„Kuo toliau, tuo labiau neberūpi žanro kanonas ir nebeturiu noro dėl ko nors įtikinėti, įkalbinėti, koketuoti.“ – taip knygą skaitytojams pristato S.Parulskis.
1990-aisiais eilėraščių rinkiniu „Iš ilgesio visa tai“ debiutavęs poetas S. Parulskis į prozą pasuko po gero dešimtmečio, tūkstantmečių sandūroje – 2002 m. pasirodė pirmasis autoriaus esė rinkinys „Nuogi drabužiai“ ir pirmasis romanas „Trys sekundės dangaus“. S.Parulskis yra vienas iš vadinamosios lietuvių eseistikos mokyklos kūrėjų ir skaitomiausių autorių.
Naujausioji S.Parulskio knyga „Amžinybė manęs nejaudina“, kaip pastebi literatūrologė Jūratė Čerškutė, tarsi išsprūsta iš lietuvių literatūrai būdingos eseistikos apibrėžimo. „Vadinti šią knygą tik esė rinkiniu yra ne visai tikslu ir gal kiek nekorektiška, mat gali įsižeisti svarbiausią vaidmenį trijų dalių knygoje vaidinantis centrinis knygos tekstas „Stingstančio laiko kasyklos“. Tai autentiška kūrybos išpažintis ir teksto rašymo laboratorija, kurioje demonstruojamos vaizduotės kasyklos, o autorius nevengia žaisti skaitytojo dėmesiu, derindamas ir išbandydamas skirtingus pasakojimo būdus bei technikas.
Šiame didžiausiame ir fragmentiškiausiame knygos tekste susilieja visi S.Parulskio kūrybiniai vaidmenys – poetas, dramaturgas, eseistas, romanistas, kūrybinio rašymo dėstytojas, gyvenimo stebėtojas. Kartu atsiskleidžia ir S.Parulskio kūrybos kertiniai poliai, konceptas, kurio gyvybingumą palaiko autocitatos – gausios nuorodos į ankstesnes knygas ir reikšmingas metaforas.
„Stingstančio laiko kasyklos“ balansuoja ties esė, novelės ir apysakos riba. O tiems, kurie skaitė prieš porą metų pasirodžiusį Sigito Parulskio romaną „Nutylėtų lelijų miestas“, naujasis tekstas gali kelti netikėtų asociacijų ir priminti šio romano tęsinį ar bent jau nepublikuotus skyrius.“
Pirmąją knygos dalį „Stingstančio laiko kasyklos“ keičia ir tam tikra prasme tęsia antroji dalis „Tarp kūno ir sienos“ – joje didžiajai daliai skaitytojų jau pažįstami S.Parulskio tekstai–komentarai, skelbti internetinėje erdvėje. Nugulę į knygą šie tekstai tarsi įgavo naują kvėpavimą ir gyvenimą bei darnią bendrą ritmiką. „Skaityti juos – lyg gerti gerą, tvirtos struktūros ir sodraus skonio espresso“ – sako literatūrologė J.Čerškutė, pridurdama ir tai, kad po smūginių espresso galima ramiai pasinerti į paskutiniąją knygos dalį „Suskaldyta Europos kaukolė“ – tai kultūrologinės S.Parulskio esė, kuriose jis reflektuoja savo romano „Tamsa ir partneriai“ recepciją ir holokausto problematiką, narsto Europos tapatybės kertinius dėmenis, aptaria Šarūno Saukos tapybą.
S.Parulskio „Amžinybė manęs nejaudina“ – tai iš pirmo žvilgsnio marga ir skirtinga, bet išties itin nuosekli ir darni knyga, kurią J.Čerškutė būtų linkusi vadinti „iš mažųjų prozos tekstų sugulusiu S.Parulskio dabarties pasakojimu“. Pats autorius savo knygą irgi pristato kaip vientisą pasakojimą – „apie stingstantį laiką ir jame atsispindintį grožį, ir negandą, ir atmintį, ir dar kažką, kas labai konkretu ir sunkiai įvardijama, bet labiausiai ji apie dabartį, apie esamąjį laiką, apie mus, čia gyvenančius ir jaučiančius“.
Vienas svarbiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų S.Parulskis gimė 1965 m. Obeliuose. 1990 m. jis baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete ir išleido pirmąją poezijos knygą. 2004 m. rašytojui įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. S.Parulskio bibliografijoje – beveik trisdešimt kūrinių, tarp kurių ir ne vienas kritikų pripažintas ir skaitytojų įvertinimo susilaukęs tekstas. Rašytojo esė ir straipsnius publikavo daugelis šalies kultūros ir plačiosios žiniasklaidos leidinių.
S.Parulskio knygą „Amžinybė manęs nejaudina“ išleido leidykla „Alma littera“. Knygą skaitytojams autorius pristatys šeštadienį Vilniaus knygų mugėje.
