Knygos siužetas pasakoja apie doktorantą, kuris su moterimi atsikrausto į naują butą ir stengiasi baigti savo disertaciją. Tačiau nuo darbo jį blaško netikėtai užsimezgę santykiai su kaimynystėje gyvenančia vyresne moterimi ir karo nuojauta, sukelta politinės krizės kaimyninėje šalyje.
Autorius tiksliai neįvardina, kur vyksta veiksmas, bet iš riboženklių galima suprasti – pagrindinis veikėjas gyvena Lietuvoje, Vilniuje, o į romano pasaulį besismelkianti karo nuojauta atslenka iš Ukrainos.
Su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoju ir rašytoju T.Vaiseta susitikome senamiestyje, apytuštėje kavinėje.
Gerdamas kakavą jis pasakojo apie savo naujausią knygą ir aplink tvyrančią karo nuojautą. Aš klausiausi, pasidėjęs diktofoną ir užrašų knygutę, kurioje užsimiršęs taip nieko ir neužsirašiau.
– Tavo knyga yra šiuolaikinė Orfėjo mito interpretacija. Čia gal labai tiesmukas klausimas, bet paaiškink šią interpretaciją?
– Orfėjo mitas atsirado ne iš karto. Kai pradėjau daryti pirmuosius romano eskizus – pavyzdžiui, užsirašydavau sakinius, pastraipas, fragmentus, ieškojau pasakojimo ritmo, stiliaus – Orfėjo mito nebuvo.
2015-ųjų rugpjūčio pradžioje mes su Saulina (autoriaus žmona, – 15min pastaba) nuėjome į Ievos Jokubavičiūtės, Niujorke gyvenančios pianistės, koncertą. Ir tas neįtikėtinai geras koncertas mane panardino į tokią būseną, kad jo metu pradėjau intensyviai galvoti apie tai, ką rašau. Nebandau mistifikuoti, bet per tas pusantros valandos supratau, kad tai, ką pradėjau rašyti, ir yra Orfėjo mitas. Kelionė pirmyn ir atgal.
Tuomet ir apsistojau ties mintimi, kad romano stuburkaulis bus Orfėjo mitas. Aišku, tai nėra tiesiogiai papasakotas antikinis mitas – pasiėmiau šio mitologinio pasakojimo logiką ir pritaikiau tam, ką norėjau pasakyti.
Labai atsargiai galėčiau tarti, kad tai yra krikščioniška Orfėjo mito versija – kelionė vyksta ne į pomirtinį pasaulį, bet į nuodėmę ir atgal. Apie ėjimą į nuodėmę prirašyta labai daug, bet apie grįžimą atgal, apie tai, kad žmonės atgailauja padarę nuodėmę, kad tai ne mažiau svarbu nei pati nuodėmė, kad apskritai žmogus kartu yra ir nuodėmingas, ir atgailaujantis, mano galva, parašyta per mažai. Būtent tai man ir norėjosi pabrėžti.
Ties čia norėčiau baigti aiškinti, kad palikčiau erdvės skaitytojams interpretuoti savaip, ieškoti savojo mito.
– Skaitant knygą pajutau kelias labai svarbias linijas: vyro ir moters santykių, nuodėmės, karo nuojautos. Ar kažkuri iš jų yra pati svarbiausia? Ar jos visos lygiavertės?
– Turbūt jos turi vienodą svorį, bet jų reikšmė skirtingais lygiais skiriasi.
Pirmoji linija, aplink kurią lipinama visa medžiaga, yra ta kelionė į nuodėmę: su viena moterimi gyvenantis vyras susipažįsta su kita, vyresne moterimi, ir tarp jų užsimezga kažkoks santykis. Nors romanas tarsi pasakoja apie jų bendravimą, bet iš tikrųjų vyksta vyro santykių su moterimi, kurią jis išduoda, apmąstymas.
Pirminis sumanymas rašyti būtent tokį romaną kilo iš viešosios erdvės stebėjimo, žiniasklaidos skaitymo, kur dominuoja labai supaprastintas, vulgarus, stereotipiškas, klišinis kalbėjimas apie žmonių santykius. Viskas sutraukiama iki kokių nors dešimties patarimų arba trijų žmonių tipų sąrašus. Arba: koks tu esi lovoje pagal horoskopo ženklą. Juk tai visiškas absurdas.
Ir tada norisi pasakyti: taip, mūsų meilės istorijos turi tam tikrų siužetinių panašumų, bendrysčių, bet vis tiek dviejų žmonių santykiai visada yra unikalūs.
