Naujas istorinis romanas – apie M.Dietrich: kaip gimė legenda?

Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – Edgaro Rai istorinį romaną „Sutviskęs laikas“, rašoma pranešime spaudai.
Knygos viršelis
Knygos viršelis
Temos: 2 Knygos Literatūra

1929-ųjų pavasaris. Visas pasaulis tik ir tekalba apie garsinį kiną, jau seniai užkariavusį Amerikos kino teatrų sales. Tačiau Vokietijai kyla grėsmė atsilikti. Žymioji šalies kino studija UFA pasirengusi sugrąžinti šaliai tarptautinės kino industrijos lyderės pozicijas, kad ir kiek tai kainuotų. Po šešių mėnesių genialusis Karlas Folmioleris jau turi beveik viską, ko reikia: moderniausią garso filmų studiją, įspūdingą filmo siužetą, neseniai iš JAV grįžusį įžymųjį „Oskaro“ laureatą Ėmilį Janingsą ir tobulą režisierių. Folmioleris įsitikinęs, kad „Žydrasis angelas“ nebus tik paprastas garsinis filmas – jis ženklins naujos eros pradžią. Trūksta tik pagrindinės aktorės. Kas suvaidins skandalingąją Rozą Friolich ir pasmerks pražūčiai miesčionišką profesorių? Gal Marlena Dietrich? Pagarsėjusi reviu atlikėja – prasiblaškymas, nerūpestingumas, daug nuogos odos. Tačiau juk ji neturi aktorės talento! Folmioleris vis tiek pakviečia ją į atranką.

Nuoroda
Sutviskęs laikas. Marlena Dytrich: taip gimė legenda,
Edgar Rai
Įsigyti
* Kai įsigyjate partnerių paslaugas per 15min puslapį, mes gauname komisinį. Turiniui tai įtakos nedaro.

Edgaro Rai romanas dvelkia išskirtine energija, originalumu ir įtaiga. Daugelio skyrių pradžioje cituojama tuometė spauda atspindi XX a. trečiojo dešimtmečio Berlyno gyvenimą, politiką ir aktualijas.

Knygą iš vokiečių kalbos vertė Asta Dvilaitienė.


Siūlome šios knygos ištrauką

Reicho užsienių reikalų ministeris

Gustavas Stresemannas †

Reicho užsienių reikalų ministeris dr. Gustavas Stresemannas netikėtai pasimirė šįryt 5 val. 30 min. Pastarosiomis dienomis dr. Stresemannas ypač pasiaukojamai dirbo, kad įveiktų vidaus politinę krizę. Netrukus įvyksiantį Youngo plano ratifikavimą šis Vokietijos valstybininkas laikė tam tikru savo Europos vienijimo darbų etapu, o tragiška jo mirtis sukėlė gilų sukrėtimą šalyje ir užsieniuose.

Berliner Volkszeitung

1929 m. spalio 3 d.

Marlena nebejautė kojų. Viskas žemiau kelių buvo nutirpę. Keturiolika valandų mūvėjo aukštakulniais, kurie jai netiko, aštuoniasdešimt kartų dainavo tą pačią dainą. Perštėjo gerklę, sprandas buvo sustingęs it lenta. Pakeliui iš Babelsbergo namo ji kelis kartus trumpam užsnūdo, kai vėl prasimerkdavo, kaskart trūkdavo kurios nors kelionės atkarpos.

Jautė, kokia fiziškai vieniša yra savo kambaryje. Tarsi kristų. Vogčia įsmuko į Marijos kambarį, uždėjo ranką jai ant krūtinės, pajuto, kaip kvėpuoja. Marlena mielai būtų prigulusi šalia dukrytės, bet suvokė, koks egoistiškas šis noras. Ne iš meilės Marijai, o dėl savęs.

Nakties prieblandoje ovalus gipsinis vainikas ant jos lubų atrodė kaip gedulo girlianda. Ji prisiminė gipsines nimfas Vilio miegamajame, lengvumą, šokį ir tai, kaip pavydėjo menininkui, kuris jaučiasi esąs pakankamas.

Ilgėjosi Rudžio, kuris už dviejų kambarių savo lovoje jau miegojo teisuolio miegu. Jei būtų galėjusi atsigulti šalia, jis būtų supratęs jos vienatvę. Bet nedrįso įeiti į jo kambarį, Tamara tikrai dar tebebuvo drauge. Būtų norėjusi pasidalyti savo jausmu. Ne vienatve, o laime. Jei apskritai laimę galima laikyti jausmu. Kaip tik šiandien joje įvyko pokytis. Ji įžengė pro vartus, už kurių nėra kelio atgal, pro tokius įeini tik kartą gyvenime.

