Netrukus Lietuvos skaitytojus pasieksiantis romanas buvo įkvėptas tikrų faktų – vienos iš tamsiųjų JAV pietinių valstijų istorijos pusių, apie kurias mūsuose retas kuris yra girdėjęs. Knygos veiksmas apima du laikotarpius – ketvirtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį ir dabartį, pasakojama apie pirmojoje XX a. pusėje pasitelkiant Tenesio vaikų namų draugiją vykdytus vaikų grobimus, manipuliavimą ir prekybą jais, ir narpliojamas neraminantis klausimas – kur šie vaikai yra dabar?
Bemaž tris dešimtis knygų parašiusi autorė pati ilgai gyveno JAV pietuose – Teksase ir Arkanzase, ir vietos atmosferą pažįsta ne iš nuogirdų. Tad ir šios knygos tema, matyt, pasirinktina neatsitiktinai, o ir išplėtota meistriškai – perskaitęs iš tiesų šio to išmoksti, gauni nemaža peno apmąstymams. Ne veltui daugelio pasaulio šalių leidyklos kone akimirksniu suskubo įsigyti šios knygos leidybos teisės – vertimai jau pasirodė Prancūzijoje, Ispanijoje, Izraelyje, Vokietijoje, Brazilijoje, Norvegijoje, Portugalijoje ir kitur.
Remdamasi tikrais, vienais skandalingiausių JAV istorijoje įvykiais, – kai Memfyje įkurtos įvaikinimo organizacijos direktorė Džordžija Tan grobdavo neturtingųjų vaikus, ir juos vėliau parduodavo į įvairiausius Amerikos kampelius pasiturinčioms šeimoms, – autorė pateikia jaudinantį, pribloškiantį, o podraug ir įkvepiantį pasakojimą, primenantį mums, kad net ir žengiant įvairiausiomis kryptimis vedančiais keliais širdis niekada nepamirš, kas mes esame iš tiesų.
Knygos su iškart dviem skirtingų laikotarpių pasakojimo gijom šiais laikais – jokia naujovė, skaitytojams tai patinka. Vienus tokių romanų skaitytojus paprastai labiau žavi dabarties linija, kitus – praeities. Tačiau šiuo atveju, ko gero, visi sutiks, kad istorinė, tikrais įvykiais paremta „Kol nepriklausėme jums“ pasakojimo dalis yra iš ties pribloškianti. Sunku patikėti, kad tokie dalykai iš tiesų vyko, o juk – vyko...
Trumpai apie siužetą
Memfis, Tenesio valstija, 1939-ieji. Dvylikametės Rilės Fos ir jaunesnių jos trijų seserų bei broliuko gyvenimas – lyg stebuklas, šeima apsistojusi gyventi pritaikytame laivelyje Misisipėje. Tačiau vieną audringą naktį, namuose tvarkos prižiūrėti palikęs Rilę, tėtis skubiai išveža mamą į ligoninę, o po kurio laiko į jų būstą įsiveržia nepažįstamieji.
Išplėšti iš sau įprastos aplinkos Fosų vaikai atsiduria Tenesio vaikų namų draugijos Memfio padalinio prieglaudoje – juos tikina, kad greit bus grąžinti tėvams, tačiau netrukus jie suvokia, kad tai anaiptol ne tiesa. Atsidūrusi nuožmios įstaigos direktorės valioje, Rilė žūtbūt stengiasi išlaikyti sesutes ir broliuką kartu, nors prieš akis veriasi pavojų ir nežinomybės kupinas pasaulis.
Aikenas, Pietų Karolina, dabartiniai laikai. Iš turtingos ir privilegijuotos šeimos kilusi Eiverė Staford, regis, turi viską: sėkminga federalinės prokurorės karjera, dailus sužadėtinis, horizonte – prabangios tuoktuvės. Tačiau grįžusi namo padėti tėčiui pakilti iš ligos patalo, Eiverė netikėtai susiduria su vienu žmogumi. Po šio susitikimo jai kyla daug nepatogių klausimų ir ji ryžtasi pasigilinti į savo šeimos ilgai slėptą praeitį – žengti keliu, kuris galiausiai arba šokiruos, arba leis lengviau atsikvėpti.
Iš kur kilo idėja šiai knygai?
Pasak autorės, vieną vėlų vakarą pavargusi nuo darbo prie rankraščių ji atsitiktinai įsijungė „Investigation Discovery“ kanalu kartojamą dokumentinį televizijos serialą „Pavojingos moterys“ (1991) – senosios prieglaudos pastato, pintų lopšių ir kūdikių juose vaizdai ją iš karto sudomino.
„Negalėjau atitraukti akių – toji keista, tragiška ir pribloškianti Džordžijos Tan ir Tenesio vaikų namų draugijos Memfio padalinio istorija mane stačiai pakerėjo, – viename savo interviu prisipažįsta rašytoja. – Labiausiai šokiravo, kad visa tai dėjosi dar visai neseniai. Džordžija Tan ir jos vadovaujami vaikų namai veikė nuo praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio vidurio iki 1950-ųjų.“
Rašytoja neslepia, kad jai ilgai negalėjo išeiti iš galvos, tai, ką pamatė: „Niekaip nesilioviau svarsčiusi apie visus tuos tūkstančius vaikų, perėjusių per Džordžijos Tan sumanytos sistemos mėsmalę, kuriuos ji akinama pelno troškimo galiausiai atiduodavo įvaikinti.“
Pomėgis istorijai
„Mane visada žavėjo tamsiosios istorijos pusės, – teigia autorė. – Stengiuosi savitai aktualizuoti praeitį – perteikti ją per išgalvotų veikėjų gyvenimus, šitaip suteikdama skaitytojams galimybę patirti visus tuos įvykius kartu su mano personažais.“
Asmeninis santykis
„Kadangi ir pati esu mama, niekaip nepajėgiau nusikratyti minties, kad Rilės vietoje galėtų atsidurti ir mano vaikai, nuolat įsivaizduodavau juos šios veikėjos kailyje, – priduria rašytoja. – Kaip jie visa tai iškęstų? Ar jiems pavyktų neišsiskirti ir likti drauge? Ar jie, kaip ir daugelis Tenesio vaikų namų draugijos aukų, vėliau irgi mėgintų ieškoti savo tikrųjų šaknų?
Romanuose, kuriuose paraleliai vaizduojami iškart du skirtingi laikotarpiai, paprastai siekiama įminti seniai palaidotas paslaptis. Manau, dauguma mūsų neretai susimąsto apie savo šeimoje sklandžiusius gandus, prasimanymus ar nuolat vis prisimenamus tuos pačius smagius nutikimus. Kiek juose tiesos? Kas ir kokie buvo tie žmonės, gyvenę pirmiau mūsų? Kokias paslaptis jie turėjo?“
Galų gale, rašytoja pabrėžia, kad net ir tą pačią knygą skaidydami kiekvienas mūsų ją perskaito savaip. Juk kiekvienas į pasaulį ir į jo reiškinius žvelgiame pro unikalius savo pačių įgytos gyvenimiškos patirties akinius.
