Kiek kainuoja vaikai? – tikriausiai nesunkiai rastumėte atsakymą: nervų, krūvas atlyginimų ir nemiegotų naktų, laimės akimirkas bei pilnatvės vandenynus. Bet ar galite įsivaizduoti, kad šviesiausias įsivaizduojamas stebuklas – gyvybė – gali sugriauti pasaulius? Kas vyksta, kai siekdami gyvybės stebuklo, du žmonės savo gyvenimo kelionėje nebemato nieko daugiau, tik tą Vienintelį Tikslą? Kiek kartų įmanoma keltis ir vėl klupti, mėginti iš vis smulkesnių šukių klijuoti dūžtančias šeimos viltis?
Ar tai mano autobiografija – ne. Ar buvau su tuo susidūrusi – taip, - sako autorė.
Tai romanas apie porą, kuri norėdama susilaukti vaikų naudojasi dirbtinio/pagalbinio apvaisinimo procedūromis. Darnią porą, kuri mėnesiai po mėnesių skaičiuoja vaisingas dienas, tikrina ovuliaciją ir „daro vaikus“. Apie tai, kaip moteris ir vyras aukoja savo intymųjį gyvenimą, savo paslaptis, kol nejučia atsiduria skirtingose barikadų pusėse. Pamažu atskleidžiami šios opios problemos užkulisiai, apie kuriuos ten buvę nemėgsta šnekėti, siekiantys ten patekti nežino, kas jų laukia, o juos smerkiantys dažnai nė neįsivaizduoja, kiek iš tiesų kainuoja vaikai.
Autorė Viktorija Butautis 2008 m. debiutavo romanu „Kitas Elenos gyvenimas“ („Baltos lankos“). Romano „Kiek kainuoja vaikai?“ veiksmas vyksta šalyse, kuriose autorė gyveno ar praleido daug laiko – Australijoje, Singapūre, Anglijoje.
„Visos šalys ir faktai apie jas, bei patirtys yra tikros, pajaustos ir išgyventos. Ar tai mano autobiografija – ne. Ar buvau su tuo susidūrusi – taip. Šį romaną tiesiog turėjau parašyti. Lietuvoje dirbtinio apvaisinimo problema tyliai tyliai sopa. Čia net nėra tokios dirbtinio apvaisinimo „mašinos“, kurią aprašau romane, o procedūros, kurios įmanomos, tikrai nėra taip sustyguotos, kaip Australijoje ar Anglijoje, kur ir įvyko pirmas sėkmingas IVF dar prieš 36-erius metus. Lietuvoje ir bažnyčia burnoja prieš dirbtinį apvaisinimą, ir visuomenė uždaresnė. Lietuvoje pagal oficialiąją statistiką egzistuoja apie 50 tūkst. nevaisingų šeimų, o mūsų šalyje dirbtinio apvaisinimo procedūras reglamentuojantis įstatymas iki šiol nepriimtas. Kol kas romanas – labai tinkama priemonė pasiekti žmones, jį be sąžinės graužaties gali paskaityti visi“, - sako autorė.