Sternbergas ir Marlena susitarė. Ji laikysis jo nurodymų: kaip judėti, kaip atsistoti į šviesą, į kurią pusę žiūrėti ir į kurį mikrofoną kalbėti. O štai vaidmens interpretacija palikta jai pačiai. „You have to trust me on this (Turi manimi pasitikėti šiuo klausimu), – pasakė ji. – I know who she is, I feel it (Žinau, kas ji, jaučiu).“ Sternbergas nenoromis sutiko. Buvo įpratęs viską kontroliuoti, o čia turėjo paleisti. Tai savo ruožtu lėmė, kad jo manija kontroliuoti ėmė reikštis kitomis formomis ir kitose srityse. Dažniausiai filmui tai duodavo naudos. Kartais ne.

Folmioleris išties neklydo: Sternbergas buvo genijus. Marlena neišsidavė, bet kai Folmiolerio salone išvydo savo Lolą Lolą ekrane, jai užgniaužė kvapą. Nė viename savo filme iki šiol nė iš tolo neatrodė tokia autentiška, tokia tikra, taip įtaigiai vaidinanti. Veik neatpažino savęs, pagavo save įsistebeilijusią į Lolą Lolą ir pamiršusią, kad tai pati ją vaidina.

Džozefas atsidūrė aklavietėje, painiojosi detalėse, pametė bendrą vaizdą ir daugybę kartų dėl smulkmenų nutraukė sceną. Tai Marlenos cilindras per kreivai uždėtas, tai į kamerą per mažai pasukusi pečius.

Tačiau dar daugiau kliuvo Janingsui. Kritika jį žeidė iki kaulų smegenų. „You still act too much! (Tu vis dar per daug vaidini!)“; „You don’t need to be an entire orchestra! (Tau nereikia būti visu orkestru!)“; „I assure you, Emil: we can all see you, even if there is somebody in the picture beside you! (Užtikrinu tave, Ėmili: mes visi tave matome, net jei šalia tavęs ir kiti patenka į kadrą!)“ Taip įveržto apynasrio Ėmilis dar nebuvo jautęs.

O tada dar ta istorija su garsu „th“. „Moths (Plaštakės).“ Juokinga, tiesą sakant! Bet Sternbergas negalėjo pasiduoti. Moths, Moths, Moths!!! Kažkuriuo momentu Marlena pati nebegirdėjo, kuo jos tarimas skiriasi nuo jojo. Galiausiai jis pasiūlė į filmavimo aikštelę atsivesti savo žmoną Raizą. Ji galėsianti dainuoti Marlenos dalį į išorinį mikrofoną, o Marlena tuo tarpu scenoje turėsianti tik sinchroniškai judinti lūpas. Ir viskas dėl „th“! Marleną tai šokiravo, nes šiuo atžvilgiu ji buvo visai kaip Sternbergas: nekentė pralaimėjimų. Don’t do this to me! (Nesielk taip su manimi!)

Holenderis buvo tas, kuris pagaliau padarė galą šiam košmarui. Jis atsistojo, pasikalbėjo su Sternbergu, grįžo prie pianino, davė nurodymus muzikantams ir ėmė groti. Žvilgsniu apkabino Marleną – besišypsantis, švelnus smiltainis. Tą akimirką ji pajuto, lyg kažkas švelniai paliestų pečius, kūnas atsipalaidavo, o balsas suskambo natūraliai laisvai. Ji ištiesė ranką Holenderiui, leidosi vedama.

Artėjant vietai, kur turėjo dainuoti „moths“, apie nieką negalvojo. Tik vėliau Sternbergas jai papasakojo, kad Frydrichas dainuojant „moths“ sušuko „alaus!“. Dainai nutilus, kompozitorius jai mirktelėjo. Abu žinojo: šios dainos iš jų niekas neatims.

