Karantino metu L.Simutytė gyvena ir nuotoliniu būdu dirba Kaišiadoryse – kuria socialinės komunikacinius tekstus, rašo interviu ciklą „Blunkanti sofa“.
Rašytoja gimė Vilniuje, kuriame studijavo jos tėvai. Linos šeima gyveno Druskininkuose, o kai jai sukako treji ar ketveri metai, išsikraustė į Mažeikius. Netrukus ji vėl sugrįžo į Vilnių ir jame praleido vienuolika metų.
„Ne taip jau seniai esu Kaišiadoryse. Vilnius man buvo pernelyg triukšmingas – galbūt pritrūko vidinio ryžto pasakyti „ne“ renginiams, draugams. Juolab kad gyvenau pačiame centre prie Lukiškių aikštės“, – pasakojo mergina.
Pokalbiui susitikome Bernardinų sode, kuriame kalbėjomės daug daugiau, nei užfiksuota interviu. Galbūt ne viskas iš pirmojo dešimtmečio skirta tėvų ausims.
– Tau Mažeikiai, lyg kokiam Oskarui Milašiui buvo LDK, yra tarsi sapniška vaikystės erdvė.
– Dabar jau galiu galvoti apie Mažeikiuose vykstančius stebuklus – naftos perdirbimo gamyklą naktį arba prie didžiosios „Norfos“ stovinčią Eifelio bokšto kopiją. Tačiau atmintyje šis miestas išliko kaip pilka pramoninė erdvė, kurioje daug plynos ir tuščios vietos.
Man įsiminė keli miesto taškai. Vienas jų – stadionas, į kurį rinkdavomės kiekvieną dieną, o savaitgaliais nuo pietų. Vienoje stadiono pusėje sėdėdavo metalistai, kitoje – marozai. Pati buvau metalistų pusėje, nors save anuomet apibūdindavau kaip gotę. Kiekvienas bandymas save išreikšti truputį alternatyviau būdavo gana kritiškai sutinkamas. Net mokykloje girdėdavosi komentarai iš serijos ką tu čia, sataniste. Vieną kartą klasiokai susilažino, kad jeigu Lina ateis apsirengusi ne juodai, laimėtojas gaus solidžią, gal 50 litų, sumą.
Šiandien nuoskaudų nejaučiu, tačiau tada iš Mažeikių labai norėjau ištrūkti. Neabejojau, jog savo gyvenimo su jais nesiesiu. Tačiau žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, atrodo, kad ten buvo visko: eidavome į kapines, šnekėdavome ir apie literatūrą. Ten taip pat gyveno vyresnių metalistų vyrukų, kurie skaitydavo „rimtąją literatūrą“, cituodavo Albert'ą Camus ir Jeaną-Paulį Sartre‘ą, dalindavosi filosofiniais atradimais.
Nežinau, kaip buvo jiems, tačiau aš buvau paauglė, kuri didžiavosi, jog naktį, kambaryje klusniai užgesinusi šviesą, ne miegojo, o klausėsi Samuelio Becketto audioknygos „Molojus“. Nors atėjus rytui ir besiruošdama į mokyklą jausdavausi pavargusi, tai bent iš dalies kompensuodavo artėjančios dienos beprasmybę. Nors maišto buvo daug, vis dėlto šalia to viršų ėmė pareigos jausmas gerai mokytis, dalyvauti konkursuose, eiti į muzikos mokyklą. Ten baigiau fortepijono ir vaidybos klases.
– Ar apibūdintum save kaip kultūringą chuliganę?
– Nežinau, anksčiau chuliganizmo buvo daug daugiau. Dabar jaučiu, kad laikas bėga ir prisiimti etiketę atrodo nereikšminga. Viskas pernelyg greit kinta. Kas mane apibrėžtų kaip chuliganę šiandien? Ko gero, niekas. Gyvenu visiškai normalų, paprastą gyvenimą: turiu darbą, pomėgių, domiuosi literatūra, kinu, mėgstu fotografuoti, piešti. Kas čia tokio chuliganiško? Nebent tai, jog iki šiol rūkau, kas chuliganiška galėjo būti paauglystėje.
Nors turiu polinkių, pavyzdžiui, vaikščioti į kitų žmonių teritorijas, tarkime, į užmiestines sodų bendrijas. Aną kartą prie mažyčio, mažai kuo išsiskiriančio geltono namelio pamačiau stovinčius keturis policijos automobilius ir ant žolės šalia išdėliotas korteles, žyminčias nusikaltimo įkalčius. Vakare sužinojau, kad namuke buvo įvykdyta žmogžudystė. Žinoma, soduose šniukštinėdama ir vaikštinėdama nieko nevagiu, nekūrenu ir nesprogdinu, bet erdves mėgstu užfiksuoti telefono kamera.
