„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

„Naujojo knygnešio“ premijos laureatas Marius Burokas: „Nuolat nešiojuosi knygą kuprinėje“

Rugsėjo 13–15 dienomis vykstančio II Vilniaus knygų festivalio organizatoriai įsteigė „Naujojo knygnešio“ premiją, kuria siekia apdovanoti labiausiai per metus knygos populiarinimui nusipelniusį literatą. Džiugu, kad šiemet apdovanotas bernardinai.lt bendradarbis, „Užkietėjusio skaitytojo kronikų“ autorius, poetas ir literatūros kritikas Marius Burokas.
Marius Burokas
Marius Burokas / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

Laureatą pakvietėme pokalbiui, užduodami keletą klausimų.

– Sveikiname gavus „Naujojo knygnešio“ premiją! Apdovanojimas atitenka už įvairius literatūrai naudingus darbus, bet labiausiai – kronikas ir apžvalgas. Ar kronikininko, apžvalgininko veikla yra maloni? Gal net smagesnė už vertėjo duoną?

– Na, tai skirtingi duonos gaminiai. Vertėjo duona – skalsesnė. O darbai abu malonūs. Rašydamas „Kronikas“ „Bernardinams“, nuolat stebiu, kas vyksta užsienio literatūroje, kokios naujos knygos išeina, sužinau ir perskaitau įvairių dalykų,o jų tiek daug, kad į kronikas sutelpa tik menkutė dalis. Norint visa tai, kas įdomu, perteikti skaitytojui lietuviškai, reikėtų leisti atskirą laikraštį arba turėti atskirą savo interneto puslapį ar tinklaraštį. Bet tada daugiau nieko ir neveiktum, nes tiesiog nebespėtum. Bet vis bandau sutalpinti. Štai „Šiaurės Atėnuose“ įkūrėme naują puslapį „Skaitykla Nr. 5“, kuriame jau ne tik aš vienas informuosiu apie užsienio, o ir lietuvių literatūros naujienas bei įdomybes. Smagiausia būna susilaukti atsiliepimų, sužinoti, kad turiu nuolatinį skaitytojų būrį, kad kažkas, perskaitęs mano rašliavą, susidomėjo vienu ar kitu autoriumi, ar knyga.

– Koks būtų Jūsų geros recenzijos receptas?

– Išsami, intertekstuali (aptariama knyga neturi būti pakibusi beorėje erdvėje – ji turi būti aptariama tiek autoriaus kūrybos, tiek jo gimtosios literatūros, tiek pasaulio literatūros lauke) ir, žinoma, įdomi, pagauliai parašyta. Recenzijos rašytojas ne tik turi mokėti pastebėti knygoje esminius ir svarbius skaitytojui dalykus, bet ir aiškiai, įdomiai juos pateikti. Nieko nauja čia nepasakiau – tai akivaizdūs dalykai. Tokių recenzijų lietuvių kultūrinėje spaudoje yra reta. Priežasčių tam keletas. Svarbiausia – visi vieni kitus pažįsta ir rašyti apie pažįstamus blogai yra kažkaip nesmagu, drovu, nesinori sulaukti pasiūlymų į snukį. To voratinklio sunku išvengti, šališkumas labai kibus. Tai, beje, viena iš priežasčių, kodėl aš vengiu rašyti lietuvių autoriams recenzijas – žinau, kad būsiu šališkas, man sunku to išvengti, todėl geriau nesiimsiu. Nesiimsiu kritikuoti ir dabartinės recenzijų būklės, nors pastebiu vilties prošvaisčių jaunųjų kritikų ar skaitytojų (daugiausiai „Šiaurės Atėnų“ ar „Kamanės“) recenzijose. Tiesa, jie turi drąsos, bet ne visada turi išmanymo. Gana solidžios recenzijos – „Knygų aiduose“ ir „Naujajame židinyje“.

– Daug žmonių skundžiasi, kad neturi kada skaityti. Kaip Jums pavyksta atrasti laiko knygai?

– Žmonės, kurie skundžiasi neturintys laiko skaityti – nenori skaityti. Knyga jiems nėra tiek svarbi, kad rastų jai laiko. Tad nėra ko ir skųstis. Man skaityti labai svarbu – todėl laiko visada randu. Žinoma, nukenčia kiti dalykai – šimtą metų nebuvau teatre, retokai nueinu į gerą koncertą.

