A.Šlepikas gerai Lietuvoje ir užsienyje žinomas rašytojas, kurio romanas „Mano vardas – Marytė“ pelnė tarptautinį pripažinimą. 2019 metais knyga pateko į geriausių „The Times“ knygų sąrašą.
Šiandien su rašytoju nuosekliai gvildename apsakymuose atsispindinčias temas. Kodėl jam taip rūpi vaiko pasaulis? Kokiu tikslu užrašomi ganėtinai tradiciški gamtos peizažai? Iš kur atsiranda siaubo ir grėsmės nuojauta?
– Ar esate patenkintas savo naująja knyga?
– Užbaigtas darbas visada kelia pasitenkinimo jausmą. Visgi ji išėjo neseniai, tai dar nelabai žinau, o ir paleisti sunku.
– Neleidžiate autoriui numirti? Norisi savo kūrinį vis dar valdyti?
– Prieš atiduodant knygą į leidyklą mane apima kažkokia psichologinė ataka ir aš pradedu viską taisyti, perrašinėti. Todėl kai kurie apsakymai iš jos iškrito – jie taip „persirašė“, kad nebemačiau prasmės jų dėti. O štai knygą jau reikėjo atiduoti. Taip vyksta su visomis mano prozos knygomis.
– Kodėl būtent apsakymai, o ne dar vienas romanas?
– Apsakymai – labai geras žanras, be to, jie dabar labai populiarėja, atsiranda vis daugiau verstinių knygų. Kita vertus, romano rašymui reikalingas ramus, nepertraukiamas laikas, nuo personažų neatitrūkstantis kasdienis darbas. Šį kartą man norėjosi rašyti skirtingus siužetus, temas, kurios kartais suglumintų skaitytoją.
– Pavartojot žodį „glumina“. Išties, jūsų apsakymuose galima rasti gluminančių dalykų. Žurnalistė Jolanta Kryževičienė juos įvardijo kaip magiškojo realizmo žanrą, bet dėl siaubo, grėsmės, nerimo motyvų norėtųsi pavadinti juos gotikiniais.
– Dabar apskritai yra siaubingas laikas, turint omeny karą Ukrainoje ir Izraelyje. Visgi siaubo literatūros sąmoningai aš nerašiau, nors ji man labai patinka. Literatūrinis siaubas yra žaidimas, kurį sukurti ganėtinai sudėtinga, mat yra rizika tapti juokingu, paviršutinišku. Bet jo man prireikia kuriant paslaptį, kas yra ypač svarbu trumpajame žanre. Taip skaitytojas gali susikurti savo istorijos tęsinį ar pradžią, vystyti tą istoriją savomis kryptimis.
Literatūrinis siaubas yra žaidimas, kurį sukurti ganėtinai sudėtinga, mat yra rizika tapti juokingu, paviršutinišku.
Čia prisimenu vieną urugvajiečio rašytojo Mario Arregui apsakymo „Šulinys“ siužetą. Jame vaizduojamas rūkantis vyras, mieganti mylima žmona ir sūnus, kurių šuo nuo pat ryto neaišku kodėl nerimsta. Jis anksti ryte išeina į kiemą ir kažką jaučia – paukščiai ne taip skraido, atjoja pulkas raitelių. Žmogus suprato, kad prasidėjo pilietinis karas ir jis nenori jame kariauti. Grįžęs namo žmonai jis sako, kad slėpsis. Taip jis įlenda į šulinį, ir nusileidžia į jį gal 20 metrų. Išsiropštęs iš jo jis suranda išprievartautą žmoną, iškastruotą sūnų ir šunį, nupjauta galva. Žmogus atgal įlipa į šulinį ir jame nusišauna. Atrodo, šio kūrinio siužetas labai paprastas, tačiau perskaičius jį kyla daug klausimų apie išdavystę, prasmę ir beprasmybę. Lygiai taip pat ir aš keliu sau užduotį rašyti apsakymus, kurie neduoda skaitytojui ramiai užmigti.
– Vienas iš neraminančių dalykų visoje knygoje – tai ėjimo leitmotyvas. Nuo ko vis bėga jūsų personažai?
– Taip, personažai dažnai bėga mano apsakymuose. Kiekviename vis nuo kažko kito ir kitur. Galbūt nuo savęs? Žinoma, apsakyme „Kelias tolimas“ berniukas su tetomis ir močiute bėga nuo fronto. Paradoksas tas, kad jie bėga nuo žmonių, ieškodami žmonių.
– Ar ir pavadinime „Namas anapus upės“ užkoduota ši mintis?
– Šis pavadinimas išties suteikia gotiškumo. Juk šio tipo literatūroje visada egzistuoja namas, kuriame vyksta kokia nors velniava.
Pradžioje šią knygą norėjau pavadinti „Pavlovo šunys“, bet tuo metu nesinorėjo nieko rusiško. Netgi galvojau, kad teikiant paraišką Lietuvos kultūros tarybai patiems ekspertams galėtų kilti alerginė reakcija nepaisant aiškios apsakymo intencijos.