Toks santykių sustereotipinimas ir suvulgarinimas kelia natūralų pasipriešinimą. Ir tada norisi pasakyti: taip, mūsų meilės istorijos turi tam tikrų siužetinių panašumų, bendrysčių, bet vis tiek dviejų žmonių santykiai visada yra unikalūs. Visuomet yra tokių unikalių niuansų, giliausių motyvų, kurie, sakyčiau, ir yra patys svarbiausi – jie bet kokių dviejų žmonių santykius padaro nepakartojamus ir kitiems sunkiai suprantamus.
Nesakau, kad romane pavyko stereotipus sulaužyti, bet norėjosi bent patrankyti galvą į tą stereotipų sieną.
– Man atrodo, kad sulaužai. Knygoje jutau labai ryškias tris asmenybes, tris pasaulius, kurie tarsi ir yra susieti, tarsi atskiri. Tai tikrai neįprasti santykiai.
– Įtariu, kad kai kuriuos skaitytojus gali erzinti psichologizavimas. Bet norėjosi perteikti būtent tuos santykių niuansus. Vietomis norėjosi psichologizuoti iki kraštutinumo.
Pirminis sumanymas rašyti būtent tokį romaną kilo iš viešosios erdvės stebėjimo, žiniasklaidos skaitymo, kur dominuoja labai supaprastintas, vulgarus, stereotipiškas, klišinis kalbėjimas apie žmonių santykius, – sakė T.Vaiseta.
Pagrindinis stereotipas, su kuriuo ginčijuosi romane, buvo jaunesnio vyro ir vyresnės moters santykiai. Paprastai tai sušabloninama iki toy boy (liet. berniukas-žaisliukas). Jeigu moteris draugauja su jaunesniu vyru, jis tegali būti žaisliukas. Tarsi tarp jų iš principo negalėtų būti tvirtų, autentiškų jausmų, negalėtų būti ko nors subtilaus ir intymaus.
Beje, ir atvirkščiai. Jeigu vyras draugauja su jaunesne moterimi, viskas yra suvedama į tai, kad eržilas pasikinkė jauną kumelaitę. Viskas ties tuo ir baigiasi. Niekas net negalvoja, kad tuos žmones gali sieti, pavyzdžiui, labai sudėtingas ryšys.
Toks pasaulio suprimityvinimas erzina.
– Romane yra daug dailės darbų aprašymų, jie tarsi papildo siužetą ir aprašomą pasaulį. Kodėl pasirinkai tokią raiškos priemonę? Kiek tavo paties gyvenime svarbi dailė?
– Gali būti, kad tikriesiems dailės gerbėjams nepatiks ta linija, atrodys per mažai gili, per mažai subtili.
Esu toks dailės gerbėjas vidutiniokas, negalėčiau girtis išmanąs dailę profesionaliai. Bet mano gyvenime ji svarbi: jaučiu poreikį nuolat ją matyti, lankytis parodose, žiūrėti tapybos darbus. Lygiai taip pat turiu žiūrėti filmus, ką jau kalbėti apie literatūrą.
Pastebėjau, kad dailė ir kiti menai – bent jau mano aplinkoje – padeda žmonėms susikalbėti. Susėdus vakare su žmona prie arbatos puodelio turbūt būtų sunku kalbėtis apie metafizinį siaubą arba kosminį liūdesį, ar ne (šypsosi)? Bet gali dviese nueiti į parodą ir ten išgyventi tą metafizinį siaubą, egzistencinį nerimą, kosminį liūdesį ir visus kitus svarbiausius gyvenimo jausmus. Išgyveni tai stipriai, autentiškai, tikrai, ir nerizikuoji subanalinti nei tų jausmų, nei savo santykių su kitu žmogumi.
Todėl meno atsiradimas romane yra savaime suprantamas. Meno kūrinių dalyvavimas kasdieniame gyvenime man yra natūralus. Tą labai aiškiai norėjau parodyti ir romane: tai nėra meno idealizavimas, romantizavimas, iškėlimas ant postamento, bet priešingai – menas yra svarbus mūsų kasdienei, paprastai, netgi rutiniškai egzistencijai.
– Ar aprašomus paveikslus specialiai rinkaisi romanui ar jie natūraliai išplaukė iš tavo patirties?
– Egonas Schiele atėjo gerokai anksčiau negu šitas romanas. Ir kai sugalvojau rašyti, žinojau, kad Egonas Schiele čia bus. Tiesą sakant, mes kaip tik nuvažiavome su Saulina... su žmona... Man labai nepatinka sakyti „žmona“.
– Bet taip paprasčiau.
