„Ne tokią dieną norėjau pristatyti savo knygą, mano širdis ir mintys, kaip ir jūsų, matyt, – su Ukraina, jos visuomene, kariuomene, kuri bando atremti šitą visiškai pablūdusio Putlerio ataką. Ir aš galvoju apie tuos ukrainiečių rašytojus, kuriuos pažįstu – Serhijų Žadaną, Andrijų Bondarą, Jurijų Andrikovičių. Jie šiuo metu išgyvena didelį nerimą. Ir jus gal irgi užplūsta bejėgiškumo jausmas – ką mes su tom knygom, literatūra ir menu tokių įvykių akivaizdoje galime padaryti? Kita vertus, kita mintis ateina po tokių emocijų – tai ir yra, ką mes galime padaryti. Mes, knygos žmonės, literatūros žmonės, meno žmonės, turime daryti tai, ką geriausiai išmanome – skaityti knygas, rašyti ir tokiu būdu išlaikyti dvasios ramybę ir nepasiduoti panikai, ko Putinas ir nori“, – knygos pristatymo pradžioje kalbėjo L.Katkus.
Jo naujojoje knygoje kalbama apie tai, kokias patirtis mes įgijome nuo Sąjūdžio laikų iki šių dienų, kaip pasikeitė mūsų savivoka. Tai realistiški, slengą, šnekamąją kalbą apjungiantys pasakojimai, kurie taip pat panardina skaitytoją ir į svajingą, magišką atmosferą.
Šiai knygai pasirinkęs jam naują, o ir lietuvių literatūroje primirštą apysakos žanrą L.Katkus sakė, kad toks pasakojimo būdas jam patiko tuo, jog rašydamas apysaką autorius turi papasakoti visą istoriją – panašiai kaip romane, tačiau čia negali daugžodžiauti, nukrypti į šalutines istorijas – turi rašyti „tiesiu taikymu“. „Man atrodo, kad apysakos artimos sakytinei kalbai. Skaitydami romaną suprantame, kad pagrindinė terpė yra knyga, o apysaka išlaiko gyvo pasakojimo pėdsaką, – sakė L.Katkus. Beje, jis prieš kelis metus sudarė ir lietuvių rašytojų apsakymų rinktinę „Troleibuso istorijos“. – Apysakos yra pusiau ilgo metražo žanras. Berašant jas jos atrodė kaip laiptelis lipant link romano. Manau, kad trumpasis prozos žanras turi ne tik savarankišką svorį ir centrą, bet ir savo žaidimo taisykles“.
Šios knygos pristatyme dalyvavęs literatūrologas Saulius Vasiliauskas knygą perskaitė simboliškomis aplinkybėmis – jis skrido lėktuvu į Berlyną, tačiau šis negalėjo nutūpti šiame mieste, suko ratus, vėliau grįžo į Vilnių ir vėl išskrido atgal į Vokietiją. „Tai tapo pirmąja knyga, kurią visą perskaičiau lėktuve“, – „Nakvynės Berlyne“ perskaitymo aplinkybes pasakojo S.Vasiliauskas.
Jis teigė, kad trumpoji proza Lietuvoje išgyvena pakilimą ir galbūt netgi užima poziciją, kurią anksčiau ilgus metus pas mus buvo užėmusi eseistika. Beje, ir pats L.Katkus anksčiau buvo išleidęs eseistikos knygą „Sklepas“, ir S.Vasiliauskas naujame šio rašytojo kūrinyje įžvelgė eseistinių potėpių.
„Apysaka pas mus pirmiausia siejasi su klasikais. Tačiau Laurynui būdingas šiuolaikinis kalbėjimas, jis atokiau nuo klasikinės prozos, – sakė S.Vasiliaukas. L.Katkaus kalbėjimą jis apibūdino kaip šarmingą, familiarų, paprastą. – Jo kalbėjimas yra artimas eseistikai, tai nėra griežtąja prasme klasikinė proza. Tradicinė proza yra labiau konstruojama, o eseistinis pasakojimas arčiau tikrovės. Lauryno pasakojimo būdas įsipaišo tarpinėje būsenoje tarp tradicinės prozos, eseistikos, dienoraštinio rašymo. Jam siužetas ir struktūra nėra esminiai dalykai, nuo kurių prasideda tekstai. Sakyčiau, kad svarbiausia čia yra kalbėjimo būdas, raiška ir pats pasakotojas. Pasakotojo autorefleksija, jo santykis su tikrove, jo „cinkelis“.
Kalbėdamas apie kitus šios knygos bruožus jis taip pat išskyrė slengą, daug šiuolaikinio pasaulio atributų, tačiau greta šio šiuolaikiškumo čia yra ir mistinių elementų, kurie pasakojimams suteikia papildomą sluoksnį. „Yra čia ir autoironijos, humoro, erotikos. Ir erotika čia rašoma su šypsniu. Lietuviams sunkiai sekasi su erotiniais tekstais, nes labai lengva nuslysti į neskoningą rašymą, tad netgi bijoma kurti erotiškų tekstų. Erotiško pasakojimo čia nėra daug, bet ten, kur jis yra, šmaikščiai ir taikliai įsipaišo į bendrą kompoziciją“, – sakė S.Vasiliauskas.
S.Vasiliausko paminėto magiškojo pajautimo šiame rinkinyje išties yra nemažai, – tikroviškas pasakojimas persipina su įsivaizduojamu, ir realybė virsta kone perregima. „Man fantastika yra visos literatūros pradžia, – tokį pasakojimo būdą aiškino L.Katkus. – Imi kažkokius vaizduotės dalykus, ir ta žaismė tave pagauna – tai didžiausias malonumas kuriant. Vieni naudoja vaizduotę, kad sukurtų, kas atrodo esama ar galima, kiti naudoja vaizduotę taip, kad sukurtų tai, ko nėra, bet yra bent jau literatūros kūrinyje. Man nerūpi kurti pasakiškus pasaulius – tarkime, kaip fentezi. Man rūpi fantastika, magija kaip tikrovės riba, kartu tai kaip tikrovės rėmas, kuris parodo ją daug ryškiau“.
Viena esminių jungiamųjų šių apysakų temų yra savosios kartos istorijos, jos jausenų perteikimas, laiko fiksavimas. O kartu ir žmogaus, išgyvenusio visą šį laikotarpį brendimo, augimo, kismo istorija – tai, koks personažas yra pirmojoje istorijoje, – naivus, žiūrintis į pasaulį atviromis akimis, smarkiai skiriasi nuo nuovargio paskutinėje apysakoje. Tai klausimai, ką mes atradome ir ką praradome.
„Galbūt tiesiog nostalgijos vaikystei ir jaunystei jaučiame, ypač bėgant laikui. Yra ir kitas dalykas, susijęs su laiku, – tai jaučia mano bendraamžiai, o ir ne tik jie – trisdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai irgi panašiai tai mato – kas nutiko per paskutinius dvidešimt metų, išskyrus tai, kad aplankėm visas pasaulio šalis ir išragavom visus pasaulio valgius? Tai tarsi laiko masė. Kokios patirties įgavome, ar sužinojome kažko daugiau nei žinojome pradžioje? Šis klausimas vertė mane pasakoti šias istorijas“, – sakė L.Katkus.
S.Vasiliauskas atkreipė dėmesį ir į su sovietmečiu susijusias apysakose išnyrančias detales. Į klausimą, ar sovietmetis veikia kaip lyginimo taškas, L.Katkus atsakė: „Man atrodo, kad sovietiniai laikai yra vienu metu ir labai toli, ir labai arti. Tai vienas iš laiko bėgimo pojūčio ženklų. Mes pernelyg arogantiškai nustūmėme į šalį tas patirtis, matau visuomenės norą apsimesti, kad viso to nebuvo, O tai į gera neatveda. Galime pažiūrėti į Rytų pusę – kas darosi visuomenėse, kai prasideda atminties trynimas, kuriamas mitas, kokie tie laikai buvo gražūs ir geri“.
Donatas Petrošius apie šią knygą yra sakęs, kad joje „naujos šnektos, žiniasklaidos žargonas ir slengas vykusiai sintetinami ir jungiami su literatūrine kalba”.
„Aš jaunystėje truputį grojau pianinu. Man atrodo, tas elgesys su kalba panašus – norisi groti visom oktavom, visu pločiu, nuo apačios iki viršaus. Mes turime arba labai švarų, aukštą, pakilų kalbėjimą, – aš jo neatmetu, man jis irgi imponuoja, arba kai jau manoma, kad reikia tik slengu rašyti. Mano siekis, kad tie kalbos lygmenys susieitų į viduriuką, židinį. Labiausiai man ir trūksta literatūroje net ne slengo, o įsivaizdavimo, kaip žmonės kalba kasdien, kokius palyginimus jie duoda. Tai rašytojui neišsenkami lobiai“, – sakė L.Katkus.
