš išaugau su lietuvių kalba, ir ji yra mano gimtoji kalba. Jeigu žydas rašo lietuviškai, jis – lietuvių rašytojas, taip kaip lietuvis, jei rašytų žydiškai, būtų žydų rašytojas. Nuo to niekur nepabėgsi, čia joks pasirinkimo klausimas“, – kalbėjo I.Meras.
„(Svarbu – BNS) yra tai, kaip tu išaugai, su kokia kalba tu išaugai, kuri kalba tau yra gimtoji, tavo mentaliteto dalis. Kalba yra ne priemonė, ne instrumentas rašytojui, bet jo pasaulis. Taigi čia neatskiriami dalykai, nepriklausomai nuo to, kur gyventum, kaip gyventum ir kas su tavimi būtų“, – tvirtino laureatas.
Jis sakė tuos 40 metų, praleistus Izraelyje, palaikęs ryšius ne tik su lietuvių rašytojais, ir su kitais kultūros atstovais. Pasak rašytojo, jis yra labai dėkingas dėl to, kad Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, vėl pradėtas minėti jo vardas ir leisti jo kūriniai.
„Aš visada buvau lietuvių literatūros dalis. Kai emigravus, Lietuvoje mane išbraukė, lietuvių išeivija mane priėmė į savo glėbį“, – BNS sakė žymus rašytojas.
„Mes visą laiką artimai bendravome su kolegomis, su literatūrologais. Juk faktiškai tarybų valdžia mane ir mano kūrybą buvo išbraukusi absoliučiai. Po to, kai Nepriklausomybė buvo atkurta, ir kritikai, ir literatūrologai, ir leidėjai užmirštą Icchoką Merą pradėjo grąžinti į Lietuvą, lietuvių skaitytojui“, – tvirtino menininkas.
Rašytojas pasakojo, kad prieš Lietuvai atgaunant Nepriklausomybę, kultūros atstovai džiaugėsi ateinančia laisvąja rinka, tačiau jis tuomet įspėjęs, kad tokiomis sąlygomis dirbti yra irgi labai sunku, o valstybės parama itin reikalinga.
„Kažkada, pirmą kartą po 17,5 metų, kai mane pakvietė į Lietuvą, o tarybų valdžia dar buvo, bet jau merdėjo, visi menininkai galvojo, kad bus gerai, kai bus laisva rinka. Aš jiems aiškinau, kad nereikia taip jau džiaugtis ta laisva rinka, nes tai nėra toks paprastas dalykas, kad kultūrą visada reikia remti. Tarybų valdžia palaikė tą kultūrą su tam tikrais reikalavimais, cenzūra, o nepriklausomoje Lietuvoje taip pat reikės ją remti tik, ačiū Dievui, be tarybinių priedų“, – pasakojo Nacionalinės premijos laureatas.
Jis pasakojo, kad Izraelyje rašytojų situacija yra panaši, kaip ir Lietuvoje – vien iš kūrinių rašymo pragyventi gali vos keli rašytojai.
I.Meras teigė labai apsidžiaugęs tuo, kad buvo apdovanotas Nacionaline premija – aukščiausiu menininko įvertinimu Lietuvoje.
„Aš labai džiaugiausi, nes tai yra aukščiausias menininko įvertinimas. Aš nežinojau, kad (leidykla – BNS) “Baltos lankos„ mane siūlys (...) Aš dėkingas tiek komisijai, tiek visiems bičiuliams kritikams už tai, kad jie apie mane rašė ir grąžino mano vardą į Lietuvą“, – sakė rašytojas.
I.Meras gimė 1934 metais Kelmėje. 1941 metų vasarą jo žydai tėvai buvo sušaudyti. I.Merą užaugino žemaičių valstiečių šeima. 1958 metais jis baigė Kauno politechnikos instituto Elektromechanikos fakultetą, 1956 metais debiutavo spaudoje, 1972 metais emigravo į Izraelį.
1973 metais rašytojui skirta Izraelio prezidento Zalmano Šazaro literatūrinė premija, tais pačiais metais – Tarptautinė atminimo, pagarbos ir meistriškumo Holokausto literatūrinė premija. 1976 metais Vakaruose išleistas prieš tai leidykloje „Pergalė“ spausdintas I.Mero romanas „Striptizas“, gavęs tų pačių metų Lietuvių rašytojų draugijos premiją už geriausią tų metų grožinės literatūros knygą.
Jo kūriniai versti į estų, jidiš, rusų, ispanų, vokiečių, prancūzų, latvių, vengrų, norvegų, gruzinų, lenkų, bulgarų, čekų, hebrajų, tadžikų, anglų, danų, olandų, turkų kalbas.
Nacionalinę kultūros ir meno premiją Lietuvos premjeras Andrius Kubiliui rašytojui įteikė pernai gruodį viešėdamas Izraelyje.
Lietuvoje iškilminga šių premijų teikimo ceremonija rengiama Vasario 16–ąją.