– Paprasčiau, bet atsiranda toks keistas santykis. Anksčiau buvo Saulina, dabar jau žmona, tarsi iki vedybų mus siejo meilės ryšys, o dabar kažkokie anonimiški nuosavybės ryšiai.
Nesvarbu.
Kai buvau pačiame intensyviausiame apmąstymo etape, mes nuvažiavome į Vieną keturioms dienoms. Vaikščiojome po galerijas, žiūrėjome dailės darbus, aišku, mačiau ir Schiele, Vienoje jo daug. Bet tuo pačiu metu atradau ir Alfredą Kubiną. Jis man pasirodė kitoks nei Schiele: mažiau pretenzingas, kitaip keistas, groteskiškesnis, net makabriškesnis, nors už Schiele makabriškesniu būti sunku. Įdomus ir jo biografinis faktas, kad dailininkas išgyveno du pasaulinius karus. Jis man labai tiko kaip vienas iš pagrindinių dailininkų romane.
Visus kitus aprašomus autorius žinojau, bet jų atsiradimą diktavo romano logika – rinkausi tai, ko reikėjo siužetui.
– Kiek knygoje yra autobiografiškumo?
– Bijau, kad mano paaiškinimas skambės kaip pasiteisinimas, bet vis tiek pasakysiu, nes taip iš tikrųjų mąsčiau rašydamas.
Lietuvių literatūra yra stipriai kritikuojama, ir pagrįstai kritikuojama, už tai, kad nemaža jos dalis yra autobiografiška: lyrinis „aš“ labai panašus į autorių, ir, be abejo, yra kuo nors išskirtinis, įdomus, kenčiantis labiau nei visas likęs pasaulis.
Buvo įdomu pamėginti žaisti su tuo autobiografiškumu. Sugalvojau, kad taisyklės bus tokios: pastatysiu kiek labiau įmanoma autobiografiškas dekoracijas, suteiksiu pagrindiniam veikėjui minčių ir jausmų, kuriuos galėčiau ir pats jausti, bet tai tikrai nebus mano išgyventa istorija, – sakė T.Vaiseta.
Todėl buvo įdomu – gal kiek ironiškai – pamėginti žaisti su tuo autobiografiškumu. Sugalvojau, kad taisyklės bus tokios: pastatysiu kiek labiau įmanoma autobiografiškas dekoracijas, suteiksiu pagrindiniam veikėjui minčių ir jausmų, kuriuos galėčiau ir pats jausti, bet tai tikrai nebus mano išgyventa istorija. Šio romano motto galėtų būti: neverta išgyventi tai, ką galima įsivaizduoti. Aš tokios istorijos neišgyvenau. Jeigu kas nors panorėtų tikrinti faktus, jie niekaip nesueitų į mano biografijos kamuolį.
Bet tomis dekoracijomis aš žaidžiu: doktorantas, universitetas, gyvenamoji vieta yra autentiška, aplinka autentiška, net žmonės kai kurie yra tikri, kai kurie – išgalvoti. Juokingiausia, kad žmonės sakosi atpažinę tuos išgalvotus.
Man vakar mama paskambino ir sako: „Bet kaip tu galėjai palikti merginą vieną Londone ir leisti išvažiuoti su tais dviem vyrais?“ Puiku, vadinasi, tas dekoratyvinis autobiografiškumas įtikina, žaidimas vyksta – laikau tai sėkme.
– Knygos pasaulyje tvyro karo nuojauta. Ar tai yra autobiografiška?
– Taip. Galima paprastai sakyti, tai yra natūrali ir žmogiška karo baimė, ir ji vienintelė iš tiesų autobiografiška.
Manau, kad tai nėra vien asmeninė mano istorija, tai yra visos mūsų visuomenės autobiografija. Gyvendamas 2013, 2014, 2015, turbūt ir 2016 metais, gali jausti tvyrančią karo baimę. Ji ne tokia, kad vestų žmones į isteriją, ji tarsi uždaryta privačiose žmonių erdvėse, butuose, šeimose, artimųjų pokalbiuose. Apie karą ir jo galimybes viešai kalbama ne tiek jau mažai, bet tikroji baimė cirkuliuoja draugų, mylimųjų, šeimos narių pokalbiuose.
Gal prieš porą metų išgirdau vienos moters pasakymą, kad ji jaučiasi tarsi gyventų 1938 metais, kai visi kalbėjo apie artėjantį karą. Man atrodo, kad ne vienam buvo toptelėjusi tokia mintis – tarsi kažkas artintųsi. Gal aš paranojiškesnis už kitus, bet tikrai dažnai pagalvoju apie karą kaip realią galimybę.