– Ar daug tenka ruoštis, prieš rašant apžvalgą ar kroniką? Kiek jėgų ir laiko atima kasdienis literatūrinio kalendoriaus pildymas internete? Ar nebūna minties: „Na ir kam aš viso to ėmiausi, gal metas mesti visa tai“? Ar dažnai tenka įveikti tokią pagundą? Ir kaip įveikiate?

– Aš turiu susidaręs tam tikrą interneto lankytinų vietų žemėlapį ir kas keletą dienų tuo maršrutu pereinu, pasižiūriu, kas gero ir įdomaus nutiko, ar yra aktualių straipsnių ir naujienų. Toks pasivaikščiojimas (su neišvengiamais nuklydimais) užtrunka iki kelių valandų. Pagrindinis mano žinių šaltinis – internetas, bet stengiuosi, kiek kur rasdamas skaityti ir užsienio spaudą, lankytis knygynuose, ieškoti naujienų kitaip. „Darbas feisbuke“, kaip jį vadinu ir kurį su nedidelėmis išimtimis stengiuosi dirbti kasdien, užima apie valandą, pusantros. Ten aš skelbiu rašytojų kalendorių – kas gimė, kas mirė, kieno svarbi knyga tą dieną išėjo, kartais surašau ir vieną kitą įdomesnę biografiją, pabarstau nuorodų į tekstų. Skelbiu ir įdomesnių rašytojų ar knygų gyvenimo faktų. O mintis „kam man viso to reikia“ kyla labai dažnai, ypač kai užgriūva šimtai skirtingų darbų, o laiko skirti tokiems atseit nereikšmingiems rašinėjimams „Facebook“ ir kt. taip pat norisi. Bet turiu nemažai skaitytojų, kurie laukia mano tekstų ir nesinori jų nuvilti. Gal tai ir padeda pagundą įveikti. O ir pačiam įdomu. Esu smalsus – tokia jau mano bėda.

– Premijos, žinoma, skatina tęsti šią veiklą ir toliau, tačiau turbūt sulaukiate pastiprinimo, padėkų ir iš Jūsų tekstų skaitytojų?

– Kadangi didžiuma mano tekstų skelbiami internete – dažniausiai susilaukiu komentarų ir padėkų ten. Susilaukiu jų ne tiek ir mažai. Savo ruožtu esu dėkingas jiems, kad skaito ir domisi. O ypač tiems, kurie pastebi mano tekstuose klaidų ir parašo, kaip jas ištaisyti, patikslina informaciją. Ne paslaptis, kad kartais rašau ir skubėdamas, o skubos darbą velnias neša.

– Ar yra Lietuvoje koks nors literatūros žanras, kuris kažkodėl neprigyja ir jam reikėtų naujųjų knygnešių pagalbos? Ką galėtų knygnešiai įvežti ar populiarinti, ko Lietuva neturi?

– Hm, sunku pasakyti. Lietuvoje vis dar (nepaisant neseniai pasirodžiusių tikrai neblogų Justino Žilinsko ir Andriaus Tapino romanų, keleto kitų kūrinių) trūksta kokybiškos populiariosios literatūros: mokslinės fantastikos, trilerio žanro kūrinių, detektyvų. Nereikia apie šiuos žanrus galvoti paniekinamai ar menkinamai, tai svarbi kasdienės kultūros dalis.Žinoma, mes, kaip ir dauguma mažesnių tautų, daugiausia mintame verstiniais šių žanrų kūriniais – ir ne visada kokybiškais.

Visi kiti žanrai, išskyrus apsakymo ar novelės, kurių beveik niekas neberašo – nežinia, ar neapsimoka ar nebemoka, Lietuvoje gyvuoja. Ar klesti – kitas klausimas. Lietuviškai poezijai knygnešių pagalbos tikrai nereikėtų, nemanau, kad reiktų ir prozai. Mūsų literatūra yra tokia, kokie esame mes – gal kiek uždaroka, kai kur pernelyg besivaikanti madų, kitur atsiliekanti, bet gana originali. O dejuoti, kodėl mes neparašome Europai įdomaus prozos kūrinio – beprasmiška. Arba parašysime, arba ne. Jokios dejonės neišperės ir nepaskatins nė vieno rašytojo.

Knygnešys praverstų tik vienetiniais atvejais – štai aš, pavyzdžiui, prašau važiuojančiųjų į JAV pasidairyti vienos ar kitos knygos ir ją man atvežti. Žinoma, galima siųstis iš „Amazon“ ar panašiai, bet man kartais mieliau, nors senamadiškiau, taip.

– Ar tenka dėl profesinio smalsumo skaityti neįdomias knygas? O gal tokių net daugiau?

