Tai buvo kruviniausias ir baisiausias karas pasaulio istorijoje. Žuvo milijonai žmonių, sunaikintas neįkainojamos vertės turtas, nuo žemės nušluoti senoviniai miestai – Antrasis pasaulinis karas tapo didžiausia tragedija visų kariavusių šalių piliečiams, įskaitant vokiečius – pralaimėjusią pusę.
Thomaso Goodricho knyga „Pragaro audra“ – tai pasakojimas apie Vokietiją užgriuvusius karo siaubus, kuriuos šalys nugalėtojos linkusios nutylėti. Autorius aprašo, ką matė sąjungininkų pilotai bombarduodami Vokietijos miestus, ką patyrė esantys bunkeriuose, kai, girdėdami krintančių bombų švilpesį, laukė mirties... Pasakojama apie Rytų fronto žiaurumus paskutiniais karo mėnesiais, apie vokiečių moterų likimus, kai siautėjanti Raudonoji armija prievartavo ir žudė visoje Europoje – kaip visos „nuo aštuonerių iki aštuoniasdešimties metų“ moterys su pasibaisėjimu laukė žodžių „Frau Komm“ (vok. „Eikš, moterie“).
Didžiausių nuostolių istorijoje atnešusios nelaimės, kai, bėgdami jūra, žuvo tūkstančiai karo pabėgėlių, priverstinė masinė emigracija, pareikalavusi galybės aukų, žmonių likimai pokarinėse mirties stovyklose ir kankinimo kamerose – šios ir daugybė kitų tamsiųjų Antrojo pasaulinio karo paslapčių atskleidžiamos „Pragaro audroje“.
Knygoje esantys liudininkų pasakojimai – tai ne meninis pagražinimas ir ne siaubo romano rašytojo fantazija, o pragarą žemėje išgyvenusių žmonių prisiminimai.
