– Įvado tekste rašote, kad „Mačernio kūryboje susiliejo motyvai, [...] atpažįstami daugelio egzistencinio nerimo kamuojamų šiuolaikinių jaunuolių“. Kaip įsivaizduojate šiuolaikinį Mačernio skaitytoją? Kas jis toks, kas jam neduoda ramybės, su kokiomis priešpriešomis kasdien susiduria? Kokios to skaitytojo patirtys atliepia Mačernio Antrojo pasaulinio karo patirtis?
– Turbūt kiekviena literatūra turi poetų, kurie geriausius savo kūrinius parašė būdami jauni, o paskui pasitraukė iš kūrybos, o neretai ir iš gyvenimo. Jonas Aistis yra rašęs, kad poetai turi eilėraščius rašyti jaunystėje, o paskui staigiai keisti žanrą. Nežinau, kiek čia yra tiesos. Akivaizdu, kad jaunas žmogus atkakliau ieško atsakymų į egzistencinius klausimus, atidžiau gilinasi į tai, dėl ko šimtmečiais ginčijasi filosofai. Jaunas skaitytojas linkęs susitapatinti su bendraamžiu poetu, nes egzistencinis nerimas – universali tema, apie kurią bus kalbama visais laikais.
Mačernio tarsi nereikia papildomai pristatinėti, populiarinti – jis suprantamas ir artimas daugeliui tų, kuriuos kamuoja būties prasmės klausimas
Kai kas galėtų pasiginčyti, kad XXI amžius skiriasi nuo II pasaulinio karo epochos, totalitarinio režimo, su kuriuo teko susidurti Mačerniui. Išties visas jo kūrybos laikas tarsi įrėminamas tame katastrofų laikotarpyje, nors patys baisumai ir tragedijos poezijoje neatsispindi – tokia buvo principinė poeto laikysena: užsidaryti savo pasaulyje, gyventi „dūžtančiose formose“. Mūsų gyvenamą laiką irgi galima pavadinti nerimastingu, nervingu, kai, atrodytų, žmonėms tikrai ne poezija galvoje. O vis dėlto Mačernio tarsi nereikia papildomai pristatinėti, populiarinti – jis suprantamas ir artimas daugeliui tų, kuriuos kamuoja būties prasmės klausimas. Šiandienos skaitytojas gal tik tuo skiriasi nuo savo bendraamžio, kuris gyveno prieš septyniasdešimt metų, kad jo būtis sukasi kitokiu kasdienybės tempu, jis yra ginkluotas šiuolaikinėmis technologijomis, kurios tarsi turi paruošusios atsakymus į svarbiausius klausimus, pretenduoja greitai atkapstyti bet kokią informaciją. Tačiau jis vis tiek kartu su Mačerniu gali tarti: „Einu, bet nežinau, į kur nueisiu...“ Ar ši knyga suteiks daugiau tikrumo ir žinojimo, pasitikėjimo savimi? Abejoju. Bet jei ji iškels daugiau klausimų, galų gale privers suabejoti savuoju žinojimu informacijos pertekliaus laikais, vadinasi, poezija vis dar yra prasminga.
– Naujasis rinkinys išleistas kartu su Andriaus Bialobžeskio įskaitytu kompaktiniu disku – kokias naujas galimybes tai atveria auditorijai? Kuo apskritai skiriasi Mačernio skaitymas nuo Mačernio klausymo?
– Postmodernybėje poezija siekia kreiptis į skaitytoją/klausytoją/žiūrovą visais juslių kanalais. Andrius Bialobžeskis – puikus aktorius, jau ne vienerius metus „draugaujantis“ su literatūra, prieš keletą metų „Gyvosios poezijos“ serijos leidiniui jau įskaitęs Maironio Pavasario balsus. Jis Mačernio eilėraščius interpretuoja kaip poezijos klasiką, ir ta klasikai būtina harmonija ypač juntama sonetuose. Žinoma, Mačernio intonacijos ir sąskambiai kitokie negu Maironio, kitoks ir gyvenamasis kontekstas, iš kurio ta poezija išaugo. Tačiau Bialobžeskio perskaitytas Mačernis yra „maironiškas“ gerąja prasme – klasiškas, ramus, aiškus, besikreipiantis asmeniškai į nujaučiamą adresatą. Skaitant Mačernį balsu ar jo klausantis juntama eilėdara, ritmas – o šis poetas, nepaisant jo jauno amžiaus, siekė lygiuotis į klasikus, tarp kitų žemininkų išsiskyrė dėmesiu poetinei formai. Kita vertus, poezijos skaitymas gali turėti ir terapinę funkciją – veikia jausmus, emocijas panašiai kaip ir muzika. Gerai, kad įskaityta daug Mačernio kūrybos – didieji kūrybos ciklai, visi sonetai, didelis pluoštas pavienių eilėraščių. Tai puiki proga pasimėgauti poezijos skambesiu. Juolab kad ir pats poetas kadaise garsėjo kaip skaitovas, apie jo hipnotizuojantį balsą amžininkai yra paskleidę legendų. Mačernis rikiavo žodžius tarsi telkdamas juos paradui ar žygiui, planuodamas užimti naujus poezijos plotus. Pasak Alfonso Nykos-Niliūno, kuris buvo girdėjęs Mačernį skaitant savo kūrybą, „tokį balsą turėjo turėti mistikai ir šventieji [...] Kiekvienas jo deklamuojamas dalykas staiga atgydavo ir skambėdavo jėgą atgavusiojo balsu“.
– Kuo svarbūs du anksčiau niekur neskelbtieji eilėraščiai? Kuo jie papildo Mačernio kūrybinį palikimą ir kuo praturtina jo paveikslą? Kaip manote, kiek tokių dar niekur nepublikuotų eilėraščių gali būti išsibarstę po pasaulį?
– Kaip žinia, nuo paskutinio išsamaus Mačernio kūrybos rinkinio, kurį paruošė Vytautas Kubilius, leidimo jau praėjo ketvirtis amžiaus (vėliau pasirodžiusios rinktinės buvo parengtos rinktinės Po ūkanotu nežinios dangum (1990) pagrindu). Natūralu tikėtis, kad poeto, kurio kūrybos visumos iki šiol neturime, tekstų kanonas galėtų būti pilnesnis – galbūt dar esama iki šiol neatrastų nuorašų ar autografų (visus eilėraščius poetas buvo perrašęs į tris sąsiuvinius, iš kurių vienas per dešimtmečiais trukusius slapstymus pražuvo). Šią rinktinę papildo du anksčiau neskelbti eilėraščiai – „Po milijono metų, gal daugiau...“ ir „Kai ašen kartą po ilgų kelionės metų...“, kuriuos kartu su kitais rankraščiais 2011 m. Maironio lietuvių literatūros muziejui perdavė Mačernio sužadėtinė Bronė Vildžiūnaitė. Ši garbaus amžiaus sulaukusi moteris kūrybingiausiu Mačernio gyvenimo laikotarpiu buvo jo įkvėpėja, vėliau – ir svarbiausia rankraštinio palikimo saugotoja. Už galimybę prisiliesti prie autentiškų tekstų esame dėkingi Maironio muziejaus direktorei Aldonai Ruseckaitei ir fondų saugotojai Redai Rėklytei. Pirmasis iš šių eilėraščių skirtas žemiškos būties baigtinumo problemai, kuri Mačernį neramino turbūt visą sąmoningą gyvenimą. Antrasis primena „Vizijas“, jam būdinga siužetinė linija, sąlytis tarp prisiminimo ir sapno, išėjimo iš namų, egzodo motyvas, kurį išeivijoje išplėtos būsimieji žemininkai, taip pat nedviprasmiška nuoroda į katastrofą, kuri pažeidžia namų erdvės harmoniją. Šiedu eilėraščiai įdomūs ir dėl savo neišbaigtumo, netobulumo, jie praskleidžia skaitytojui Mačernio kūrybinę „laboratoriją“, atveria pirmaprades, dar poetiškai neapdorotas vizijas. Kita vertus, neišbaigtumas itin būdingas Mačerniui, svajojusiam sukurti žmogaus ir pasaulio būtį apibendrinančius ciklus ir palikusiam mums savųjų grandiozinių sumanymų fragmentus.
– Šalia eilėraščių rinkinyje publikuojamos ir ištraukos iš Mačernio laiškų. Kas jo pagrindiniai adresatai? Apie ką poetas rašo savo artimiausiems žmonėms?
– Mačernis priklausė epochai, kurioje bendravimas laiškais buvo natūralus ir kasdieniškas. Jis laiškų turbūt yra parašęs gerokai daugiau, bet daugelis jų žuvo karo audrose, turbūt dar ne visi jo adresatai išaiškinti. Daugiausiai turėjo būti bendrauta su bendraamžiais ir bendramoksliais, o juk Mačernio kartą be jokios ironijos galėtume vadinti „prarastąja“ – kiek daug jos atstovų žuvo, buvo ištremti, buvo nutildyti ir užsisklendė savyje, patyrę stalinistinį terorą. Meniniu požiūriu vertingiausi ir daugiausiai informacijos apie jo kūrybos genezę suteikia laiškai sužadėtinei Bronei Vildžiūnaitei – juos galima skaityti kaip neišsipildžiusių vilčių, nelaimingos meilės istoriją. Įdomūs dar gimnazijos laikais rašyti laiškai Danguolei Jackevičiūtei, iš kurių matyti, kad Mačernis jau tada suvokė esąs naujas idėjas pasauliui skelbiantis poetas, kuriam skirtas neeilinis gyvenimo kelias. Deja, šis dviejų paaugliškų sielų bendravimas greitai nutrūko, nes Danguolė staiga susirgo ir numirė tesulaukusi šešiolikos metų. Dar vienas adresatas – kraštietis, iš Žemaičių Kalvarijos kilęs Paulius Jurkus, buvęs jaunesnio bičiulio globėju jam einant mokslus Telšių gimnazijoje, po karo išeivijoje išleidęs keletą įvairaus žanro neoromantinės stilistikos kūrybos rinkinių. Su juo daugiausiai susirašinėjama literatūrinėmis temomis, nukrypstama į filosofinius apmąstymus apie kūrybos prasmę. Laiškuose, ypač rašytuose artimiausiai draugei Bronei, atsiskleidžia Mačernio charakterio bruožai – dvasinis sutelktumas, kūrybinio darbo aistra, nuolatinis atsigręžimas į save, net egocentrizmas ir kraštutinis individualizmas, neleidęs jam užmegzti patvaresnių kontaktų su draugais. „Aš buvau visada per daug rimtas, / Man patiko tik vandenys gilūs“, – šie Mačernio soneto žodžiai išsipildo ir jo asmeninėje korespondencijoje.
– Kaip manote, kodėl Mačernio poezija iki šiol skauda, koks esminis bruožas jai suteikia amžinumo statusą? Kokį vaidmenį čia atlieka poeto-jaunojo genijaus mitas?
– Išties Mačernio poezija skaitoma kaip modernioji klasika, svarbus įrodymas, kad pačiame karo sūkuryje, toli nuo didžiųjų kultūros centrų galima susikurti savo mikrovisatą, kurioje galiotų kultūros dėsniai. Poetas skubėjo gyventi ir kurti, tarsi nujausdamas, kad į nugarą jam visą laiką alsuoja „Garsus Toreador, Mirtis baisioji“, ir trokšdamas lygiuotis į praeities didžiuosius – todėl tolimojoje Šarnelėje, tarp Žemaitijos pelkių mezgėsi dialogas su Dante, Servantesu, Mikelandželu, todėl pačiam sau kartota, kad „kiekvienas susitikimas su Antika gimdo Renesansą“. Ne visada Mačernis toks ambicingas, kartais atrodo prislėgtas pažinimo naštos: „Aš, dar tik įpusėjęs dvidešimt trečiuosius, / Jaučiuos pavargęs ir pasenęs Vakarų žmogus“. XX a. modernizmas jo konservatyviai dvasiai taip ir liko svetimas kaip didžiojo nuovargio menas, atitrūkęs nuo žmogiškų rūpesčių. Nors ir prisodrinta tapybos, literatūros, filosofijos citatų, ištikimai sekanti klasicizmo taisyklėmis, Mačernio poezija vis dėlto liko gyva, tiesiogiai besikreipianti į skaitytoją, joje svarbus emocinis pulsavimas, „žmogaus apnuoginta širdis“. Jo legendą kūrė kiti tos pačios kartos poetai, išsaugoję ir iš II pasaulinio karo gaisraviečių išnešę jo eilėraščius, įtraukę niekada neemigravusį žemaitį į 1951 m. Los Andžele pasirodžiusią Žemės antologiją, žymėjusią svarbų etapą lietuvių poezijos istorijoje. Simboliška, bevartant šią ką tik pasirodžiusią jauniausio žemininko rinktinę Man patiko tik vandenys gilūs atėjo liūdna žinia iš Baltimorės: netekome ilgiausiai išgyvenusio šios kartos poeto Nykos-Niliūno, kuris, beje, buvo ir bene įtakingiausias mačerniškojo mito kūrėjas išeivijoje. Žemės karta nuėjo į istoriją, bet jos kūryba tebėra svarbi visiems, „praeinančiam pasaulyje praeinantiems“.
Knygos pristatymas – vasario 19 d., ketvirtadienį, 15:00 Vilniaus knygų mugėje, LITEXPO parodų centro Konferencijų salėje 5.1