O štai namas anapus upės įstrigęs galvon dar nuo vaikystės. Pamenu, kad dar tada keliaudavom prie vienos upės žvejoti arba tiesiog palandžioti tarp lazdynų. Kaip tik ten stovėjo toksai dviejų aukštų namas, ko gero, buvęs vandens malūnas. Kartą vasaros atostogų metu vežant šieną kolūkyje per pietus su draugu nuėjome pasižiūrėti to namo. Įėję pakilome keistais laiptais į antrą aukštą ir radome didžiulę skylę lubose ir stoge, didžiulį apvalų stalą, ant kurio gulėjo suakmenėjęs batonas, kelios lėkštės su kažkada buvusia sriuba, šaukštai. Šis vaizdinys manęs neapleido labai ilgai. Papasakojau vienam bičiuliui, o šis juokdamasis iš manęs pasakojo: mes irgi eidavome į požemines šildymo trasas, inscenizuodavome pietų stalą ir kviesdavome mažesnius vaikus pagąsdinimui. Taigi namas anapus upės – tai namas iš mano vaikystės.
– Įdomu, kad net ir ankstesnėse knygose kaip antai „Mano tėvas žūsta“ neapleidžiate vaikystės, ryšio su tėvu. Netgi pirmajame apsakyme „Didžioji motina“ pagrindiniai veikėjai yra mažas aklas berniukas, einantis su tėvu.
– Taip, pirmajame apsakyme labai svarbus ryšys su tėvu. Bet rašydamas mąsčiau apie save kaip tėvą. Ką jis gali atiduoti dėl savo vaiko? Ar reikalinga ta auka?
O šiaip vaikystės tema mane tikrai domina. Mažo žmogaus pasaulis yra žymiai magiškesnis nei suaugusiojo. Natūralu, kad ir jų baimės didesnės. Apsakyme „Namas anapus pusės“ mergina ir vaikinas, brendantys per upę, taip pat yra dar vaikai, nors ir partizanavo. Anuomet į miškus išėję žmonės dažnai būdavo tiesiog gimnazistai.
Mažo žmogaus pasaulis yra žymiai magiškesnis nei suaugusiojo.
– Bet juk jūs esate suaugęs žmogus, nuo vaikystės praėjo labai daug laiko. Kaip randate drąsos rašyti apie vaiko vidinį pasaulį?
– Labai norėčiau parašyti knygą vaikams, tačiau kaskart ji tampa suaugusiųjų. Yra dvi armėniškų šaknų turinčio amerikiečių rašytojo Williamo Saroyano apysakos „Tėti, tu keistuolis“ ir „Mama, aš tave myliu“, kurios yra parašytos ir suaugusiems, bet jas gali skaityti ir vaikai. Norėčiau sukurti ką nors tokio.
– Pakalbėkime apie apsakymą „Pavlovo šunys“. Pradžioje ir man dėl rusiškumo kilo alerginė reakcija, bet įsiskaičius į savo teisumu įsitikinusios pasakotojos balsą supranti, kaip visa, ką jie daro, yra neteisinga. Įdomu, kodėl jūs apskritai parašėte šį iš viso knygos konteksto išsiskiriantį tekstą?
– Kai sužinojau, kad Nobelio premijos laureatas Ivanas Pavlovas su žmonėmis atlikinėjo eksperimentus daug anksčiau nei Josefas Mengele nacių stovyklose, mane tai sukrėtė. I.Pavlovas norėjo praktiniais eksperimentais patvirtinti teoretiko Ivano Sečenovo teoriją. Kai po perversmo atėjo bolševikai Rusijoje žmonės ėmė badauti, šunys pradėjo dvėsti ir I.Pavlovas parašė laišką Vladimirui Leninui, kad leistų jam išvažiuoti iš Rusijos, nes nebegali daryti eksperimentų. Tai V.Leninas jam atrašė, kad jam bus suteiktos visos sąlygos dirbti. Taip I.Pavlovas tapo absoliučiai probolševikinis žmogus, nors prieš tai buvo iš ganėtinai pasiturinčios aplinkos. Tai bolševikai jam pasiūlė daryti eksperimentus su žmonėmis, nes kaip tik gatvėse ėmė bastytis daug šunų ir našlaičių, kurių tėvai žuvo arba buvo ištremti kaip liaudies priešai. Iki šiol I.Pavlovas yra labai gerbiamas kaip daug medicinai nusipelnęs mokslininkas, bet žinant, kad dalis jo atradimų atsirado iš vaikų kankinimo... tai šiek tiek trenkia per stogą. Todėl visa tai norėjau aprašyti.
– Jis išties iškrenta iš konteksto. Rodos, visuose kituose apsakymuose einama, bėgama. Galbūt šis tekstas siejasi per bendrą nerimo atmosferą?
– Taip, tai gali būti tiesa. Visgi ieškodamas bendrų taškų į šį rinkinį įdėjau ir apsakymą „Kelias tolimas“, kuris taip pat yra paremtas istorine medžiaga. Nenorėjau, kad „Pavlovo šunys“ būtų šiaip atsitiktinis tekstas. Aišku, rašydamas siekiau ir įvairovės – planavau įdėti vieną monologą, tačiau iš per didelio taisymo jo atsisakiau.
– Knygos pradžioje kalbama apie Antrojo pasaulinio karo laikus ir ilgainiui pereinama prie, ko gero, netolimos ateities, kurioje žmoniją ištinka didžiulis karštis.
– Tie apsakymai nėra parašyti labai seniai (gal išskyrus „Pavlovo šunis“ ir „Didžiąją motiną“), todėl nerimas dėl karo Ukrainoje ir klimato kaitos tvyro jame. Tiesa, nelabai tikiu, kad klimato kaitą 100 procentų lemia žmogaus veikla – netgi rūšiuodamas suprantu, kokią mažą įtaką tai turi susidariusiai situacijai. Čia vertėtų kalbėti apie Kinijos fabrikus, Indijos miestus ir t.t. Bet kokiu atveju ji kelia nerimą ir norėjosi pamąstyti apie tai, kas būtų, jeigu vasara niekada nesibaigtų. Be kita ko, tame apsakyme man buvo svarbu aprašyti seno žmogaus laikyseną, bandymą išgyventi.
Tiesa, nelabai tikiu, kad klimato kaitą 100 procentų lemia žmogaus veikla – netgi rūšiuodamas suprantu, kokią mažą įtaką tai turi susidariusiai situacijai.
– Kuo jums įdomus senas žmogus?
– Kad aš pats jau beveik senas! Laikas labai greitai eina ir aš pats juo tuoj tapsiu. Manau, seno žmogaus egzistencija nuo jauno skiriasi tuo, kad jis dvasiškai jaučiasi toks pat guvus, tačiau jį ima riboti kūno spąstai. Telieka viltis, kad iš tiesų egzistuoja anapusinis pasaulis, kuriame vėl viskas bus gerai.
– Jūs tikite anapusiniu pasauliu?
– Nežinau.
– Novelėje „Kada ateis Mikis?“ pagrindinis veikėjas, jūsų minėtas senas žmogus, atidaro rūsio duris ir išvysta lavoną. Galbūt net savo paties.
– Turbūt (juokiasi). O gal žiurkę?
– Jūs čia taip apgaudinėjat skaitytoją?
– Be jokios abejonės! Skaitytojas turi pats susigalvoti, kaip perskaityti jam skirtą tekstą.
– Jūsų paskutiniajame kūrinyje „Dykvietė“ ypač ryški nukryžiavimo scena, kurioje prie kryžiaus prikalamos trys moterys, o dar viena iš jų prakalba aramėjiškai. Kodėl to prireikė? Koks jūsų santykis su religija?
– Negi imsiu viską ir išpasakosiu. Ir taip skaitytojui daug spoilerių (juokiasi). Tačiau ten nėra iki galo aišku, ar ritualas turi religinį pagrindą. Galbūt. Vis dėlto, paskutinįjį apsakymą įsivaizduoju, kaip naujojo pasaulio užgimimą. Iniciaciją patyręs vaikas staiga ima svarstyti, kodėl pasaulis yra toks, o ne kitoks. Todėl jis ir baigiasi sakiniu: „Jis juto širdy atsivėrusią tuštumą, nepaaiškinamą šaltį ir negalėjo atsakyti – kodėl, kodėl?“ Tai yra klausimas apie auką – kam ji buvo skirta ir ar apskritai tai buvo auka. Manau, šis apsakymas yra viltingas.
– O kaip jūsų apsakymuose atsiranda vardai? Jie suskamba natūraliai, neerzinančiai.
– Vardas yra labai svarbu ir čia remiuosi savo intuicija. Jeigu jis natūraliai suskamba man pačiam, galbūt tiks ir skaitytojui. Čia kaip aktoriniame, kuriame savo personažui ieškodavau balso tembro. Suradus jį viskas eina lyg per sviestą. Tiesa, kartais remiuosi to krašto, apie kurį rašau, kontekstu. Pavyzdžiui, rašydamas „Lietaus dievą“ rinkausi juos pagal savo kraštą Molėtų rajone. Tereikėjo nueiti į vietines kapines.
– „Name anapus upės“ taip pat ryškūs gamtos motyvai, primenantys ganėtinai klasikinę lietuvių literatūrą.
– Man patinka rašytojai Juozas Aputis, Henrikas Čigriejus ir Ray‘us Bradbury‘is, kurie jau yra tapę literatūros klasikais. Gal kažkiek nesąmoningai jie man padarė įtaką. Vis dėlto, gamtos aprašymai man reikalingi struktūriškai. Pavyzdžiui, Johno R.R.Tolkieno „Žiedų valdovo“ trilogijoje didžiąją dalį teksto užima miškai, kalnai, lygumos. Tai nepaprastai gražu ir suteikia atokvėpį, paruošia įvykiui. Juk knyga negali būti sudėta vien iš jų.
– Ko tikėtumėtės iš šios knygos? Gal ir ši pateks į „New York Times“ rekomenduojamų knygų sąrašą?
– Nežinau, dabar jau galvoju apie kitą knygą.
