Formos meistru ir subtilios klausos poetu, ironišku ir kartu autoironišku žodžio bei prasmės gaudytoju įvardijamas A.Marčėnas poezijos audinį audžia iš savo paties kasdienybės, sapnų ir prisiminimų, gyvenimiškų metaforų ir poetinių nutikimų. Jis nesivaržydamas cituoja save ir žaidžia paradoksais, rašo su šypsena ir lengvai, kartais net ir apie niekelius, kurie nejučia akimirksniui žybteli, pažerdami dulkes ir angelus, pasaulius ir šokius, ištrupėjusias erdves ir kitus eilėraščius iš pasibaigusio pasaulio.
Naujos knygos pasirodymo proga su poetu pasikalbėjome apie rašymą kaip kvėpavimą, gyvenimo aktualijas poezijoje, literatūrinę tradiciją ir santykį su senomis savo knygomis, senstančio poeto privilegijas ir kodėl jis neturi feisbuko.
– Nepersūdysiu ir nehiperbolizuosiu jus įvardijęs vienu produktyviausių šiuolaikinių lietuvių poetų, kurio knygos pasirodo beveik kas dvejus metus, o, būna, nutinka ir kasmet. Maža to, tai net ne knygelės, o solidūs naujų eilėraščių rinkiniai. Susidaro įspūdis, kad rašymas jums – nepertraukiamas kasdienybės veiksmas, būtinybė, nuo kurios išsigelbėti galima tik rašant. Jums toks palyginimas priimtinas? O gal rašymas – tai visai kas kita?
– Neseniai žiūrėjau „Legendų“ laidą apie vieną iš netikėtų savo gyvenimo mokytojų Vladimirą Čekasiną (kitas netikėtas mokytojas – Vytautas Kavolis), tos laidos leitmotyvas buvo „Čekasinas visada muzikoje, Čekasinas ir yra muzika, garselis“.
Prieš dešimt, penkiolika, o gal jau ir dvidešimt metų per Kalėdas Bernardinų bažnyčioje pribėgo vaikas ir įteikė iškirptą angeliuką bei raštelį. Raštelyje jo sesers ranka buvo parašyta: „Jūs esate poezija“. Vytautui Kavoliui galėčiau pasakyti: „Jūs esate mintis“.
O Čekasiną mačiau ne tik muzikoje. Pavyzdžiui, mačiau jį mane vežantį automobiliu. Bet ir tada – vis mokė teisingai kvėpuoti. Mokė, mokė, neišmokė, mokysiuosi ligi mirties. Iš šitos būtinybės, iš šito neteisingo kvėpavimo ir mano nepertraukiama kasdienybės poezija.
– Rodos, dešimtmetį sąmoningai esate atsitraukęs nuo literatūrinio gyvenimo ir kultūrinių įvykių, savotiškai atsiribojęs ir atsiskyręs. Net feisbuko neturite, nedalyvaujate socialiniuose burbuluose. Ar galima sakyti, kad tartum kreida apsibrėžėte savo teritoriją, kuri ir siaura, ir tuo pačiu begalinė, – tai poezija. Ir to jums visiškai pakanka būti.
– Pasak legendos, kadais Rimvydas Stankevičius pasiteiravo Gintaro Beresnevičiaus: „Tu, Gintarai, daug patyrei, matei, daug sužinojai, tai pasakyk, kaip ten, aname pasaulyje, yra?“ „Taip pat kaip šitame, tik atvirkščiai“ – atsakė Gintaras Beresnevičius.
Literatūrinis gyvenimas ir kultūriniai įvykiai vyksta čia, šitame aname pasaulyje, kur mudu su Gintaru štai jau ketvirtį amžiaus kažkokiuose Pašilaičiuose, o gal kažkokiose Fabijoniškėse gulime vidury kažkokios aikštės ir spoksome į kas akimirką kintančius ir vis tokius pačius amžinojo rugpjūčio debesis, o kažkur ten, anapus tikrovės, šurmuliuoja tuštybių ir knygų mugė bei vergaujama priklausomybei nuo idiotizmu persunktų socialinių tinklų.
