Dveji metai, aštuoni mėnesiai ir dvidešimt aštuonios naktys arba tūkstantis ir viena naktis. Tiek trunka žūtbūtinė kova tarp destruktyvių mitinių džinų ir vienintelės džinų princesės, šimtmečius mylėjusios žmones ir gudrybe sutelkusios armiją jiems apginti. Akivaizdu, kad naujausia Salmano Rushdie knyga – gana netradicinis romanas, besiremiantis Šahrazados pasakų motyvais. Meistriškai parašytame siurrealistiniame romane susipina magija, mistika ir folkloras. Daugiasluoksniai romano siužetai trina ribą tarp realybės ir meninės išmonės, metaforos įgyja ne tik moralinę, bet ir politinę prasmę. Knygoje pasaka virsta tikru gyvenimo veidrodžiu: „Pramanas, fantazija sykiu yra ir būdas pasakoti apie dabartį“.
Šis fantastinis ir tuo pačiu labai realus Salmano Rushdie kūrinys, kaip ir dažnas jo romanas, turi tam tikrą faktinį pagrindą: šįkart supažindina su XII a. arabų filosofu Ibn Rušdu, Vakaruose geriau žinomu kaip Averojus. Ibn Rušdas laikomas vienu žymiausių mąstytojų tiek arabų pasaulyje, tiek Vakarų Europoje. Įdomus faktas ir tai, kad, anot rašytojo, jo tėvas pakeitė šeimos pavardę į Rushdie iš pagarbos Averojui, kuris savo filosofija bandė nutiesti tiltą tarp islamo ir krikščionybės.
Nors skamba neįtikinamai, romanas išlaiko ryšį su tikrove
Romanas prasideda meilės istorija, dar prieš prasidedant žūtbūtiniams džinų karams. Vieną dieną prie Ibn Rušdo namų atvyksta našlaitė vardu Dunija. Ibn Rušdas vadovavosi protu, todėl nesuvokė, kad ji – antgamtinė būtybė, džinų padermės princesė, užsigeidusi žemiško nuotykio, pakerėta žmonių vyrų, o ypač – talentingų vyrų. Praėjus tūkstančiui metų, jų palikuonys bus pašaukti stoti į kovą su destruktyviais mitiniais džinais, pro skilusią visatą įsiveržusiais į mūsų pasaulį ir grasinančiais jį sunaikinti.
Nors skamba neįtikinamai, romanas išlaiko ryšį su tikrove – Niujorką talžo tokios audros, kad akyse išnyra prisiminimai apie uraganą Sandy, juodojo džino paveiktos korporacijos rengia pasaulinį sąmokslą, sunaikinsiantį ekonomiką, lyg šachmatų figūros dėliojamos strategijos, kad III pasaulinis karas taptų visiškai „tikru daiktu“. Kasdien atakuojančios šiandienio pasaulio naujienos apie pavojingą skirtingų pasaulių susidūrimą kaip Rytų ir Vakarų kultūrų priešpriešą verčia šiurpti odą. Tačiau Salmano Rushdie romanas, kupinas filosofinės įžvalgos, kartu yra taurus meilės ir žmoniškumo paliudijimas.
Tai puikus drąsaus, bet kokius vaizduotės, estetikos ar teologinius varžymus atmetančio kūrėjo pavyzdys. Svarbiausia jam – minties laisvė, dingus jai – dingsta visos kitos laisvės. Dėl tokios pozicijos Salmano Rushdie pavardė žinoma net tiems, kurie nesidomi literatūra, – 1989-aisiais Irano dvasinis lyderis už romaną „Šėtoniškos eilės“ (liet. k. išleista 2015 m.) paskelbė jam mirties nuosprendį ir atlygį už mirties bausmės įvykdymą. Jis buvo ne kartą kritikuotas ne tik religinių oponentų, bet ir įvairių sekuliarių politikų ir komentatorių, kad tikslingai išjudino širšių lizdą. Tačiau iki šiol neatsisako rašyti apie tai, kas skaudina ir jaudina – Rytų ir Vakarų kultūrų nesantarvę, ribotą individo laisvę būti savimi. O tamsumos, kurias sukuria Rushdie vaizduotė turi savy užburiančios energijos, kuria pasižymėjo geriausi pasakotojai nuo Šahrazados laikų.
