Šiai baigtinei kultūrininkės tapatybei aktyviai ir profesionaliai vykdomomis veiklomis iš esmės iššūkį meta šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, nepriklausoma kuratorė, menininkė, rašytoja, Vilniaus dailės akademijos docentė Laima Kreivytė. Su ja Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ pasikalbėjome apie tarpusavyje glaudžiai susijusias veiklas, meilę poezijai ir bendradarbiavimo svarbą.
Laima tvirtina, kad niekada nesistengia nei sau, nei kitiems lipdyti etikečių, o visos veiklos gyvenime nedalomai susijusios: „Pradėjusi studijuoti meno istoriją ėmiau į „7 meno dienas“ rašyti parodų recenzijas, tačiau jau gerokai anksčiau, dar nuo mokyklos, rašiau ir poeziją. Buvo minčių ir literatūrą studijuoti, o Vienožinskio dailės mokykloje gerai sekėsi tapyba.
Bet kai pradėjau studijuoti Vilniaus dailės akademijoje, pamaniau, kad reikia apsispręsti: jeigu jau pasirinkau menotyrą, tai reikia čia būti ir nesiblaškyti. Ir jokių poezijų. Porą kartų nuvažiavau į „Poetinį Druskininkų rudenį“, bet dažniausiai jis sutapdavo su doktorantūros atestacijomis ir save bausdavau nevykdama, bet iš tikrųjų nieko per tą laiką daug ir neparašydavau.
Paskui supratau, kad gyvenime negaliu taip griežtai atskirti šių veiklų. Kad visos jos yra labai susijusios. Pavyzdžiui, kai kurie ilgesnieji mano eilėraščiai, turintys pasikartojimo bei performatyvumo, ir yra rašyti įvairiems performansams, galvojant apie meno lauką arba kokią konkrečią situaciją. Tarkim, „Laukiu“ parašytas, kai rengėme performansų dirbtuves Pamėnkalnio galerijoje. Su Dalia Mikonyte sumanėm atsisėsti languose ir naujai perdaryti Faith Wilding performansą „Waiting“, kurį ji 1972 m. atliko linguodama kėdėje ir laukimu išpasakodama visą moters gyvenimą. Bet tuo metu tai buvo gana konceptualus ir schematiškas darbas, kuriame vis kartojosi „Laukiu“, „Laukiu“, „Laukiu“, pririštas prie gyvenimo.
Kai pradėjau galvoti apie šią idėją, supratau, kad neišeis po tiek laiko imti ir kartoti menininkės mantros, nes tai nėra mano gyvenimas. Tada parašiau savo „Laukiu“ versiją. Panašiai buvo su eilėraščiu „Rasų radijas“. Gailė Griciūtė pasiūlė kurti tinklalaidę jos įkurtam „Rasų radijui“, kurį inicijavo kartu su kultūros kompleksu „Sodas 2123“.
Sakau, galėčiau savo laidą padaryti – pavadinau ją „Onomatopėja“, nes man įdomu, kaip pasireiškia santykiai tarp garsų ir vaizdų. Atrodė, nepakanka perskaityti man patinkančių eilėraščių, reikėjo kažką savo parašyti. Negalėčiau teigti, kad šie eilėraščiai buvo kokie proginiai. Meno aplinka inspiruoja ir negaliu tvirtinti, kad mano poezijos kontekstas – vien knygos, literatūros bendruomenė ar rašytojų laukas.
Žiūriu plačiau. Ir, tiesą sakant, žodis šiuolaikiniame mene dabar skleidžiasi labai plačiai, gausu visokių tekstų: ir iš sakinių, ir iš skiemenų, ir tiesiog žodžių. Jie lipa sienomis, dalyvauja performansuose. Yra konkrečiosios poezijos ir asemantinio rašymo, šitai man irgi labai įdomu. Tas asemantinis raštas – be prasmės, tik rašto vaizdas. Ir visi tie dalykai man yra susiję.“
Klausiu Laimos, ar dabartinėmis politinėmis ir socialinėmis sąlygomis ji tiki žodžio galia, kai visai greta vyksta karas, kurio jau pats faktas segmentuoja kalbėjimo diskursą.
Laima atsako: „Manau, žodžio galia šiuo metu yra ypač išaugusi. Tik, aišku, iššūkiai yra milžiniški. Jau paminėjai karą ir kiek yra paleista visokios minkštos propagandos, kai subtiliai bandoma prakišti „tikrąsias vertybes“, neva didžiosios rusų kultūros ar panašiai. Esama daug ir tokios bukos propagandos, kai veikia visokiausi botai. Bet, kita vertus, žodis ir toliau lieka labai svarbus.