Heinrichas Manas, vienintelis iš pašalinių išbuvęs iki galo, atsistojo. Marlenos ir jo žvilgsniai susitiko. Jis linktelėjo, pasitraukė į tamsą ir dingo. Folmioleris ir tas amerikietis Šulbergas, apie kurį sklido gandai, kad jį „Paramount“ čionai atsiuntė pasižiūrėti, kaip dirba Sternbergas, išvyko prieš kelias valandas. Galbūt dėl jo Sternbergas šiandien dar jautriau į viską reagavo nei įprastai. Marlena žinojo, kad jo ateitis „Paramount“ abejotina. Filmo finansavimas apskritai kabojo ant plauko. Vakar UFA generalinis direktorius Kličas sužlugdė vieną sceną, kai neįspėjęs įsiveržė į studiją, išplūdo Pomerį ir prisiekė asmeniškai išjungsiąs elektrą, jei šis išdrįsiąs UFA vadovybės pareikalauti papildomo finansavimo.

Janingsas išėjo. Holenderis uždarė pianino dangtį. „Pasimatysim rytoj“, – atsisveikino. Muzikantai susipakavo instrumentus. Ritau atsargiai sudėjo kino juostos ritinius į vežimėlį ir išstūmė iš studijos. Sternbergas užlipo į operatorinę.

Marlena atsisėdo ant scenos krašto. Šviesos užgeso. Kažkas stumdė kėdes. Tamsoje akies kampučiu nuriedėjo ašara. Ji buvo tuo, kuo visada norėjo būti – aktore. Kiekviena savo kūno ląstele.

Marlenos virsmas neliko nepastebėtas, visi matė. Vieną rytą kino studijoje staiga pasirodė nauja moteris. Janingsas kentėjo kaip įžeistas taksas, lojo kaip pasiutęs dobermanas. Nuo tada, kai Manas patikino, kad ne jo aktorinis talentas lems filmo sėkmę, Janingsas jautė Marlenos skleidžiamą grėsmę tarsi tamsoje į save nukreiptą pistoletą. Kaip Sternbergo kontroliavimo manija, taip Janingso pavydas atrodė nevaldomas.

Įžeidinėjimai buvo vienas dalykas: vadindavo ją kvailute arba primindavo, kad ir kiek ji stengtųsi, viskas bergždžia. Ji galėjo tai nuryti. Dabar žinojo, kas ji yra. Ir Janingsas tai žinojo. Kartais jai kone pasidarydavo jo gaila. Visai kita – mieste skleidžiami gandai. Marlena negalėjo žiūrėti į tai pro pirštus. Esą ji padarysianti bet ką, kad tik gautų daugiau vaidinimo laiko. Kad jis, Janingsas, savo akimis matęs, kaip ji per filmavimo pertrauką keturiomis šliaužiojusi po už studijos augančią pievą, ieškodama medvarlių, kurias vėliau suvalgiusi!

Marlena su Kler susitiko „Toppkeller“ naktiniame klube, tiksliau, ji ten aplankė savo draugę. Šalia lesbiečių pamėgtų „Eldorado“ ar „Feminos“ šis andergraundo klubas atrodė it miesto murzius. Įsikūręs Bermudų trikampyje tarp Biulovo gatvės ir Winterfelto aikštės, klubas slėpėsi galiniame Šverino gatvės kieme. Įėjimą galėjai atpažinti iš aplink sustatytų butelių ir amforų. Stačiais laiptais leidžiantis į kadaise buvusį anglių rūsį, reikėdavo palenkti galvą. Karštais vakarais, kai susimokėję po 30 pfenigų už įėjimą, šokių aikštelėje su taurėmis konjako visi klūpomis siūbuodavo „konjako polonezą“, suprakaituodavo ir lubos, o vėlai vakare kondensatas imdavo lašenti.

Kler šį rūsį vadino arba savo „gerai šildoma pirkia“, arba „paslaptinguoju eldoradu“, pabrėždama, kad apie jį neužsimenama nė viename Berlyno kelionių vadove. Čia ji daugybę metų išbandydavo naujas dainas „gyviems objektams“, tik paskui žengdavo su jomis į didžiąją sceną. Kaip ir šiandien.

– Jis dėl manęs eina iš proto, – klykavo ant baro atsistojusi Kler, pritariant trijų merginų ansambliui. Pamačiusi įeinančią Marleną, ji parodė pirštu į jos pusę ir riktelėjo: – Tu kaip tik laiku!

Džiugūs šūksniai.

Marlena pagalvojo apie daugybę čia praleistų naktų, apie Anitą Berber, kurios mirtis net po metų vis dar atrodė nesuvokiama, apie Sely ir gražuolę Susu. Naktys, priklausiusios kitam laikmečiui. Tai jau nebe aš, pagalvojo Marlena, nusišypsojo publikai, pasisveikino su pažįstamais veidais, bet jautėsi taip, tarsi būtų ne įmesta į sūkurį, o nublokšta ant kranto.

