- Krista Anna Belševica, vertė Aistis Žekevičius
***
esu tik mažas
pasauliu nusivylęs vaikas
pilkais rūbais
kuris sėdi ant suoliuko prie stoties
ir įrašinėja nepažįstamųjų juoką
kad vakarais turėtų
ko klausytis
***
juk būna dienų kai lyja
oras trenkia šlapiu šunimi
o visos kreidelės dėžutėje pilkos mąsto mažas senukas
stovėdamas viduryje obelimis apsodinto kiemo
ir šaudydamas į gandrus
žmona ir vėl skųsis
kad ši sriuba pasižymi patriotizmo ir sparnų poskoniu
bet ką padarysi
pokšt[1]
[1] apie septynias jis liaujasi
ir eina plautis rankų
- vertė Dovilė Kuzminskaitė
***
Tūkstantmečio kartos bliuzas
mes jauni gražūs įplyšę tušti
nesugebam būti dievais bet nemokam
būti žmonėm
ir esam per tingūs
kad dėl to nerimautume
***
Viskas taip neromantiškai įprasta
kad tipo juokinga
tyli
pritvinkus
nuobodi ramybė
bet žemė lėtai pulsuoja
ir staiga viskas atrodo
nepaprastai gyva
ir visą šimtąją sekundės
tai pats paprasčiausias dalykas šiam pasauly.
