Antrojo pasaulinio karo metais Japonijoje užgimusi kamikadzių taktika dažnai vertinama kaip neturinti precedento karybos istorijoje. Šimtai jaunų pilotų stodavo į suburtus specialiųjų atakų padalinius, išeidavo trumpą parengties kursą ir skrisdavo vykdyti užduoties, iš kurios nebūdavo įmanoma grįžti. Jie taranuodavo amerikiečių lėktuvnešius, kreiserius ir minininkus, buvo įsitikinę, kad šlovingai žūva už savo Imperatorių ir Amžinąją Rytų imperiją. Kokios priežastys sąlygojo kamikadzių fenomeno atsiradimą?
Apie tai knygoje „Dieviškasis vėjas“ pasakoja Japonijos jūrų laivyno aviacijos karininkai Rikihei Inogučis ir Tadašis Nakadžima.
Autoriai, nors ir neteisina kamikadzių taktikos, bando paaiškinti, kaip ir kodėl Japonijos karinio jūrų laivyno vadovybė pasiryžo šiam žingsniui. Tai buvo ne spontaniška reakcija į vis augantį amerikiečių techninį ir kiekybinį pranašumą, bet ilgai svarstytas, įnirtinguose ginčuose gimęs sprendimas. Kamikadzių taktika priimta ir pasitelkta kaip kraštutinė priemonė. Tai buvo be galo sunkus žingsnis tiek jos šalininkams, tiek priešininkams. Šiai taktikai pagrįsti ieškota idėjų vadinamojoje „japonų dvasioje“: ištikimybės ir pasiaukojimo idealuose, šalies istorijoje.
R.Inogučis ir T.Nakadžima dalijasi prisiminimais apie pirmųjų savanorių mirtininkų verbavimą, jų nuotaiką, tikėjimą ir gyvenimo sąlygas. Skaitydami knygą sužinosite apie kamikadzių veiksmų rezultatus ir padarytą žalą priešo laivynui. Čia nutapytas išraiškingas kamikadzių tėvu vadinamo viceadmirolo T.Onišio, nusprendusio nusižudyti po Japonijos kapituliavimo, portretas, pateikiami paskutiniai mirtininkų laiškai artimiesiems.
Nemažai dėmesio skiriama techniniam mirtininkų atakų aprašymui: kaip artėta prie taikinių, kaip buvo pasirenkamas tinkamas atakos taškas, kokiu kampu pikiruota, kaip buvo elgiamasi, jei prie tikslo artėjantys kamikadzės susidurdavo su priešų naikintuvais. Knygoje aprašomi ir japonų sukurti žmogaus pilotuojami sviediniai „Ohka“, – toks pat savižudiškas ginklas, kaip ir kamikadzių lėktuvai „Zero“.
Be japonų autorių R.Inogučio ir T.Nakadžimos, prie knygos rengimo prisidėjo JAV karinių jūrų pajėgų kapitonas Rogeris Pineau. Jis parengė tekstus leidybai ir parašė daugelį komentarų.