Kartais, kai apima jausmas, kad pernelyg surimtėjau, pasidaro liūdna. Mat jaunystės, kurioje išvažiuojant iš festivalio padegti palapinę ir ištranzuoti nieko nereiškė, nebėra. Galbūt tai mane formavo? Kažką galėjau įskaudinti, įžeisti? Bet dabar atrodo, jog iš savo biografijos nieko nenorėčiau išbraukti.
– Kaip tavo tėvai reagavo į knygą?
– Jie labai laukė knygos ir ji buvo džiugiai sutikta. Šiuo metu vis dar dirbu prie didesnės apimties kūrinio „Visiškas pasveikimas yra mirtis“, kurio fragmentai buvo publikuoti „Literatūrinių slinkčių“ almanache. Ten daug siužetų paimta iš to, kas buvo. Aišku, dauguma detalių kūrinyje sutirštinta. Skaitydama jį mama klausė, kaip aš galiu ištraukti šeimos istorijas ir, neduok Dieve, kas nors apie jas sužinos.
Netikiu antraštėmis, kuriose teigiama, jog kūrinys pasakoja tikrą istoriją.
Jaučiu, jog tai buvo skaudžiai priimta, tarsi tyčia būčiau pavaizdavusi mamą su aplopyta striuke. Tarsi iš tiesų mes pinigų neturėjome taip, kad norėdama, bet negalėdama nusipirkti mėtinių „Mentos“ pastilių, šaldiklyje šaldydavau dantų pastos rutuliukus. Juk net norėdamas neatpasakotum taip, kaip buvo iš tiesų, o ir šiaip netikiu antraštėmis, kuriose teigiama, jog kūrinys pasakoja tikrą istoriją. Kodėl tai turėtų suteikti kažkokį literatūrinį svorį? Juk skaitai tekstą, ir supranti – geras jis ar ne.
– Apsakyme „STAR WARS“ taip pat pasakojama apie Kalėdų laiką su laukiamuoju „Monopoliu“.
– Kaip tik neseniai žaidėme „Monopolį“, bet ne tą, kurį turėjau vaikystėje. Tuomet mes gaudavome dovanų iš Amerikos, kurioje gyvenantis pusbrolis suruošdavo didžiulį siuntinį. Ten jis sudėdavo šokoladų, kavos, vyšnių kauliukais kvepiančių cigarilių, kurių ne kartą esu nukniaukusi. Būtent tai buvo magiška realybė. O ir šiaip Kalėdos buvo reikšminga šventė, kurios su broliu nekantriai laukdavome. Kūčių vakarą sugalvodavome visokių žaidimų, ateidavo seneliai, dėdė Grigas, kaimynė.
Jaučiau, jog ne žaisluose ir adidasuose slypi meilė.
Kalėdų Seniu tikėjau ilgai, tačiau vienąkart suradau dovanas ir apsimečiau, jog nieko nežinau. Jei tėvams pasakysiu, kad žinau, jog Kalėdų Senio nėra, nebegausiu dovanos ir nuo jo?
Prisiminus vaikystę galvoju, jog mes daug ko neturėjome. Negyvenome prabangiai, neturėjome kažkokių ypatingų žaislų, firminių drabužių ar „Playstation“. Tačiau mano tėvai sugebėdavo per įvairias veiklas, kad ir naujų plytelių klojimą vonios kambaryje, sienų dažymą, sukurti džiaugsmą. Jaučiau, jog ne žaisluose ir adidasuose slypi meilė.
– Poroje apsakymų mini ir „Mažeikių naftą“, kuri gerokai prisideda prie miesto identiteto. Galbūt pameni, kuo ji įdomi, kaip žmonės apie ją juokaudavo?
– Nepamenu juokų, susijusių su „Mažeikių nafta“. Žinau tiek, jog ten buvo keli skandalai – kažkas sprogo, vėliau kažką atleido. Vienu metu mano tėtis ten gavo nedidelį darbą, dėl to džiaugiausi. Ne dėl paties darbo, bet dėl to, kad tai buvo tarsi prestižo reikalas – jeigu jau dirbi naftoj, vadinasi tavo gyvenime vyksta kažkas gero. Pavyzdžiui, pradėjus lankyti gimnaziją, jaučiau neteisybę, jog A klasėje susirinko naftininkai turtuoliai. Dar pradinėse klasėse buvo mergina, kurios tėtis ten dirbo ir užėmė svarbias pareigas. Neretai susidurdavau su pasilyginimais, kas gyvena geriau, gražiau. Tačiau pačios gamyklos supoetinimo nebuvo.
– Ir man pačiai yra tekę gyventi mažame miestelyje, primenančiame tuos amerikietiškus filmus apie mažos bendruomenės gyvenimą. Jame tu eini į šokius, galbūt eini į pasimatymą su kaimynu/e. Beje, ar Mažeikiuose buvo tavo pirmoji meilė?
– Žinoma, kad ten. Tačiau mažeikiškiai man ėmė greitai nebepatikti ir tuomet pradėjau ieškotis draugų Gargžduose. Ten gyveno mano pirmoji „rimtesnė“ meilė, su kuria ilgai draugavome. Iš tiesų, net ir Vilniuje gyvendama ilgą laiką – daugiau nei 10 metų – pradėjau jausti mažos mokyklėlės sindromą, nes tu visus pažįsti arba žinai iš matymo.
Tačiau orgazmas tiek Mažeikiuose, tiek Vilniuje, tiek Niujorke, ko gero, per daug nesiskiria.
– Kai skaitau klasikines lietuviškas knygas apie mažus miestelius arba kaimą, įprastai išnyra Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tipo preziciškos, daiktiškos novelės. Tačiau taviškiuose Mažeikiuose netrūksta ryškaus seksualumo – „Miesto šventės“ finale prarandama nekaltybė, kitur itin detaliai aprašomas liemenėlės lankelis.
– Man atrodo, kad visos seksualinės patirtys, kuriose gali dalyvauti vienas (arba keli žmonės), baigiasi panašiai – žmonės įprastai turi tikslą pasitenkinti. Tačiau orgazmas tiek Mažeikiuose, tiek Vilniuje, tiek Niujorke, ko gero, per daug nesiskiria.
Kalbant apie patį kūniškumą, tai būtų įdomu, kaip būčiau rašiusi, jeigu būčiau gyvenusi Vilniuje. Juk augau aplinkoje, kurioje seksas buvo neliečiama tema. Jeigu sužinodavome, kad kuri klasiokė prarado nekaltybę, mūsų reakcijos buvo panašios į o šita tai jau prasileido.
Vis dėlto kūniškumą visą laiką suvokiau kaip saviraišką. Tai nebūtinai yra vien seksas, tai taip pat yra šokis ir kūno kalba. Suvaržymų, kaip turi elgtis ir atrodyti mergina, Mažeikiuose buvo labai daug. Po vieno įvykio nusprendžiau keisti mokyklą, tad važiavau mokytis į Židikus, nes mano mama ten dirbo lietuvių kalbos mokytoja.
– O Židikuose kartais negyveno Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė)?
– Taip. Be to, kartais Židikuose buvo suteikiamas „Pečkauskaitės mergaitės“ titulas. Tuo metu buvau įsitikinusi, kad tos mergaitės turėjo pasižymėti tokiomis ypatybėmis kaip ilgi plaukai, grojimas fortepijonu ir rašymas.
– Oho.
– Atsimenu, jog visos jos iš tiesų buvo ilgakasės. Ramios ir kultūringos merginos. Todėl nustebau, kai mane nominavo. Mane tai gąsdino: galvojau, kad nebegalėsiu pasislėpusi su klasiokais supešti cigaretės ir turėsiu būti dar pareigingesnė, nes apie tai man nuolat primins simbolinė tautinė juosta su fraze „Pečkauskaitės mergaitė“! Galiausiai aš negavau to apdovanojimo ir apsidžiaugiau.
Vis dėlto man labai patiko Marijos Pečkauskaitės gimnazija, jos direktorė, puikūs, palaikantys, skatinantys pedagogai. Direktorė kviesdavo menininkus iš didžiųjų miestų, vykdavo teatro festivaliai, vasaromis – kūrybinės stovyklos. Tą laiką iš tiesų prisimenu su dideliu dėkingumu.
– Kalbant apie lyčių lygybę, tai viename iš savo apsakymų „Vanduo yra veidmainis“ pasakotojas veikėją apibūdiną kaip daiktą: Ji tėra Lenor ir Tide, skalbiniai, virvės už užeigos, žirniai lysvėse ir uogomis nusidažiusios staltiesės. Ji – tik įkaitęs lygintuvas, siurblys, laižantis kilimo trupinius, išblizginti veidrodžiai, prijuostė su kišene priekyje ir ant jos išsiuvinėta mėlyna B. Ji – tai kunkuliuojanti prancūziška svogūnų sriuba, kurioje lydosi sūris.
– Iš to, ką dabar pacitavai, tai skaitytojui gali susidaryti įvaizdis, kad taip apie moterį kalbantis personažas ją mato kaip nuveiktą darbą – nublizgintą veidrodį, skalbimo mašiną. Konkrečiai šioje dalyje tai buvo bandymas užmaskuoti realybę: pagrindinis personažas mergaitę įsimylėjo ir pagrobė. Ši teksto vieta – mėginimas prigesinti jausmus, personažui leisti „įsikalbėti“, kad jis niekuo dėtas ir nusikratyti nusikaltimo atsakomybės, o ne iliustruoti požiūrį į moteris.
Prisiminkime, kas lieka, kai su žmogumi atsisveikiname jam mirus.
Kita vertus, man labai įdomu rašyti bei galvoti apie daiktus. Prisiminkime, kas lieka, kai su žmogumi atsisveikiname jam mirus. Atsimenu, kai po močiutės mirties radau jos piniginę su į miltelius sugrūsta validolio tablete, centais ir rožančiumi. Tuo metu būtent tie daiktai tapo sakralūs, nes be jų neliko nieko fiziškai užčiuopiamo, kas sugrąžintų močiutę. Galbūt dėmesys detalėms išliko ir iš dramaturgijos studijų, kai rašant scenarijus buvo svarbu apie personažą papasakoti ne iš jo paties lūpų.
– Dramaturgija bei kino įtaka jaučiama ir vietose, kuriose subjektas pasakoja ištraukas iš filmų. O vienas iš įdomesnių daiktų, pasikartojančių kaip leitmotyvas yra „Audi 100“.
– Mes iš tiesų turėjome auksinę „Audi 100“, bet nežinau, kodėl būtent šis automobilis man tapo toks brangus. Juk turėjome ir „Fordą“, „Opel“... Galbūt ji atrodė labai klasikinė, erdvi. Nors ir buvo pirkta Rietavo turguje, ji atrodė nuliovai – nesubraižyta, švari, jauki. Apskritai automobiliai man yra labai romantiškas objektas.
Galbūt į kičą panirę žmonės bando išstumti tamsą?
Nemažai juo su šeima keliaudavome maršrutu Druskininkai–Mažeikiai. Kelionė trukdavo ilgą laiką. Su visais sustojimais degalinėse – beveik 5 val. Automobilis man tarsi saugumo, ramybės, nesibaigiančio kelio simbolis, kurio metu viską pamiršti.
– Prakalbai apie keliones. Ar labai mėgsti Ameriką, kurios tavo kūryboje tikrai nemažai?
– Taip, bet nepasakyčiau, jog tai mano šalis. Žinoma, ten daug visko. Ir aukštosios kultūros. Mano Amerika susidėjo iš to, ką mačiau filmuose – tavernos, mėsainiai, boulingas, paplūdimiai, kai kurios kičinės vietos. Buvome Kentukyje, kuriame pamačiau kiškio iškamšą su ragais ir dėl kažkokių priežasčių ten buvo galima lukštenti žemės riešutus ir ant žemės mėtyti kevalus. Man patiko, jog Amerikoje daug gražaus absurdo. Atrodė, kad ten gyvenantiems žmonėms pirmiausiai svarbu gerai pavalgyti, kažkur išvažiuoti, o visa kita – kaip pasiseks.
Nors vartotojiškumas buvo stipriai juntamas, man patiko kičo kultūra. Aš ją jaučiu prisimindama savo namus, kuriuose šalia vertingų daiktų turėjome paveiksliukus su gintariukais arba septynių dramblių, nešančių laimę, kolekciją. Jie man taip pat žavūs, primena apie paprastumą, nesusireikšminimą. Galbūt į kičą panirę žmonės bando išstumti tamsą?
– Man pasirodė, jog savo kūryboje per šį filtrą sugebi pamatyti lietuvišką kičą. Pradedant „Maxima“, kuri yra lietuviškas „Walmart“. Beje, ar kada dirbai ten, nes apsakyme „STAR WARS“ šioje erdvėje užsimezga romanas.
Manau, jog kūrybiškai nuteiktų paštininkės darbas.
– Ši mintis man visada keldavo nerimą: jeigu Vilniuje man bus labai prastai, turėsiu grįžti į Mažeikius, kuriuose nieko kito neveiksiu, kaip tik dirbsiu „Maximoje“ ir sėdėsiu kasoje. Tada įsivaizdavau, kad grįžusi po darbo apsirengsiu kokią nudriskusią pilką maikę. Nors ir sunku palyginti, esu dirbusi MO muziejaus kasoje ir supratau, jog ne taip ir blogai joje būti.
– O kokį darbą, kuris nebūtų tiesiogiai susijęs su kultūra, norėtum dirbti, tačiau jis suteiktų įkvėpimo kūrybai?
– Manau, jog kūrybiškai nuteiktų paštininkės darbas. Nešiočiau laiškus ir galėčiau pasižvalgyti, kaip žmonės gyvena bei kokie jų durų kilimėliai. Galbūt kartais jie pravertų duris ir man pavyktų pamatyti, kiek ir kokių spalvų batų jie turi. Bet jeigu dirbčiau pašte, reikėtų labai anksti keltis. Tai jau būtų problema...
