Rinkinyje „Užpustomi“ svarbus bėgančio laiko pojūtis. Poetinis pasaulis skleidžiasi ne tik įprastiniame praeities – dabarties – ateities tekėjime, bet ir vertikalėmis – amžinybės fone, jūros artumoje. Todėl galbūt apie šį Elenos Karnauskaitės rinkinį rašiusiam Gintarui Grajauskui pirmoji kilusi asociacija buvo apie smėlį: „Užpustomi“ – kažkodėl visai ne sniegas, ne žiemos anestezija. Veikiau amžinos vienišiaus dykros, veikiau smėlis – lėtas ir nepermaldaujamas, keliaujantis drauge su mėginančiu pereiti savąją dykumą. Skaitant Elenos „Užpustomus“, aišku: jai yra tekę pastovėti po pačiu šito milžiniško smėlio laikrodžio kakleliu. Ir todėl tai eilėraščiai, kurie kalba – apie žmogų, kuris juos parašė, ir apie žmogų, kuris juos skaito. Tai bene geriausia, ko iš eilėraščių galime laukti“.
Sociologas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Artūras Tereškinas Elenos Karnauskaitės eilėraščius vertina kaip refleksyvius kultūros tekstus, klausiančius esminių dabarties klausimų: koks yra gyventinas moters gyvenimas? Ko ilgėtis tada, kai visko trūksta – ir laiko, ir meilės, ir didelių miestų, ir ateities? Kaip išgyventi kasdienybę, kurioje vis mažiau vietos vaizduotei ir fantazijai? Šioje knygoje apie visa tai ir dar daugiau – savitai, netikėtai, skirtingai.
Elena Karnauskaitė (g. 1964) – poetė, eseistė, pedagogė. Studijavo lietuvių bei prancūzų kalbas Vilniaus universitete, studijų metais dalyvavo universiteto literatų būrelio veikloje, kuriam tada vadovavo Marcelijus Martinaitis. Pirmąjį eilėraščių rinkinį „Briedė jūroje“ išleido 1990 metais. Po to sekė eilėraščių rinkiniai „Tiltas iš pelenų“ (2000), „Iš smilčių“ (2004), „Pasaulio krašte“ (2008), „Ahrenshoopo sąsiuvinis“ (2009). 2012 metais poetė „debiutavo“ kaip eseistė su esė knyga „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“.
