Kuo šis partizanų vadas buvo svarbus okupacinei KGB ir kas šmeižimu naudojasi šiandien? Ką rodo A.Ramanausko-Vanago tardymo protokolai? Kokias išvadas galima daryti iš paskutiniosios jo kalbos parodomajame teisme? Kodėl A.Ramanausko-Vanago šachmatus okupacinė valdžia laikė jo veiklos įkalčiu?
Pokalbis apie tai LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ su Seimo nariu, naujos knygos „Aš esu Vanagas“ autoriumi Arvydu Anušausku bei istoriku, VU lektoriumi, Sovietinės okupacijos tyrimo asociacijos vadovu Norbertu Černiausku.
– Kai Rūta Vanagaitė pranešė visam pasauliui, kad Lietuvos partizanų vadas buvo KGB agentas ir susižalojo – šešiais dūriais į akį ir kastruodamasis – pats, Lietuvos istorikai sulaukė kritikos: „Ką jūs veikiate, kad patikrinti duomenys nėra žinomi pasaulyje, o opusai be faktų tiražuojami kaip nesamos kaltės ir jos prisipažinimo įrodymas“. Ar jūsų knygos atsiradimas susijęs su tais kaltinimais ir ta istorija?
- A.Anušauskas: Iš dalies taip. Nors tai nėra atsakymas R.Vanagaitei, o tiesiog tyrimas to žmogaus istorijos, kuri buvo mažiau žinoma. Nežinau, ar buvo pastaruoju metu išsamesnių tyrimų apie partizanų vadus. Tačiau šiuo atveju noriu pasakyti, kad istorijos tyrimas, pasitelkus ekspertus, skirtingų sričių specialistus, duoda kitų rezultatų.
– Kiek susipažinau, jūs dirbote ir su medicinos ekspertais, grafologijos? Su kokiais dar?
- A.Anušauskas: Archeologai, teismo medicinos ekspertai. Rezultatas bus sudėjus visus tyrimus į vieną. Tyrimai baigsis po gero mėnesio ar pusantro – tada matysime visai kitą rezultatą. Tų rezultatų iš dokumentų neperskaitysi.
– Kai A.Ramanauskas-Vanagas buvo sulaikytas, sovietinis saugumas jau kaip ir buvo atsisakęs kankinimų – bent formaliai. To, ką jie vadino „aktyviu tardymu“, turėjo nebenaudoti nuo 1954 metų. Kuo galima paaiškinti A. Ramanausko-Vanago žalojimą dar po 2 metų, absoliučiai sadistinį ir beprasmišką net KGB požiūriu, turint galvoje, kad partizaninis karas jau nebevyko?
- A.Anušauskas: Stengiausi rasti atsakymą. Manau, radau jį. Atsakymas glūdėjo tuose KGB dokumentuose, bet ne A.Ramanausko-Vanago byloje. Buvo išsiųsta į Maskvą ataskaita, kurioje parašyta: „Vanagas kol kas tyli, adresų nesako.“ Jie iš tikrųjų labai skubėjo ir labai norėjo kuo greičiau sužinoti jo paskutines gyvenamąsias vietas, kur tikėjosi, kad jis slepia ne tik memuarus, ne tik užrašus, bet ir dar jiems nežinomus kažkokius dalykus, likusius nuo Juozo Lukšos, kuris buvo desantuotas į Lietuvą. Tuo jie ir domėjosi, jiems labai rūpėjo. Bet tas sadizmas net ir tuo nebūtų paaiškinamas. Tačiau aplinkybių sutapimas – 5 žmonės, kurie dalyvavo, spėju tokia versija, ir ji pagrįsta dokumentais, kankinant A.Ramanauską-Vanagą: 2 pulkininkai, 2 majorai ir kapitonas. Jie visi labai aktyviai taikė „aktyvių tardymų“ metodus vos keletą metų iki tol.
– Pone Černiauskai, kodėl A.Ramanauskas-Vanagas okupacinei valdžiai buvo toks svarbus, kad jai reikėjo iš jo išgauti tą tarsi kaltės pripažinimą ir tai, kas dabar yra traktuojama kaip jo klaida būnant partizaniniame kare?
- N.Černiauskas: Neišskirčiau, kad būtent A.Ramanauskas-Vanagas buvo toks svarbus. Visi partizanų vadai buvo svarbūs. Tikriausiai visų partizanų vadų būtų laukęs panašus likimas. Bet čia kalbame apie tam tikra prasme paskutinį ir aukščiausio rango, tai tikriausiai tos priemonės ir buvo taikomos. Aišku, kas paminėta dėl ryšių su užsieniu, kad galbūt A.Ramanauskas-Vanagas turėjo kontaktų, informacijos, manau, tai irgi lėmė didesnį dėmesį.
– Suchanovo kalėjimas Pamaskvėje tyrėjų aprašytas kaip vieta, kurioje buvo naudojama apie pusšimtį kankinimo būdų – jie vėliau buvo eksportuojami ir į okupuotas šalis. Ar ieškojote sąsajų tarp Suchanovo kankinimo metodų ir tų, kurie buvo naudojami kankinant A.Ramanauską-Vanagą?
- A.Anušauskas: Ieškojau ir netgi tikslinausi su įvairiais ekspertais, bet negalėčiau sakyti, kad tie metodai, kurie panaudoti, buvo aprašyti tyrėjų, tyrusių būtent Suchanovo metodus. Turiu pasakyti, kad jie buvo, ko gero, brutalesni. Vyko žalojimas tiesiogine to žodžio prasme. Nes jeigu jie neišgavo informacijos iš karto, galėjo sustoti, matyt, kažkurioje vietoje, bet kažkas – neturiu dar sau atsakymo – matyt, pakrypo ne taip.
Du saugumiečiai iš to minėto penketo, kurie dalyvavo tardant A.Ramanauską-Vanagą, nebuvo apdovanoti. Klausimas – kodėl? Visi buvo apdovanoti. Vardiniai laikrodžiai, premijos, pagyrimo raštai. Išskyrus du. Manau, jie buvo palikti tokie „iešmininkai“, jeigu staiga A.Ramanauskas-Vanagas neišgyventų.
– Pone Černiauskai, išlikę partizanų dokumentai rodo, kad svarbia okupacinio režimo kovos su Lietuvos valstybe priemone jie laikė žmonių protų užvaldymą. Kaip jūs vertinate, ar dabartiniai neteisingi, melagingi teiginiai apie A.Ramanauską-Vanagą, kuriuos kartoja Rusijos URM atstovai arba mūsų miestų savivaldybių atstovai, laikytini koordinuota ataka arba bandymu surengti koordinuotas atakas, skaldyti Lietuvos žmones? Jau nekalbant apie tai, kad siekiama menkinti jos didvyrių atminimą.
- N.Černiauskas: Pirmiausia, kalbant apie tą dezinformaciją ir karą po karo, apskritai kuriant kažkokį sovietinį naratyvą apie tai, kas vyko čia, Lietuvoje, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, tai šis procesas turi 60 metų istoriją, ir jis beveik niekada nebuvo nutrūkęs. Jeigu pažiūrėtume, kas dabar vyksta ir kokiomis priemonėmis arba kokios žinutės pasirodo, tai sakyčiau, kad beveik nieko naujo čia nėra išrasta.
Tai, kas vyksta Lietuvoje, kai tam tikri asmenys atkartoja kažką, negalėčiau dabar tvirtinti, kad tai yra suderinta. Man rodos, jau yra pradėtas tyrimas konkrečiu atveju. Bet daugelis dalykų rodo, kad tai galėtų būti. Vis dėlto partizanų karas yra bene svarbiausias valstybingumo įvykis XX a., ant kurio galime sukabinti tiek Pirmąją Lietuvos Respubliką, tiek Antrąją, ir jeigu jis išslystų iš po kojų, tai tikriausiai priešininkui – pavadinkime taip – būtų didžiulė pergalė.
– Pone Anušauskai, ką sužinojote naujo rengdamas medžiagą šiai knygai? Kas jus patį labiausiai nustebino?
- A.Anušauskas: Naujienų daug, bet turint galvoje tą propagandinį pasakojimą, kuriam, ko gero, 70 metų, mes, kaip istorikai, dažniausiai perverčiame kai kuria bylos vietas per daug nedetalizuodami. Pavyzdžiui, byloje yra įsegta pundas dokumentų iš mirties liudijimų įvairių žmonių, kuriuos norėta prikabinti prie A.Ramanausko-Vanago bylos.
Tik reikalas tas, kad kai perverti ne tik šią bylą, bet ir kitus dokumentus, matai, kad KGB tikrai stengėsi pririšti A.Ramanauską-Vanagą prie įvairių nužudymų, bet jiems nesisekė. KGB pirmininko pažymoje parašyta 8 000, vėliau pradėta polemizuoti dėl 500, o į bylą sugebėjo surinkti, be jokių įrodymų, net nežinodami, kas tie žmonės, nes buvo parašyta – jokios tyrimo medžiagos ir dokumentų nėra, sugebėjo apie porą šimtų surinkti. Tai kaltinimai iš esmės subliuškę, bet KGB pirmininko surašyti skaičiai išliko iki pat nuosprendžio.
– Sąraše tų dalykų, kuriuos KGB surašė kaip įrodančius A.Ramanausko-Vanago kaltę, buvo šachmatai. Kodėl?
- A.Anušauskas: Jie buvo kartu su visais kitais A.Ramanausko-Vanago daiktais. Jis pats buvo juos pasigaminęs, jais naudojosi, žaidė. Manau, gal ir nedažnas dalykas, kad partizanų vadas žaistų šachmatais, vadinasi, galintis apskaičiuoti keletą ėjimų į priekį. Tas A.Ramanausko-Vanago nepagaunamumas, kai jis vos kelios dienos, kelios savaitės, keli mėnesiai, kol KGB sužinodavo jo buvimo vietą, jis išnykdavo iš tos vietos. Tai gal ir su tuo galima sieti. Kitas dalykas, ką pamačiau, – tokius šachmatininko įgūdžius rašant įvairius raštus ir pasisakant ne viešai, tegu slaptame teisme, vis dėlto kalbos buvo gana gerai apgalvotos, jos nėra paprastos, kad jas skaitytum tik pažodžiui.