Kai stovėdavo ant scenos – kad ir ant vyno dėžės – Kler triukšmaudavo, elgdavosi vulgarokai, it medaliu puikuodavosi savo panieka veidmainiškam aukštuomenės pasauliui. Bet nulipusi būdavo ištikima draugė, jautri ir empatiška kitų žmonių emocinei būsenai. Net ir šiandien jai užteko vieno žvilgsnio, kad suprastų, jog Marlena atėjo ne padainuoti duetu ar sudalyvauti gražiausių moteriškų blauzdų konkurse, kurį, beje, jau dukart buvo laimėjusi anksčiau.

– Nagi, – tarė Kler. – Eime į mudviejų kampelį.

„Kampelis“ buvo niša šalia tako į tualetus, joje stovėjo du foteliai ir taburetė vietoj staliuko. Jiedvi atsisėdo. Marlena papasakojo Kler apie sunkumus su Janingsu ir apie tai, kad ji nebegalinti daugiau taikstytis su jo intrigomis.

– Jau girdėjau, – tarė dainininkė ir susibėrė į burną saują žemės riešutų. – O kaip su Pomeriu ir Sternbergu? Ar jie negalėtų tau pagelbėti?

– Žinoma, kad galėtų, bet aš nenoriu. Nenoriu būti ta, kuri prašo pagalbos. Bet dabar nebežinau, kaip bus toliau. Janingsas manęs nekenčia.

– Na, pirma man reikia ko nors išgerti. – Kler pakilo ir grįžo su dviem pilnais bokalais alaus, atsargiai pastatė juos ant taburetės. Putos liejosi per kraštus. – Egonas man visada toks geras, – paaiškino ji. – Jau seniai taip bando mane nugirdyti, kad kartais pamirštu esanti lesbietė.

Abidvi tuo pat metu pasilenkė ir nusiurbė nuo bokalų putas. Buvo gera pasikalbėti su Kler. Kaip visada. Jų meilės nuotykis buvo pasibaigęs prieš daugybę metų, bet tai niekada netrukdė draugystei. Tik su nedaugeliu taip pavykdavo. Marlena apžiūrinėjo savo bičiulę svarstydama, kuo Kler taip išsiskiria iš kitų. Galbūt tuo, kad niekada nieko nereikalauja, niekada neturi jokių užslėptų lūkesčių.

– Nežiūrėk taip. – Kler nusilaižė putas nuo viršutinės lūpos. – Antraip man dar pasidarys silpna.

Marlena nusišypsojo, siurbtelėjo dar gurkšnį.

– Tai ką man dabar daryt?

– Turi omenyje, Janingso klausimu?

– Jokių kitų klausimų šiuo metu nesprendžiu.

Kler nepatenkinta dirstelėjo į lubas – jos firminė išraiška.

– Širdele, turi suprast vieną dalyką: tikrai nėra taip, kad jis tavęs nekenčia, jis tavęs bijo.

– Aš tik noriu kaip nors išgyventi ateinančias šešias savaites, kol vyksta filmavimas. Po to galės daryt ką nori, man visai nerūpi.

– Ir skleist apie tave melus?

– Nežinau, kas galėtų jį sustabdyt.

– Niekada nenuvertink galios, kurią turi vyrams.

– Tai gal kitiems, bet ne Janingsui.

– Nesąmonė, širdut. Jis tavo rankose. Antraip nesiblaškytų kaip koks gatvės muzikantas ir nesektų apie tave senų bobučių pasakų. Iš esmės su juo gali daryti ką panorėjusi. Taigi, klausimas tik – ką nori su juo daryti?

Marlena svarstė.

– Noriu, kad jam pritrūktų oro.

– Yra dvi galimybės. – Kler bokalas buvo beveik tuščias. Ir kur jai telpa? – Gali išsukti ventilį arba pradurti padangą.

– Nemėgstu pradūrinėti padangų.

– Gerai. Taigi, švelnusis būdas: būk maloni ir nuolanki jam, dėl visko sutik, garbink jį. Tada jis atstos nuo tavęs ir palaikys, ims vertinti tai, kaip vaidini, net jei iš tikrųjų jam atrodys kitaip. Ir liausis taukšti apie tave nebūtas istorijas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis