Naujienas apie knygas, recenzijas ir konkursus sekite tinkle „Facebook“. Spauskite čia!
„Jo vardas Sibiras“ lyriškai ir nostalgiškai pasakoja apie visą gyvenimą trunkančią mergaitės meilę suaugusiam vyrui. Naujausiam savo kūriniui pasirinkusi mažojo romano žanrą, autorė jį praminė romansu – tuo, kuo įprastai vadinamas lyrikos žanras ar jausmingas dainuojamasis eilėraštis, išreiškiantis trumpalaikes nuotaikas, meilės išgyvenimus.
Mažuoju romanu autorė įrodo gebanti kurti subtilų, glaustą pasakojimą, kupiną šviesos ir išminties. Knygoje atsisakoma rėksmingų detalių ar drastiškų šuolių, ir tai žymi naują posūkį rašytojos kūryboje. Autorės teigimu, iš knygos „Jo vardas Sibiras“ sklindanti šviesi melodija jai pačiai buvusi staigmena.
„Tiek kartų rašiusi apie meilės skausmą, šį kartą panūdau parašyti apie jos skleidžiamą šviesą, giedrą. Naujas troškimas reikalavo ir kitos, man neįprastos teksto melodijos – šviežių akordų, skaidrių taktų. Ir tik užvertusi paskutinį puslapį supratau, kad parašiau ne romaną, bet romansą. Prozinį romansą“, – apie asmeniškas naujo literatūrinio žanro paieškas atviravo Dalia Jazukevičiūtė.
Kaip tikrame romanse knygoje susiduria beatodairiškos meilės ir neatšaukiamos mirties linijos. Vis dėlto rašytojos gerbėjai liks nustebinti – kiek melodramiškas (kaip pats romansas) pasakojimas, kuriuo siekiama sugraudinti, sujaudinti, pačioje pabaigoje pražysta neįtikėtina šviesa ir ramybe.
Vieną nemigos naktį autorė teigia pasidavusi tolimiems prisiminimams, glaudžiai susijusiems su vaizduote ir panorusi „iš gyvenimo atsiimti tai, ką šis iš mūsų kasdien atiminėja“.
„Tik vienas būdas neatiduoti, išsaugoti – man žinomas. Užrašyti... Jeigu pavyks, kiek pavyks. Tai ne tik galimybė save realizuoti, bet ir amžina pastanga išsaugoti savo pačios jausmus, uždarius juos į žodį, sakinį – į knygą“, - prisipažįsta knygos „Jo vardas Sibiras“ autorė.
Dalia Jazukevičiūtė, išgarsėjusi tiriamosios žurnalistikos straipsniais, jau pirmuoju literatūriniu kūriniu „Anarchistės išpažintis“ sulaukė ypatingo pripažinimo. Nors jos knygos vienų skaitytojų labai laukiamos, kitų – peikiamos dar neskaitytos, kolegos žurnalistai jas lygino su brendžiu, kuris „jau seniai subrandintas“ ir „jį reikia tik išpilstyti“.
