Prieš pat Knygų mugę šis romanas buvo įtrauktas į kūrybiškiausių 2021 metų knygų dvyliktuką. Kaip rašoma kūrinio anotacijoje, tai europinės tapatybės, šiuolaikiška, jaunatviška knyga, iliustruojanti, kaip jautrus introvertas gali atsiverti kitam ir įprasminti savo egzistenciją net ir tada, kai viskas aplinkui griūva. Čia taip pat laukia naujos pažintys, meilės, šventės, nuorodos į mėgtų rašytojų ir paties autoriaus tekstus bei kiti šmaikštūs netikėtumai.
Knygos pristatyme rašytoją kalbino vertėjas ir literatūros kritikas Vytautas Bikulčius.
-
R.Maskoliūnas pristatydamas knygą apie 1922-uosius: šiandien matome – istorija kartojasi
-
Ko Vilniaus knygų mugėje nepraleisti turėtų šiaurietiškos literatūros gerbėjai?
-
Naują savo knygą pristatęs Laurynas Katkus: „Norėjau groti kalba tarsi pianinu – visom oktavom“
-
Arūnas Valinskas – apie karą Ukrainoje: „Tai, kas vyksta ten, yra karas už mus“
-
Lietuviškai išverstų Czesławo Miłoszo knygų lentynoje – dar trys leidiniai
Knygos, virstančios užrašinėmis
Kaip susitikime su skaitytojais pasakojo V.Papievis, visos jo parašytos knygos yra daugiau ar mažiau autobiografiškos. „Ėko“ – ne išimtis. Galbūt todėl šį kūrinį autorius pats šypsodamasis vadina „užrašine“.
Svarbiausia, sako jis, kad tokia knyga ką nors bylotų – istoriją pasakotų ne tik sau pačiam, bet ir kitiems.
„Aš rašau labai spontaniškai. Man tik reikia pirmos pastraipos ar žodžio. Pradėdamas rašyti niekada nežinau, kaip viskas plėtosis ir kuo baigsis – galvoje žanro apibūdinimo nebūna“, – sako rašytojas.
Nacionalinės premijos laureatas atskleidžia, kad iš pradžių jis manė, kad naujausia jo knyga bus didelės apimties kūrinys, nors galiausiai išėjo kiek daugiau nei 130 puslapių apimties romanas.
„Galbūt paskutinė mano gyvenimo knyga. Įsivaizdavau, kad rašysiu ją iki savo dienų pabaigos, nes joje paliečiamos plačios temos. Antrą knygos dalį rašiau karantino Prancūzijoje metu. Tuomet pajutau, kad kai baigsis karantinas, baigsis ir mano bėgiojimas temomis, nes į tokią pačią būseną, kokioje buvau rašydamas, aš daugiau nebegrįšiu“, – šypsojosi rašytojas.
Jis pasakojo, kad tuomet galiausiai romaną „Ėko“ baigė rašyti per savaitę, o rašė ir dienomis, ir naktimis.
„Galbūt dar kada nors prie jos sugrįšiu, bet nelabai tikiu, kad tai įvyks. Į tą būseną pandemijos pradžioje sunku grįžti bei pagauti teksto techniką“, – knygos pristatyme svarstė V.Papievis.
Paryžiaus įkvėpimas
Nacionalinės premijos laureatas sako, kad romanas „Ėko“ gimė iš didelio noro rašyti.
„Aš visada labai noriu rašyti, bet rašymo būsena mane ne visada ištinka, aš jos tykau kaip medžiotojas žvėries“, – kalbėdamas šypsojosi V.Papievis.
Jis prisiminė, kad romaną kurti pradėjo 2016 metais. Sako, kad tuomet neturėjo nei galimo kūrinio personažo, nei jokios idėjos: „Kai nepavyksta rašyti, man atrodo, kad viskas, kas yra aplink mane, vyksta manęs nekliudydami.“
„Pradėjau kalbėtis su pažįstama dailininke, o ji man ir sako – kodėl nedarai taip, kaip darau aš, kai nepavyksta tapyti?“, – tęsė V.Papievis.
O jos patarimas buvo labai paprastas: tokiose situacijose ji imdavo blonknotą ir eidavo pasivaikščioti po Paryžių, eskizuodavo matytus vaizdus, žmones, medžius, gatves.
„Ir aš taip pabandžiau padaryti. Pasiėmiau kompiuterį, išėjau į Viduramžių muziejaus sodelį, kuris yra prie mano namų, ir atsisėdęs pradėjau žvalgytis aplink. Ir štai iššoko frazė – vasaros tingulys“, – prisimena rašytojas.
V.Papievis prisimena, kad tuomet buvo rugpjūtis. Po išpuolių Paryžiuje buvo praėję metai, tad turistai vis dar vengė šio miesto, o paprastai rugpjūtį mieste jie pakeisdavo paryžiečius.
„Pradėjau aprašinėti tuščią Paryžių ir kas būtų, jei tie žmonės, kurie iš čia išvažiavo, niekada nebegrįžtų. Man patiko aprašinėti tokį griūvantį Paryžių“, – kalbėjo pats Paryžiuje gyvenantis V.Papievis.
Prasidėjus koronaviruso pandemijai ir šalims užsivėrus į karantiną, V.Papievis juokavo, kad pirmą karantino dieną pasijuto lyg savo pradėtoje rašyti knygoje.
Knygos pristatyme jis dėkojo vertėjai Violetai Kelertienei. Ji buvo išvertusi romano ištrauką, kuri buvo publikuota viename prestižiškiausių literatūrinių žurnalų Amerikoje „Kenyon Review“ bei sulaukė teigiamų atsiliepimų.
„Bet man atrodo, kad amerikiečiams labiau patiko tiesiog skaityti apie griūvantį Paryžių“, – juokavo Nacionalinės premijos laureatas.
