„Dėl pandemijos sustingusiame pasaulyje laimės savaip ieško, ją apmąsto ar teigia romano veikėjai bei alegorinės figūros: Kanadoje prie straipsnių besikamuojantis Deivis, izoliacijoje gyvenanti Vika, skaičiuočių ir genetinių tyrimų susieti broliai, vėžiu serganti moteris, ėdesio ieškanti pelė, antikinių šilumos teorijų nepaisanti apuokė, erdvesnio būsto siekiantis virusas ar viena laimingiausių pasaulio šalių nominuojama Danija.
Personažų kasdienybės fragmentai – laiškai, sapnai, dienoraščių ištraukos, socialinių tinklų įrašai, alter ego pasažai – išradingai jungiami su eseistikos ir straipsnių retorika, aktualijomis, gretinami su kultūriniais ir istoriniais intertekstais, sociologijos, psichologijos, zoologijos ar frenologijos žiniomis. Visą šią intrigą – siurrealistinę laimės miniatiūrų mozaiką – persmelkia melancholijos paribiuose esančios temos: vienišumas, perdegimas, katastrofos nuojautos, konvencinių normų diktatas, artumo ilgesys“, – teigiama knygos „Rožės ir bulvės“ aprašyme.
15min kviečia iš arčiau susipažinti su rašytoja, dramaturge, 2019 m. Venecijos bienalės „Auksinio liūto“ laureate, poete V.Grainyte bei naujausia jos knyga.
– Pradėti norėčiau nuo klausimo, kada tiksliai pasirodys Jūsų naujausia knyga „Rožės ir bulvės“?
– Dvikalbis romanas „Rožės ir bulvės“ (leidykla „Baltos lankos”) turėtų pasirodyti kovo viduryje.
Vartoju tariamąją nuosaką, nes psichopatiniame Putino Ukrainoje vykdomo teroro ir genocido fone fantasmagoriškai skamba ne tik leidybos naujienų aptarimas, bet ir bet koks ateities planavimas.
– Prisipažinsiu, knygos pavadinimas mane suintrigavo, ar galėtumėte paaiškinti, ką jis reiškia ir kaip užgimė?
– Pavadinimas – kaip paskutinis konceptualus kūrinio vinis – įkaltas baiginėjant knygą. Pastarąjį pasufleravo Šv.Faustinos dienoraštyje aprašytas jos pačios regėjimas, patyrimas, kai sunkaus darbo nualinta mistikė Faustina Kowalska, pakėlusi dangtį nuo verdamų bulvių puodo, ten rado rožes. Vėliau, padedant Google search varikliams, išsiaiškinau, kad bulvės ir rožės simbiotinis ryšys gerai žinomas sodininkams, botanikams. Trumpiau tariant, pavadinimas tapo visą knygos idėją vainikuojančia karūna, metafora, kurią atskleidžia pats turinys.
– Esate minėjusi, kad šią knygą rašėte karantino metu. Ar šis keistas laikas – karantinas – atsispindės ir knygoje?
– Taip, koronavirusas ir karantinas įvairiais būdais – temomis, personažų siluetais ir siužetais – persikėlė į knygą, tapo svarbiu jos fonu.
– Apie ką ši knyga?
– Apie vienatvę, kančią, laimę, technologijas, gamtą, nesveikatą, rūpestį, ryšio ilgesį, katastrofos nuojautas…
Vienas pagrindinių knygos veikėjų rašo straipsnius jam kiek atgrasios – laimės – tema, ją analitiškai ir ironiškai nagrinėja iš zoologijos, ekonomikos, genetikos, psichologijos ir įvairių kultūrinių bei istorinių kontekstų perspektyvos, tačiau paraleliai aplink šiuos esė vyksta daug kito veiksmo – personažai bendrauja laiškais, į siužetą įsipina jų sapnai, praeities fragmentai, nūdienos aktualijos. Ši knyga – lyg hibridinis tekstų Frankenšteinas – polifoninis, laimės sąvoką dekonstruojantis kūrinys. Svarbu paminėti, jog tai – dvikalbė knyga, pasirodysianti lietuvių ir anglų kalbomis. Tekstą į anglų kalbą išvertė Karla Gruodis, redagavo Jeremy Hill’as.
– Kas Jus įkvėpė? Ar prisimenate akimirką, kai nusprendėte ją rašyti?
– Įkvėpė adrenalinas, priimtas iššūkis rasti būdą, kaip kalbėti laimės tema. Įkvėpė konfliktiškas ir kritiškas santykis su šia komplikuota, banalybėmis ir klišėmis apaugusia, savipagalbos ekspertų devalvuota, ir, atrodė, neįmanoma, tema.
– O kaip apskritai nusprendžiama imtis vieno ar kito kūrinio? Ar tai sąmoningas kūrėjo sprendimas, ar netikėtas įkvėpimas? Ir kiek tame yra sunkaus kasdienio darbo, o kiek vadinamosios mūzos?
– Mūzomis ir kūrybiniais sprendimais, ko gero, jau seniai yra tapę deadline’ai, įsipareigojimai, pasižadėjimai, kvietimai. Tikiu disciplina ir darbu. Įkvėpimas ateina užkūrus procesą: galvojant, eskizuojant, ieškant, miegant, prokrastinuojant.
– Karantinas. Su kuo Jums asocijuojasi šis žodis? Kaip Jus pačią šis keistas laikas paveikė? Kaip atrodė Vaivos Grainytės karantinas?
– Karantinas leido sustoti, legalizuoti iki tol apleistą namisėdos geną. Lėktuvų tankis ir kelionių grafikai buvo pasiekę nenormalų lygį, paskui vilkosi post Venecijos bienalės nuovargis. Bene pusmetį džiaugiausi sėslumu, pasinėriau į „Rožių ir bulvių“ tyrimą – daug skaičiau, rašiau. Nuo 2021 m.gegužės įvyko bene dešimt kelionių, įskaitant ir transkontinentinių, tad teko intensyvų išorinį veiksmą (vienas iš jų – operos-performanso „Saulė ir jūra“ gastrolės) derinti su vidiniu – darbu prie knygos. Karantiną prisimenu kaip labai intensyvų ir siurrealų laiką.
Dabar, kaip ir daugelis, skaitau tik karo naujienas.
– Kokiam žanrui priskirtumėte šią knygą?
– Kartu su leidykla nusprendėme, jog knygos žanrą geriausiai nusako „collage novel“ terminas, reiškiantis skirtingų rašymo metodų ir registrų derinimą. Knygoje tiriamoji medžiaga maišoma su apsakymais, blic novelėmis, veikėjų dienoraščių nuotrupomis. Visas ši tiršta mozaika turi savo alogišką logiką, siužetą.
Buvo nuostabu atrasti, kad koliažinio romano terminą būtent įtvirtino kadaise labai mėgtas siurrealistas Max Ernst’as.
– O kokias knyga skaitote pati? Ar turite mėgstamą žanrą?
– Skaitau pačias įvairiausias knygas. Žanro poreikį diktuoja arba darbas (tarkim, rašydama šią knygą bene pustantrų metų skendėjau specifinėje literatūroje), arba asmeninis interesas. Iki prasidedant Ukrainos karui, laviravau tarp tekstų apie Holokaustą, žydų mistiką, mėgindama rasti vietos Tomui Manui, robotų pasakoms ir genetikos mokslo paslaptims. Dabar, kaip ir daugelis, skaitau tik karo naujienas.
– Ar galėtumėte įvardyti knygas ar meno kūrinius, kurie Jumyse paliko didžiausią įspaudą, formavo požiūrį į pasaulį?
– Ko gero, tas požiūris į pasaulį, santykis su juo nuolat keičiasi, tai nėra baigtinė konstanta ar taškas. Manau, savastį veikė ir formavo pats gyvenimas. Įtakos turėjo gimtasis miestas Kaunas ir turiningas dešimtojo dešimtmečio kontekstas: avangardinės muzikos renginiai, tarptautiniai šokio festivaliai, teatras, draugai, sutikti keistuoliai, Tado Ivanausko muziejaus eksponatai... Pirmaisiais studijų metais didelę įtaką darė siurrealistinė dailė, kinas ir dadaistinė poezija.
Slėgė pelnytų apdovanojimų našta, dėmesys, galimai su jais susijęs lūkestis – nerimas nesusimauti.
– Ar rašydama galvojote apie žmogų, kuris knygą skaitys? Jeigu taip, kaip jį įsivaizduojate?
– Pradėjus darbuotis prie „Rožių ir bulvių“ slėgė pelnytų apdovanojimų našta, dėmesys, galimai su jais susijęs lūkestis – nerimas nesusimauti. Galiausiai nuo šių projekcijų pavyko išsivaduoti – tiesiog supratau, kad neprivalau, o gal net neįmanoma visada būti aukštumose. Leidau sau kurti taip, kaip atrodo, negalvodama apie tariamus skaitytojo lūkesčius.
Knygos skaitytoją įsivaizduočiau kaip kantrų, smalsų, gal kiek platesnio akiračio ir specifiškesnio humoro žmogų.
– O ar galvojate apie pagrindinę žinutę, kurią norite įausti į tekstą?
Taip, galvojau, daug. Rūpėjo neužsidaryti vienoje žinutėje ar viename atsakymo siūlyme.
– Nors ir banalus, tačiau svarbus klausimas: ką Jums reiškia kūryba? Ar tai malonus procesas, ar skausminga kelionė po savo vidinį pasaulį?
– Pastebiu, jog riba tarp kūrybos, gyvenimo ir darbo labai trapi arba jos tiesiog nėra. Procesas nėra lengvas, dažnai varginantis, sekinantis. Bet tos akimirkos, kai pajuntu, jog pavyko įžodinti vienus ar kitus dalykus, suteikia trumputį prasmės, o gal net ir laimės jausmą.
– Poezijoje ar prozoje jaučiatės patogiau? Kuri forma Jums padeda geriau atskleisti mintis?
Turbūt abu šie žanrai dosnūs savo galimybėmis. Juos diktuoja pati tema. Poezija gal yra kiek malonesnė – tai dažniausiai staigiu būdu įvykstanti psichikos iškrova, proza kainuoja daugiau galvos ir nugaros skausmų, trikdo miegą.