– Knygoje pagrindinis veikėjas nedviprasmiškai kritikuoja tuos, kurie tiki karo pranašais. Ar nemanai, kad tam tikromis aplinkybėmis ir pats galėtum būti palaikytas pranašu?
– Būtent todėl, kad norėjau pašiepti pranašiškumą, žmones, tikinčius pranašais, vienas iš knygos tikslų buvo nepateikti jokios pranašystės. Tai yra romanas apie karo nuojautas, bet pranašystės, kas iš tikrųjų gali atsitikti, nėra.
Žiūrint klasikinio siužeto konstravimo prasme, galima kabinėtis, kad ta karo nuojauta romane neišsiriša. Tarsi laukiama karo, tarsi bijoma, bet neaišku, kuo baigiasi. Bet toks ir buvo siekis – fiksuoti esamą padėtį, tvyrančią atmosferą: mes ir dabar nežinome, kas bus. Mes nežinome, kokia bus mūsų ateitis, ir galbūt šis nežinojimas yra ne ką mažiau baisus nei pats karo faktas.
– Bet knygos pagrindinis veikėjas užima konkrečias pozicijas. Pavyzdžiui, kritikuodamas kartą, kuriai karas yra tik siurealistinis vaizdas iš Kubino paveikslų.
– Tikrai neturėjau minties pasakyti, kad tai yra karta, kuri mus sužlugdys, nes atėjus karui neis gintis. Šioje vietoje vėlgi tik fiksuoju tai, ką stebiu dabar.
2014 metais labai aiškiai išryškėjo, kad užaugo karta, kuri nebeturi karo patirties, jiems karas gali egzistuoti tik istorijos vadovėliuose. Tai jiems atrodo toks pats neįtikėtinas dalykas, kaip ir senovės Romos imperatoriaus apsilankymas šių dienų Vilniuje. Tai tiesiog neįmanoma.
Buvo labai įdomu stebėti šauktinių grąžinimo istoriją. Kiek buvo sukelta triukšmo. Galima kritikuoti, šaipytis, vadinti verktiniais tuos, kurie priešinosi sprendimui grąžinti šauktinius, bet iš tikrųjų tai rodo, kad yra karta, kuri turi jau visai kitokį istorijos jausmą. Jiems nepriklausoma Lietuva yra duotybė, savaime suprantamas dalykas.
Turbūt būtų per daug skambu sakyti, kad 2014 metais įvyko lūžis, bet tada visą visuomenę supurtė suvokimas, kad Lietuvos valstybė vis dėlto nėra savaime suprantama duotybė. Tai buvo pirmas priminimas per dvidešimt penkerius metus, kad dėl savo valstybės turime stengtis, o jei reikės – ir aukotis. Ir net neaišku, ar tai padės, nes yra išorinės jėgos, kurios gali pasirodyti už mūsų pastangas stipresnės.
Toje šauktinių istorijoje žmonėms atrodė: kodėl reikia ruoštis tam, kas neįmanoma? Bet tai yra įmanoma. Nebūtinai karas bus. Bet tai įmanoma. Ir tai yra Lietuvos istorijos konstanta.
– Malonu.
– Malonu, kad mes tai žinome (nusijuokė).
Nesakau, kad kritikuoju tą jaunąją kartą. Aš ir pats jai beveik priklausau. Nors Sausio 13-oji mano atmintyje yra labai stiprus išgyvenimas.
Turbūt todėl romane ir atsiranda Sausio 13-osios motyvas. Man atrodo, kad tai buvo paskutinis Lietuvos visuomenės patyrimas, kad valstybė ir laisvė nėra savaime suprantami dalykai ir už juos reikia kovoti. Paskui mes įklimpome į smulkmeniškumą, per kurį nebematome bendro vaizdo. O bendras vaizdas yra tai, kad mes privalome rūpintis šia valstybe, jeigu norime kurti savo politinę bendruomenę.
Romane stengiausi nepolitikuoti, nors šiek tiek papolitikavau, bet svarbiausia buvo užfiksuoti būtent tą tašką – 2014 metus. Dabar pasaulyje vyksta visokie brexitai, trumpai, ir tai nustūmė į šoną Rusijos agresijos prieš Ukrainą faktą, Krymo aneksiją, Lietuvoje kilusį nerimą. Vis dėlto toje trumpoje XXI amžiaus Lietuvos istorijoje 2014-ieji buvo tikrai labai svarbūs metai, ir aš norėjau užfiksuoti, kaip žmonės tada jautėsi.
Tomo Vaisetos psichologinis romanas „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ , kurį išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, prekyboje pasirodė šią savaitę.
