Antros dalies veiksmas prasideda ten, kur baigėsi pirmoji. Joje daug dėmesio skirta Britanijos mūšiui, kuris, ko gero, lietuviškai taip išsamiai dar niekada nebuvo aprašytas. Taip pat karo kampanijos Jugoslavijoje, Graikijoje, mūšis dėl Kretos salos. Nors tai karo Europoje istorija, išsamiai apžvelgti kariniai veiksmai Šiaurės Afrikoje, nes šis frontas, kaip ir visas Viduržemio regionas, buvo glaudžiai susijęs su tuo, kas vyksta žemyne. Šis frontas buvo viena iš galimų Hitlerio strateginių krypčių, tačiau jis pasirinko kitą...
Vis dėlto šioje knygoje didžiausias dėmesys atiteko ne mūšiams, o sprendimams. Iš tiesų 1940–1941 metais buvo priimti visi turbūt svarbiausi sprendimai Antrajame pasauliniame kare. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos sprendimas tęsti kovą. Jeigu žlugus Prancūzijai Britanija būtų pripažinusi Vokietijos vyravimą Europoje, viskas būtų pasisukę kitaip. Tiesa, Britanija nebuvo visai viena, nes jai pagalbos ranką nusprendė ištiesti JAV. Iš pradžių tik ekonominės pagalbos, tačiau po Perl Harboro užpuolimo (1941 m. pabaigoje) britai įgis galingą sąjungininkę, su kuria bus galima ne tik atsilaikyti, bet ir pradėti galvoti apie pergalę.
Britanijos pozicija sukūrė dilemą Hitleriui. Jis numatė, kad JAV įsijungs į konfliktą, ir stengėsi užbėgti tam už akių. Jis norėjo laimėti karą Europoje iki JAV įsikišimo ir 1940 m. vasarą nusprendė, kad tiesiausias ir greičiausias kelias į tokią pergalę yra užkariauti Tarybų Sąjungą. Kaip parodys ateitis, tai buvo lemtingiausias Hitlerio sprendimas jo gyvenime. Per „pertrauką“ iki 1941 m. birželio Vokietija dar nukariaus Jugoslaviją ir Graikiją, bet tai bus paskutinis vermachto žaibo karas ir paskutinės lengvos pergalės.
1941 m. pavasarį–vasarą buvo priimtas dar vienas katastrofiškų padarinių turėsiantis sprendimas, nes vokiečių puolimo išvakarėse Stalinas nusprendė, kad ataka bent jau 1941 m. neprasidės. Kodėl, nepaisydamas visos turimos informacijos, jis elgėsi būtent taip, yra viena iš didžiausių Antrojo pasaulinio karo mįslių. Ji tokia ir išliks, tačiau paskutinių mėnesių ir dienų rekonstrukcija padės susidaryti vaizdą, kas gi iš tiesų vyko tomis lemtingomis dienomis ir kodėl lemtingi sprendimai buvo tokie, kokie buvo.
Antroje serijos knygoje prabėga dar vieni karo metai. Nuo 1940-ųjų iki 1941-ųjų vasaros.
Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis ir žemėlapiais.
***
Puikiu stiliumi parašyta Roberto Petrausko knyga, pagrįsta išsamiu Antrojo pasaulinio karo įvykių išmanymu, gali būti lygiai taip pat maloniai skaitoma ir kaip mokslo studija, ir kaip populiarus plačiajai visuomenei skirtas leidinys.
Prof. dr. Vygantas Vareikis (Klaipėdos universitetas)
Žodis „gerbėjas“ – nekorektiškas kalbant apie karą, tačiau ką padarysi, jeigu Roberto Petrausko knygos skirtos būtent visiems Antrojo pasaulinio karo gerbėjams. Pirmąją – „Trečiojo Reicho triumfas“ – perskaičiau godžiai ir nuliūdau, kai ji baigėsi vokiečiams jau užėmus vos ne visą Europą, tačiau dar neįkėlus kojos į Sovietų Sąjungą, o kartu ir į Lietuvą. Dabar galėsiu atsigriebti. Knyga patraukli tuo, kad, būdama nuosekli to meto įvykių studija su žemėlapiais ir būtina statistika, ji taip pat dėmesinga smulkmenoms, atsitiktinumams ir žmogiškajam veiksniui, kuris tebėra esminis tiek kūrybos, tiek destrukcijos dėmuo. Atsiverskite šią knygą ir įsileisite tankus, garbę ir nesuvokiamas karo ambicijas į savo namus. Pažadu.
Marijus Mikutavičius, dainininkas, žurnalistas, TV laidų vedėjas
Skaitydamas jautiesi, tarsi ten būtum. Adolfo Hitlerio būstinėje, kai buvo kuriamas „Barbarosos“ planas. Winstono Churchillio pasitarimų kambaryje, kai buvo rengiamasi oro mūšiams dėl Anglijos. Šiaurės Afrikos dykumose kartu su Erwinu Rommeliu. Prie Nemuno 1941 m. birželio 22 d. paryčiais. Robertas Petrauskas apie Antrąjį pasaulinį karą pasakoja taip, kaip lietuviškai dar niekas nebuvo pasakojęs, – išsamiai, įdomiai ir pagaviai.
Aurelijus Katkevičius, žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius
Atrodė, kad tikrai nemažai žinoma apie Antrojo pasaulinio karo pradžią ir susijusius įvykius, todėl buvo smalsu, ką dar naujo galima parašyti šia tema. Tačiau, vos pradėjus skaityti, knyga tartum užburia ir įtraukia į praeities įvykių sūkurį. Autorius nelyginant „laiko mašina“ nukelia į to meto Europą ir leidžia pajusti laikotarpio dvasią, tautų nuotaikas, atskleidžia valstybių interesus ir baimes, o tai leidžia geriau įsivaizduoti ir suprasti to meto įvykius, istorinius procesus bei jų priežastis. Manau, tai labai pavykusi knyga, ji bus įdomi ne tik tiems, kurie domisi istorija.
Kęstutis Kemzūra, krepšinio treneris