Nors visi baiminosi, kad socialiniai tinklai „suvalgys“ ilgus tekstus, tačiau nei jie juos „suvalgė“, nei ką. Net kalbant apie trumpuosius tekstus, visus tuos memus, jiems irgi reikia rasti labai tikslią frazę. Tiesiog, mano manymu, anksčiau žodis buvo spausdintas ant popieriaus ir jo galia buvo tiražas, kiek gali paskleisti, o dabar žodis tikrai išeina į viešą erdvę, jis yra visur: per radiją, viešosiose erdvėse, socialiniuose tinkluose. Dėl visų šių priežasčių šiuolaikinė poezija yra daug performatyvesnė.
Tai nereiškia, kad negali būti tylios ir kontempliatyvios poezijos, kuri irgi daro labai gilų ilgalaikį poveikį, bet tam reikia kurti metų metais, kad mintys akumuliuotųsi. Vis dėlto manau, kad žodis – vis dar neatremiamas. Vienu žodžiu gali žmogų įžeisti taip, kad jis niekada gyvenime to nepamirš. Lygiai taip pat pasakęs gerą žodį gali nerealiai pakylėti žmogų. Ne tik žmogų, bet ir augalą. Čia kaip mano mėgstamame pasakojime, kai vienas augaliukas pagirtas apsipila žiedais, o kitas išbartas nuvysta. Visa aplinka reaguoja į žodį.“
Laima lygina prieš 30 metų buvusį tarpusavio palaikymą ir įsiklausymą meno bendruomenėje su dabartiniu: „Buvo visai kita atmosfera. Nežinau, ar anksčiau daugiau padėjome vieni kitiems ir buvome empatiškesni, bet tikrai buvome skurdesni. Paradoksalu, iš to skurdo kilo ir daug laisvės. Nebuvo už ką daryti, bet noro daryti nestigo. Kadangi tuo metu griuvo sovietinė imperija, jaučiuosi esanti revoliucijos, arba, kitaip sakant, Sąjūdžio vaikas.
Aš, kaip ir Jurga Barilaitė, Orūnė Morkūnaitė ir kiti, buvom ta lūžio karta, pirmoji baigusi mokyklas jau nepriklausomoje Lietuvoje. Visas mano studentiškas gyvenimas – tai laužai prie parlamento, Sąjūdis. Kai tu šioje terpėje išaugi, nežinau, kaip galėtum būti ne aktyvistas. Kaip galėtum negalvoti, kad tavo veiksmai, ypač kolektyviniai, gali lemti pokytį. Nes mes taip užaugom.
Tuo laiku menuose visi bandė naujas formas, prasidėjo akcijos, instaliacijos, hepeningai ir t.t. Apleistuose namuose, veikiausiai be jokių leidimų, įgyvendinti įvairūs įvietinti projektai. Tuo metu begalinis laisvės troškimas skatino plėsti meno ribas, eiti visur, kur tik gali, eksperimentuoti. Menininkai į rankas paėmė kameras. Tam tikra prasme daugeliu atvejų tai buvo naivi raiška. Kai tik pradedi ką nors, negali būti profesionalas. Daugelis ankstyvųjų videofilmų tokie drebantys, dogmiški, kartais ir naivūs, bet juose užfiksuota gyvenimo tiesa.
Žmonės buvo solidaresni, tačiau, kita vertus, ir dabar to solidarumo netrūksta. Gal tik labiau išsisluoksniavome ir tam turbūt didelės įtakos turėjo socialiniai tinklai: visi sulipome į kažin kokius burbulus. Man tikrai gaila, kad skirtingų pažiūrų žmonės vis mažiau tarpusavyje kalbasi ir susikalba. Čia turiu omenyje ne toleranciją radikalams, kurie atvirai pasisako už kažkurios žmonių grupės sunaikinimą, bet normalią kairę ir dešinę. Pastarosios abi grupės vis mažiau randa galimybių eiti į dialogą. O demokratinėje visuomenėje tai turėtų būti įmanoma. Normali kairė ir dešinė turėtų susikalbėti.
Taip buvo Sąjūdžio pradžioje. Vėliau kuo toliau, tuo labiau tie poliai tolo ir dabar, man atrodo, dažnai tvyro tokia neproduktyvi įtampa, kad negalim susikalbėti, ypač kultūros lauke. Nesakau, kad priimkite mano vertybes arba kad aš priimsiu jūsų vertybes, bet tam tikra prasme galime susėsti ir kalbėtis, o ne tiesiog klijuoti etiketes.“
Viso pokalbio „Visa aplinka reaguoja į žodį“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“.
Su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate, nepriklausoma kuratore, menininke, rašytoja, Vilniaus dailės akademijos docente Laima Kreivyte kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.