– Kartais tenka, bet stengiuosi tai daryti kuo rečiau. Vis dėlto neturiu tiek daug laiko ir noro, kad skaityčiau man neįdomias knygas. Žinoma, kartais atsiverti lauktą knygą ar mėgstamą autorių – ir nusivili. Tokių iš karto nemetu, stengiuosi suprasti, kas man nepatinka ir kodėl neįdomu. Be to, ir įdomių knygų yra per daug, kam dar skaityti neįdomias?

– Galbūt yra knygų, kurias sąžiningi knygnešiai turėtų maišais ir vežimais nešti iš Lietuvos, siekdami apsaugoti? Tarkim, ką manote apie bibliotekose masiškai nurašomą sovietinių laikų literatūrą? Gal šį tą verta ir išsaugoti?

– Nežinau, ką jau čia taip reikėtų saugoti, kad net derėtų išvežti. Žinoma, knygų saugojimo sąlygos Lietuvoje ne idealios, bet vežti niekur nieko tikrai nereikia. O ką galėčiau pasakyti apie sovietiniais laikais leistą literatūrą – manau, turėtume palikti kokybiškus gerų autorių vertimus, taip pat visą kokybišką XX amžiaus vidurio lietuvių literatūrą (ypač poeziją ir novelistiką – vardus, manau, visi skaitantieji žino patys). O didžioji dalis vadinamųjų sovietinių klasikų kuo toliau, tuo labiau tampa įdomūs tik literatūros sociologams, istorikams ir psichologams. Nemenka dalis sovietinės lietuvių literatūros jau vos išleista buvo visiškai nepaskaitoma, todėl ją saugoti nematau nė menkiausios prasmės.

Tiesa, trūksta šiuolaikinių sovietinės lietuvių literatūros suvokimo darbų, neturime dabar parašytos sovietinės lietuvių literatūros istorijos. O tokie dalykai reikalingi ne tik norint dokumentuoti literatūros proceso tęstinumą, bet ir norint suvokti to meto mąstymo, kūrybos modelius, psichologinį sovietinio lietuvio profilį. Tokių studijų tikrai laukčiau.

– Kokia paskutinė perskaityta patikusi knyga?

– Skaitau daug ir vadinamosios, „nerimtos“ literatūros – detektyvų, mokslinės fantastikos (tik nerimta aš jos nelaikau). O paskutinės pora tikrai patikusių knygų buvo JAV rašytojo Nicholsono Bakerio romanas „The Anthologist“ (Antologijų sudarytojas) apie pusamžį poetą, kamuojamą asmeninių bėdų, jau kurį laiką nerašantį ir niekaip negalinti prašyti įvado savo sudaromai rimuotos poezijos antologijai. Romane daug šmaikščių, kandžių ir tikslių svarstymų apie poeziją, šiuolaikinės poezijos situaciją, poeto „virtuvę“ etc. Paminėčiau dar ir graikų kilmės australų rašytojo Christoso Tsiolkaso romaną „The Slap“ (Antausis), pasakojantį apie keleto šiuolaikinių australų šeimų gyvenimą. Tai tradicinis romanas, bet parašytas labai atvirai, nenugludinant kampų, tikrai aktualus. Bet, jaučiu, užlipau ant savo mėgstamo arkliuko, tai dar vieno romano nebeminėsiu...

– Kaip dažnai tenka lankytis bibliotekose? Kur pačiam geriausia skaityti? Ar yra literatūros žanrų, kurių nemėgstate? Ar egzistuoja įtartini knygos formatai ar nuvylusios iliustracijos? Ar yra grožinės literatūros knygų, kurių išleidimas labai patiko?

– Bibliotekose pastaruoju metu lankausi labai dažnai. Ironiška, bet dažniausiai ateinu ten ne knygų skaityti, o dirbti. Pabėgu nuo vaikų keliamo triukšmo namuose. Tad į biblioteką išeinu kaip į darbą, iš ryto – versti arba rašyti straipsnių ir grįžtu po pietų.

O skaityti galiu bet kur – lauko kavinėse, parkuose ant suoliukų, viešajame transporte. Nors skaityti patogiai įsitaisius namie – geriausia.

Knygnešiu galiu save vadinti tik ta labai tiesmuka, menka prasme – nuolat nešiojuosi knygą kuprinėje. Išėjęs be knygos iš namų jaučiuosi tarsi būčiau nuogas.

Knygnešiu galiu save vadinti tik ta labai tiesmuka, menka prasme – nuolat nešiojuosi knygą kuprinėje. Išėjęs be knygos iš namų jaučiuosi tarsi būčiau nuogas.

