Iš anglų kalbos vertė Elena Belskytė, leidykla – „Kitos knygos“.
Knygoje apmąstoma, kokiais būdais visuomenės nuo akmens amžiaus ir Biblijos kanonizavimo laikų iki nacizmo, stalinizmo ir šiuolaikinių populistų iškilimo pasitelkia informaciją – pasakojimus ar statistiką, – siekdamos savo tikslų. Informacija – tai ne vien tiesos žaliava ir ne tik galios įrankis. Žmonijos gebėjimas ją valdyti lems, ar nauji nenuspėjami informaciniai tinklai, dalyvaujant nežmogiškam protui, veiks drauge su mūsų civilizacija.
Izraelio istorikas Y.N.Harari neigia nusistovėjusį požiūrį, kad daugiau informacijos visada yra geriau ir kad informacijos kiekis koreliuoja su tiesa. Juk internetas nesustabdė totalitarizmo, o rasizmo objektyviai išmatuoti.
Tačiau autorius prieštarauja ir populistiniam požiūriui, kad objektyvi tiesa neegzistuoja ir kad informacija turėtų būti naudojama kaip ginklas. Ironiška, pažymi istorikas, kad tiesos kaip iliuzijos samprata, kurią šiais laikais priėmė dešiniojo sparno politikai, kilo iš kairiųjų mąstytojų, tokių kaip Marxas ir Foucault.
Pasakojime, kuris apima laikus nuo akmens amžiaus iki dirbtinio intelekto (DI) eros, Y.N.Harari siekia „geriau suprasti, kas yra informacija, kaip ji padeda kurti žmonių tinklus ir kokie jos saitai su tiesa ir valdžia“. Pasak jo, istorija gali padėti sprendžiant didelius su informacija susijusius dabarties iššūkius, tarp kurių svarbiausias yra DI politinis poveikis ir dezinformacijos keliama rizika demokratijai.
Y.N.Harari pateikia naują pačios informacijos apibrėžimą. Dauguma informacijos, anot jo, nieko neatspindi ir neturi esminės sąsajos su tiesa. Informaciją apibrėžiantis bruožas yra ne reprezentacija, o ryšys; tai ne būdas užfiksuoti tikrovę, o būdas susieti ir telkti idėjas ir, svarbiausia, žmones. Tai yra „socialinis ryšys“ (lotyniškai nexus – ryšys). Ankstyvosios informacinės technologijos, tokios kaip pasakojimai iš lūpų į lūpas, molinės lentelės ar religiniai tekstai, o vėliau laikraščiai ir radijas, yra socialinės santvarkos organizavimo būdai.
Istorikas remiasi ankstesnėse savo knygose – „Sapiens“ ir „Homo Deus“ – išplėtota idėja: žmonės iškilo prieš kitas rūšis dėl savo gebėjimo bendradarbiauti, o dalindamiesi istorijomis ir mitais sugebėjo sutelkti daugybę žmonių. Įstatymai, dievai, valiutos ir tautybės yra neapčiuopiami dalykai, kurie atsiranda per bendrus pasakojimus. Šios istorijos nebūtinai turi būti visiškai tikslios; grožinės literatūros pranašumas yra tas, kad ji gali būti supaprastinta ir gali ignoruoti nepatogias ar skausmingas tiesas.
Įtraukiančio, bet galbūt netikslaus mito priešingybė yra statistika, nuobodžiai bandanti užfiksuoti tikrovę ir suteikianti daug galių biurokratijai. Norint palaikyti tvarką, visuomenei reikia ir mitologijos, ir biurokratijos. Šventųjų tekstų kūrimą ir interpretavimą bei mokslinio metodo atsiradimą Y.N.Harari vertina kaip kontrastuojančius požiūrius į pasitikėjimo ir klystamumo klausimus, tvarkos palaikymą ir tiesos radimą.
Šį įrėminimą jis taiko ir politikai, traktuodamas demokratiją ir totalitarizmą kaip „kontrastingus informacijos tinklų tipus“. Nuo XIX amžiaus žiniasklaida padėjo sukurti demokratiją nacionaliniu lygmeniu, bet kartu ir „atvėrė duris plataus masto totalitariniams režimams“. Demokratijoje informacijos srautai yra decentralizuoti, o valdantieji laikomi klystančiais; totalitarizmo sąlygomis yra atvirkščiai. Ir dabar skaitmeninė žiniasklaida įvairiomis formomis daro politinį poveikį. Naujos informacinės technologijos yra didelių istorinių pokyčių katalizatorius.
Kaip ir ankstesnėse knygose, Y.N.Harari rašo užtikrintai, plačiais užmojais ir su humoru. Jis remiasi istorija, religija, epidemiologija, mitologija, literatūra, evoliucine biologija ir savo šeimos biografija, dažnai per kelias pastraipas peršokdamas tūkstantmečius ir vėl sugrįždamas atgal.
Gali kilti klausimas, kodėl knygoje apie informaciją, kuri žada naujas DI perspektyvas, autorius tiek daug laiko skiria religijos, ypač Biblijos, istorijai. Priežastis ta, kad tiek šventosios knygos, tiek dirbtinis intelektas yra bandymas sukurti „neklystantį antžmogišką autoritetą“. Mūsų eros ketvirtame amžiuje priimti sprendimai, kokius tekstus įtraukti į Bibliją, po šimtmečių turėjo didelių pasekmių, lygiai taip, Y. N. Harari teigimu, ir šiandien priimti sprendimai dėl DI nulems žmonijos ateitį.
Y.N.Harari nerimauja, kad DI gali tapti „naujos rūšies dievu“. Kitaip nei literatūra, istorijos ar laikraščiai, DI gali būti aktyvus veikėjas informaciniuose tinkluose – taip, kaip žmonės. Jis baiminasi, kad DI dar labiau apsunkins esamus su kompiuteriais susijusius pavojus, tokius kaip algoritmų šališkumas, radikalėjimas internete, kibernetinės atakos ir nesiliaujantis visa ko sekimas. Istorikas nerimauja, kad DI kuria naujus pavojingus mitus, kultus, politinius judėjimus ir naujus finansinius produktus, kurie žlugdo ekonomiką.
Y.N.Harari pasakojimas įtraukiantis, o jo idėjos stulbinamai originalios. Kaip pats prisipažįsta, kompiuterijos ir dirbtinio intelekto sferoje jis yra pašalinis asmuo, tačiau kaip tik tai suteikia jam naują požiūrį. Technologijų entuziastai knygą skaitys dėl netikėtų istorijos aspektų, o istorijos mėgėjai galbūt geriau supras diskusijas apie DI.
„Nexus“ – šiuolaikybės dvasią puikiai užčiuopiančio istoriko, kurio argumentai aprėpia tūkstantmečius, žygdarbis“, – knygos apžvalgoje rašo britų žurnalas „The Economist“.