– Naujajame rinkinyje sudėti 2020–2023 metų laikotarpiu parašyti eilėraščiai. Per tą laiką pasaulį ištiko pandemija, prasidėjo ir tebevyksta karas Ukrainoje, mūsų viešojoje erdvėje kilo įvairių diskusijų apie sovietmetį, kaip turėtume vertinti Justiną Marcinkevičių arba ką daryti su rusų kultūra, ir daugybė kitų. Bet jūs apie tai – nė mirkt. Nebent gal tik knygos paantrašte – „eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio“, tartum viskas, kas ne dabar – knygoje tai vis atsikartojantis burtažodis – jūsų nebedomintų. O gal klystu?
– Iš „mirkt:“, to naujojo mano eilėraščių rinkinio, pabaigos žodžio: „Veikdamas, sapnuodamas, kontempliuodamas, medituodamas suvokiu, kad dabar sugauti neįmanoma – visa išplaukę, greita ir vis greitėja, geriausiu atveju sučiupsi dadabarbar... Gal dabar žmogų ištinka tik mirties akimirką, gal dabar ir yra gyvenimo prasmė?“
Dar ne dabar, dar dadabarbar. Dadabarbar – ir mano draugę Jūratę Baranovą nužudęs kovidas niekur nedingsta, dadabarbar – ir karas širdies Ukrainoje vis klaikiau šiepias, dadabarbar – ir imperialistų rusų, kaip ir pasipūtėlių prancūzų, kultūra su manimi, noriu to ar nenoriu, yra, buvo ir bus, dadabarbar – ir sovietmetis iš apnuodytų smegenėlių net tų kurie sovietmečio jau nebeaptiko, neišgaruoja.
Bet paklauskim Henriko Radausko, lietuvių poezijos kamertono ir amžinos vaikystės mokytojo, ar aktualijos turėtų teršti poeziją? Jis atsakys, kad ne. Ir pridurs: „pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“.
Iš poezijos kosmoso labai aiškiai matau, kuri tauta kruvinose kančiose gimsta ir kuri imperija, teršdama visą pasaulį, neišvengiamai griūna.
Vis dėlto kovido atmainų vardais pakrikštyti trys iš keturių šio rinkinio skyrių – gal net per daug garbės maro parodijai. Apie priartėjusį karą puikiu eilėraščiu visą tiesą pasakė Daiva Čepauskaitė: sėdime šiltai ant sofučių ir pergyvename, per televizorius stebėdami svetimas tragedijas. Su liūdnu savo likimu besivoliodamas Adrijos pakrantėje daugiau neturiu ką pridurti. Juoba kad iš poezijos kosmoso labai aiškiai matau, kuri tauta kruvinose kančiose gimsta ir kuri imperija, teršdama visą pasaulį, neišvengiamai griūna. Ir sugrius, o „pasibaigęs“ pasaulis ta smulkmena tikrai nesibaigs. Todėl, kaip prieš tris dešimtmečius lankydamas laisvę iškovojusią Lietuvą sakė Jonas Paulius II, nebijokite.
Kartą Josifas Brodskis ištarė: „Italų kultūros centras Paryžiuje? Koks oksimoronas!“, o gal jis sakė „Prancūzų kultūros centras Romoje...“, iš mūsų barbariškos provincijos – nedidelis skirtumas.
Šios šypsenos šviesoje ataidėčiau tam baisiam imperialistui: oksimoronas yra rusų kultūra. Bet – ačiū doriesiems isterikams – norėdamas sužinoti, kuo ta rusų kultūra tokia pavojinga, patirdamas didelį smagumą perskaičiau „Aną Kareniną“, ko šiaip niekada nebūčiau daręs, be to youtube užkibau už Jurijaus Lotmano paskaitų. Dar kartą – ačiū.
Turbūt jau esu infekuotas, todėl pasakysiu: Sausio tryliktosios įvykiams Vilniuje atminti nuostabų kūrinį parašęs Alfredas Šnitkė, nors jo tėvas – vokietis, o motina – žydė, yra ne vokiečių, kaip pasakė šiai datai atminti skirto koncerto vedėja, o rusų kompozitorius. Ir tai man atrodo svarbu – ypač mums, lietuviams, Adamo Mickiewicz'iaus ir Leonardo Coheno tėvynainiams.
Poeziją rašančių visada nemažai, poetų niekada nėra daug – „gal dvylika“.
Dadabarbar – apie didžiąją sovietinio paveldo bylą.
Poeziją rašančių visada nemažai, poetų niekada nėra daug – „gal dvylika“. Lietuvių poezijos tradicijoje Salomėja Neris neįmanoma be Maironio. O Maironis nebeįmanomas be Salomėjos Neries. Galite griauti paminklus, galite juos statyti, politikuokite nepolitikavę – niekas nesikeis, Maironis ir Salomėja Neris yra sutuoktiniai, o lietuvių poetai – ir Geda, ir Bložė, ir Vaičiūnaitė, ir Martinaitis, ir Strielkūnas, ir net – kartais – Tomas Venclova, priešinkimės nesipriešinę – yra jų vaikai. Justinas Marcinkevičius, patinka man ar nepatinka, vienas mylimiausių. Amen.
– Įdomu, kad naujos knygos viršelio dizainas yra labai panašus į 2019 m. pasirodžiusio rinkinio „ir“ viršelį. Kodėl pasirinkote tokią koncepciją? Ar tai reiškia, kad tarp šių dviejų knygų yra ir tam tikras tęstinumas, o naujame rinkinyje skaitytojas turėtų ieškoti „Ir“ eilėraščių aido? O gal poetas visą gyvenimą rašo tą vieną vieną eilėraštį, kuris galiausiai ir telpa į „mirkt:“?
– Apie knygų dizainą, paviršinius knygų panašumus ir – įsigilinus – akivaizdžius skirtumus, reiktų teirautis jas kūrusios Sigutės Chlebinskaitės, gal geriausios pasaulyje knygų menininkės ir, kaip įsitikinau, tikrai pasaulyje geriausios mano poezijos skaitytojos ir suvokėjos. Ji geriau atsakytų, kas ir kaip ten, tose knygose susikalba, susiskamba, susiaidi.
Žinau, kad ir „ir“, ir „mirkt:“, ir tarp šiųdviejų įsiterpusią „nieko nebus“ Sigutė vadina trimis sesutėmis. O sesės, kiek žinau, gali būti ir labai panašios, ir labai skirtis. Tiek išvaizda, tiek charakteriu.
Galiu tik spekuliuoti, kad visas mano knygas sieja tas vienas tobulas eilėraštis, kurį vis rašau, kurio vis neparašau, tas, kurį viliuosi dabar parašyti. Esu senas jų tėvas (poetui metų tiek, kiek siekia jo poetinė atmintis – tarkime, Vaičiūnaitės atmintis siekia renesansą, Venclovos – antiką, Gedos atmintis siekia ledynmetį), dar senesnė kalba – jų motina.
– Nuo jūsų debiutinės knygos „Šulinys“ praėjo jau 35 metai, per tą laiką išleidote dvi dešimtis poezijos knygų, tačiau prieš kelerius metus pasirodžiusiame pokalbyje su Rimvydu Stankevičiumi teigėte: „Nesu tikras poetas. <...> Mano poezija labiau išmokta, įsisavinta, išugdyta nei prigimtinė“. Ar dėl to savo eilėraščiuose vis reflektuojate save patį rašantį, tokiu būdu tartum matuodamasis šį vaidmenį, kelią ar pašaukimą ir kaskart jo nusipurtydamas – lyg būtumėte jo nevertas?
– Šiandienos skaitytojas, deja, sunkiai beatpažįsta ironiją, autoironiją, o ja ženklinti beveik visi mano apreiškimai. „Nesu tikras poetas...“ Kai prieš ketvertą metų kalbėjomės su Rimvydu, tikriausiai taip ir maniau, dabar gal jau subrendau, manau kitaip, nežinau.
Šiandienos skaitytojas, deja, sunkiai beatpažįsta ironiją, autoironiją, o ja ženklinti beveik visi mano apreiškimai.
Bet štai poezija – žino, žinojo, žinos. Nieko tikriau, Gediminai, nei eilėraštyje iš šį pašnekesį įkvėpusios knygos „mirkt:“, nepasakysiu: „(...) deja // įsimylėjęs ne tiek poeziją, kiek antikinį / savo atspindį nuo gyvybės pradžios sūkuriuojančioje tėkmėje – / pažiūrėkit! – tik čia, kalbos ir asmenybės šventovėje, / nemeluojantį tūkstančių tūkstančiais variantų, tikrą / iš įvairių perspektyvų // mirgantį, jog atrodo – jis vaipos / pagal Dievo paveikslą“. Šito nerimto eilėraštuko tikrai nesu vertas.
– Kalbėdami apie jūsų kūrybą kritikai pabrėžia preciziškai išgrynintą formą ir stilių, poezijos technikos meistrystę, o kartu ir gebėjimą žaisti eilėmis laisvai ir nevaržomai. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, ar gryninat savo stilių daug kartų teko verstis per galvą ir šokti aukščiau bambos? Ar visa tai atėjo natūraliai rašant?
– Savo kūrybai būnu daug kritiškesnis nei geranoriai kritikai, bet, tebūnie, esu meistras. Be kita ko, poezija yra rokenrolas. Poezija tam ir skirta, kad verstumeisi, vertumeisi, šoktum su gimtąja kalba ar kokiu išmintingai išprotėjusiu, knygose tik šokį pripažįstančiu, Friedrichu Nietzsche. Kad vis šokinėtum – aukščiau bambos, aukščiau buvimo, per gyvenimą, pro neįmanomus būties langus. Poezijoje tai turėtų būti natūralu.
– Įprastai poeziją siejame su jaunu žmogumi, kaip kad yra sakęs Donaldas Kajokas – jaunam lengviau pagauti žaibo išlydžius. Ir argi ne todėl jauni mirę poetai – Vytautas Mačernis, Rimas Burokas, Arthuras Rimbaud ar Jimas Morrisonas – yra tapę savotiškomis ikonomis. Tuo tarpu šioje knygoje sutinkamas senstantis poetas – ne toks jau ir dažnas vaizdinys mūsų literatūroje. Ar senstantis poetas turi kokių nors privilegijų poezijoje, apskritai kultūroje? O gal jam lieka tik egzistenciniai klausimai ir mirštančių draugų apraudojimai?
– Morrisonas labiau ikona, nei poetas, Rimas Burokas – taip pat. Klubas 27... Nors poezijos sėklų ten būta.
Ne menkesnės „savotiškos ikonos“ yra garbių raštingų metų sulaukęs Czesławas Miłoszas, Ezra Poundas, Konstantinas Kavafis, Alfonsas Nyka-Niliūnas ir netgi Bernardas Brazdžionis su Eduardu Mieželaičiu.
Kai sudėjau pirmą eilėraštuką, buvau bemaž to amžiaus, kurio sulaukęs Rimbaud šį nedėkingą, kvailą, kenkiantį sveikatai užsiėmimą metė ir ėmėsi ginklų kontrabandos. O kai tvojo žaibas ir ėmiau svarstyti apie rožinį poeto kelią nemirtingumo link, metų man buvo tiek, kiek Mačernis šioj žemėj gyveno. Žodžiu, jau tada buvau senas.
Per savo ilgą ir vis ilgėjantį gyvenimą ne kartą sakiau, bet ir vėl pakartosiu: poeziją geba rašyti tik vaikas. Neišvengiamai senstantis vaikas.
Per savo ilgą ir vis ilgėjantį gyvenimą ne kartą sakiau, bet ir vėl pakartosiu: poeziją geba rašyti tik vaikas. Neišvengiamai senstantis vaikas. Ir tas senstantis vaikas, tas senstantis poetas šiokių tokių privilegijų turi. Pavyzdžiui, nemeluojantį dėkingumo jausmą, arba ne „tik“, o „net“ egzistencinius klausimus, į kuriuos savo likimais kartais atsako mirštantys draugai.
– Iš to, ką per šiuos dešimtmečius este prirašęs, ar dažnai atsiverčiate paskaityti? Jei taip, ar dažniau nustembate, o gal nebeatpažįstate to anuomet rašiusiojo Marčėno? Ar daug savo eilėraščių prisimenate mintinai? O gal rašymas – tai būdas išvalyti savo sąmonę, užfiksuoti ir išmesti tai, ko jau nebereikia, kas patirta, todėl to jau seniai nebetampote su savimi?
– Vienaeilį, du aštuoneilius, triposmį ir tris keturis sonetus pasistengęs turbūt mintinai atkartočiau, reiktų pamėginti, gal pagelbėtų rambėjančioms smegenims. Tai, kas patirta – svarbu, tik tos patirtys yra sąmonėje, atminties deivės, mūzų motinos Mnemozinės, valdose, be šių patirčių aš nebūčiau aš, o ji nebūtų ji.
O knygos? Taip, knygos – išlaisvintos sąmonės muziejai. Savo senų eilėraščių nemėgstu ir be reikalo neskaitau, lentynos kapuose miegančias knygeles prisiverčiu pavartyti retai, tik tada, kai tenka ką nors atsirinkti vis retesniems ir retesniems viešiems pasirodymams. Bet žinau, kad tose knygose tikrai rasiu po vieną kitą įvykusį eilėraštį, prabėgusio gyvenimo kelrodį, ir jų gal net būtų gerokai per dvidešimt – daugiau, nei jaunas galėjau tikėtis.
– Viktorija Daujotytė savo knygoje „Balsai ir sambalsiai“ jus savotiškai subroliavo su D.Kajoku ir Rimvydu Stankevičiumi brėždama paraleles tarp jūsų kūrybos ir grynindama sąšaukas bei ataidėjmus jūsų tekstuose. Patį profesorė įvardijo „būties prasmių gaudytoju“, kuriančiu „reikšmes iš bereikšmynų, iš dykviečių, ir liudijančiu, kad ir tai žmogui prieinama“. Kaip jums pačiam toks apibūdinimas ir tokia kompanija, savotiška brolybė?
– Kažkur girdėjau, kad genijai gimsta po du. Kadai man buvo priskirtas Sigitas Parulskis, o gal aš Sigitui Parulskiui priskirtas, nežinau, šiaip ar taip, mudu net buvome įvardinti kaip monada. Bet toji niekad neegzistavusi monada literatūros gyventojų išgyventojų sąmonių nesąmonėse seniai subyrėjo, ir štai – trejybė. Jei kas nesuprato, mėginu juokauti.
Nors esu vienatinis, unikalus ir dėl to vienišas, be kitų dabarties poetų, be mus siejančios kalbos, be mūsų laikmečio, į kurį, kaip ir jie, esu kalbos įsviestas, būčiau dar didesnis niekas.
Kalbant rimčiau, nors esu vienatinis, unikalus ir dėl to vienišas, be kitų dabarties poetų, be mus siejančios kalbos, be mūsų laikmečio, į kurį, kaip ir jie, esu kalbos įsviestas, būčiau dar didesnis niekas. Tad tebūnie Donaldas Kajokas ir Rimvydas Stankevičius, jie – dėkui kalbai – poetai, artimi, mylimi žmonės, bet galėtų būti ir Gintaras Grajauskas, ir Daiva Čepauskaitė, ir dar vienas kitas. Gal dvylika.
O Viktorijos Daujotytės knygos neskaičiau. Vis rengiuosi, vis nedrįstu. Gal dėl to, kad dar rūpi, ką Viktorija Daujotytė apie mane ir mano kūrinius mano.
– O ar esama dalykų, kurių neįmanoma aprašyti, jie nepasiduoda net ir poetinei kalbai, net ir po šitiek metų poezijos pratybų?
– Tebūnie „aprašyti“, nors poezija mažiausiai aprašinėja, labiau parašo, išrašo, nurašo etc. O mano atveju dar ir atrašo. Atgieda, atidainuoja, ataidi. Atšoka.
Knygoje „ir“ yra kertinis eilėraštis „Ars poetica nunc“, cituoju visą, verta: „poezija nėra tekstas, nėra // audinys, / ženklų sistema semiotikams // poezija trenkia it žaibas, eilėraštis // yra tai, / kas lieka iš audinio ir audėjo // anglis / visais jos pavidalais // grafitas, / bet nutinka ir deimantų // mums, / iškasenoms nenaudingosioms“...
Pasaulyje viskas, anot Nietzsche's ar R.Barthes'o, yra tekstas. Pritariu: viskas. Viskas, išskyrus poeziją. Poezija – ne visai iš pasaulio.
Pasaulyje viskas, anot Nietzsche's ar R.Barthes'o, yra tekstas. Pritariu: viskas. Viskas, išskyrus poeziją. Poezija – ne visai iš pasaulio. Ir ji, prisiminus Sigito Gedos poetiką, yra pynė. Metafizinė trijų gijų Mnemozinės kasa, supinta iš meilės, mirties ir tiesos. Šviesos, tamsos ir „kažko“, ko net didžiausiam poetui neįmanoma aprašyti – poetas tai supranta, bet vis tiek mėgina ir mėgina...
Kaip sudėjau knygoje „mirkt:“, eilėraštyje „Pažinsi poetą“: „paprastai jis dėlioja / paprasčiausius / žodžius / bet už žodžių, / žiūrėk, / tarytum kažkas nesuvokiama / stovi ir žiūri // mato / ir nesimato“.