Nedaug tėra žanrų, kurių nuoširdžiai nemėgstu – visiškai nesidomiu „romantiška“ literatūra, meilės romanais, gal kiek mažiau skaitau dokumentinės literatūros. Nors gera knyga yra gera knyga, kad ir kokio žanro ji būtų.

Ką reiškia įtartinas knygos formatas? Trikampis? Trapecija? Kubas? Jei jis motyvuotas – tinka. Negaliu pakęsti tik negrabiai, nemokšiškai, paskubomis sukurtų knygų, bandymo sutaupyti „ant išvaizdos“, sutaupyti vertėjo sąskaita (ai, paimsim studentą už 350 litų už lanką, išvers per mėnesį 300 psl. romaną). Pigu, bet niekinga.

O nuvylusių iliustracijų – esama. Ypač vaikų literatūroje. Pavartykite kai kurių leidykliūkščių produkciją – toks įspūdis, kad jos iliustruotos kaire koja ir užsimerkus. Tiesa, turime nemažai labai gerų vaikų knygų iliustratorių, kuriais galime pagrįstai didžiuotis.

Paskutinė vartyta knyga, kurios išleidimas tikrai patiko – dailininko Algimanto Julijono Stankevičiaus-Stankaus „Žaliasis sąsiuvinis“. Tai netradiciškai, įdomiai Modernaus meno centro išleistas konceptualus sovietinių laikų smulkmenų rinkinys su rašytojo Antano Ramono komentarais.

– Ką apskritai manote apie leidybinę situaciją Lietuvoje? Visi (ypač literatūros kritikai) sako, kad knygų pasiūla gerokai per didelė, o ką manote Jūs?

– Apie leidybinę situaciją Lietuvoje tiek prirašyta, kad net nebesinori prie to kalno pridėti dar žiupsnelį. Man tik neramu dėl poezijos leidybos Lietuvoje – jei esi jaunas autorius (ne debiutantas – jais gan sėkmingai rūpinasi Rašytojų sąjungos ir LEU leidyklos, dar pora leidyklų, skiriami pinigai), išleisti antrą knygą – ypač sunku. Gerų pradedančių poetų antrų ar trečių knygų rankraščiai dažnai trūnija leidyklų stalčiuose ir spintose po metus ir daugiau – nėra lėšų leidybai, neapsimoka, ir t. t. Kita vertus, patys poetai galėtų aktyviau rūpintis savo knygų likimu – mūsų šalyje nėra agentų, kurie už juos nudirbtų juodą ir nedėkingą darbą: ieškotų leidyklų, tartųsi su jomis, derėtųsi dėl honorarų.

Manau, kad prastų, menkaverčių, neįdomių knygų pasiūla tikrai didelė. Dauguma tų knygų – verstinė literatūra. Bet gal ne menkesnė ir paklausa? Aš, žinoma, noriau matyti knygynuose visai kitas knygas – verstinės pasaulio poezijos tomelius, Rytų ir Vidurio Europos šiuolaikinę prozą, bet tokių dalykų pirkėjų ir skaitytojų – labai mažai. Ką daryti? Sunku pasakyti – gal išpopuliarėjus elektroninėms knygoms, apsimokės leisti ir tokią literatūrą lietuviškai?

– Galbūt jau žinote, kokius leidinius įsigysite Vilniaus knygų festivalio metu? Ką primygtinai siūlytumėte pamatyti, išgirsti ar įsigyti šio renginio lankytojui?

Tikriausiai įsigysiu Valdo Gedgaudo poezijos knygą „Stiprėjanti juoda“, J. M. Coetzee „Barbarų belaukiant“, Juliano Barneso „Pabaigos jausmą“ ir Michelio Houellebecqo „Žemėlapį ir teritoriją“, Jeanette Winterson „Kam būti laimingai, jei gali būti normali?“ Sudomino Ulfo Peterio Halbergo „Europos šlamštas: šešiolika būdų prisiminti tėtį“. Čia tos knygos, kurių jau laukiau, kurias pats rekomenduočiau, bet manau ir tikiuosi, festivalyje bus ir netikėtumų. O dar įsigyti rekomenduočiau Marinos Stepnovos „Lazario moteris“ Williamo Faulknerio „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau“.

Renginio lankytojui ką nors siūlyti nelabai noriu – programa tikrai marga ir įvairi, kiekvienas ras sau renginį pagal poreikius ir interesus. Tik noriu pasidžiaugti, kad šis festivalis atsirado, vyksta ir yra įdomus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs